„Daugiau Lietuvos ir lietuvybės puoselėjimo aptinku čia, JAV“

„Vieni mano, kad ši knyga – apie išdavystę, kiti – apie draugystę. Ir turbūt jie visi yra teisūs, nes kiekvienas sprendžia pagal save“, – sako JAV gyvenanti poetė Sandra Avižienytė. Iš Dzūkijos kilusi rašytoja Šiauliuose pristatė savo ketvirtąją poezijos knygą „3 dienos, 4 naktys“, perrištą linine virvute. Ne veltui. Knygoje sugulusios eilės tokios atviros, kad autorė sako sulaukusi perspėjimo jų verčiau neviešinti.

„Namai ten, kur esu laiminga“

– Susitikime su skaitytojais Lietuvą pavadinote namais. Kas tuomet Jums yra Čikaga, kurioje gyvenate pastaruosius penkerius metus?

– Knygos pristatymo metu Lietuvą vadinau gimtine ir namais, nes tai – mano sielos namai. Esu išvykusi beveik 18 metų, bet stengiuosi bent kartą per metus sugrįžti į Lietuvą. Ypač tada, kai reikia pasisemti energijos, surikiuoti mintis. Čikaga yra vieta, kur dabar gyvenu. Niekada nežinai, kur nuves likimas. Esu gyvenusi Vilniuje, Kalifornijoje, Baltimorėje, Vest Palm Biče, Floridoje. Sakysite – nerandu sau vietos. Randu. Namai ten, kur esu laiminga.

– Ar galima JAV atrasti Lietuvą?

– Žinoma. Pirmiausia – savyje. Taip pat šeimoje, vaikuose, jei jie lietuviai.

Valstijos turi lietuviškų mokyklų (kai kurios net ne vieną, o keletą), darželių, meno galerijų, teatrų, šokių kolektyvų, chorų, bažnyčių, kavinių, restoranų, muziejų, krepšinio komandų, turnyrų. Žmonės buriasi į bendruomenes, aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje, steigia ne pelno siekiančias organizacijas. Vien Čikagoje jų yra daugiau nei 40.

Kad ir kaip gaila būtų tai sakyti, bet daugiau Lietuvos ir lietuvybės puoselėjimo, kalbos branginimo ir jos išsaugojimo randu ir aptinku čia, JAV. 2017-aisiais po apsilankymo Vilniuje, „Europos“ prekybos centre, likau šokiruota ir neatsigaunu iki dabar: nė vieno lietuviško parduotuvės pavadinimo. Net lietuvių dizainerių gaminiais prekiaujanti parduotuvė turėjo nelietuvišką pavadinimą.

– Yra išeivių, kurie viešai deklaruoja pamiršę Lietuvą ir įsilieję į naujos šalies gyvenimą. Manote, taip iš tiesų būna ar tai tėra saviapgaulė?

– Negaliu kalbėti už kitus. Tačiau manau, kad tie, kurie „deklaruoja pamiršę Lietuvą“, turi omenyje ne pačią šalį, o visą tą buitį, kasdienybę, lietuvišką tarpusavio bendravimą, kažkokių nereikalingų dogmų laikymąsi, vertybes, arba tiksliau – primestas vertybes, kurios buvo skiepijamos, o užaugus viskas pasirodė kitaip. Svetur kultūra, bendravimas, darbo etika, tradicijos yra kitokios nei Lietuvoje. Tam, kad jaustumeisi patogiai, suvoktum ir išmoktum gyventi kitur, reikia prisitaikyti, reikia kažką keisti savo pačių kasdienybėje ir mąstyme. O pamiršti, kas mes esame, iš kur atėjome, kas mus nešioja ir įkvepia, neįmanoma.

Labiausiai trūksta mylimų žmonių

– Susitikime užsiminėte apie neužmirštamas vaikystės vasaras, praleistas kaime. Kokios jos buvo?

– Nors augau mieste, Alytuje, savo vasaras leisdavau kaime. Mano kaimas Dubiuose buvo vienkiemis, tiksliau – dvikiemis. Dvi trobos, vienas bendras šulinys. Kaime išmokau važiuoti dviračiu, motociklu, vairuoti traktorių, jodinėti. Būdama penkerių, žinojau, kur auga baravykų, o kur raudonviršių, kur noksta geriausi riešutai.

Kitas kaimas, Nemunaitis, man kvepia žemuogėmis ir lietumi. Javais. Pušynais ir smėliu. Ten yra ežeras miške. Prie ežero auga sidabrinių eglių. Ryte, kai kyla saulė ir spinduliai atsimuša į rasotus spyglius, matai žalią, sidabrinę ir auksinę spalvas – jos žaidžia tarpusavyje. Tai trunka vos porą minučių.

Visa tai labai smagu prisiminti, tačiau labiausiai trūksta ne prabėgusių dienų, o žmonių, kurie mylėjo mane ir kuriuos mylėjau aš. Senelis Jonas mane vadino Sandruku. Jis buvo geriausias žmogus, kokį man teko pažinti. Jo garbei pavadinau savo pirmagimį sūnų.

– Sakėte, kad, naujausios knygos juodraštį perskaičiusios, krikšto mama ir sesuo įspėjo, kad, ją išleisdama, galite sugadinti sau gyvenimą. Sugadinote?..

– Nereikia tapatinti autoriaus ir lyrinio subjekto. Savo vyrui ne kartą esu davusi Stiveno Kingo pavyzdį. Šio autoriaus žmona šimtus tūkstančių kartų galėjo išprotėti ir išsiskirti, jeigu būtų analizavusi ar tapatinusi jo knygų personažus, jų nuotykius ar gyvenimus su juo pačiu. Absurdas tai daryti.

Tačiau taip, mano asmeninis gyvenimas susijaukė. Ar susigadino – galbūt dar per anksti spręsti. Vienintelis dalykas, ką galiu pasakyti, yra tas, jog rašydama negaliu meluoti, negaliu meluoti sau. Nes juk aš esu tas žmogus, su kuriuo man reikės būti iki pat gyvenimo pabaigos. Ir tik aš vienintelė žinau, kaip yra iš tikrųjų. Visa kita – kitų interpretacija. Popieriuje palieku tai, ko negaliu išreikšti kitaip. Užverčiu. Ir viskas. Tai tampa poezija.

Reikia pabūti ir „pikta teta“

– Neseniai jūsų feisbukas mirgėjo nuotraukomis iš lietuvių „Poezijos pavasario“ JAV. Papasakokite plačiau apie šį renginį.

– Prieš ketverius metus su bendraminte poete Kristina Jurkute mano namų virtuvėje nusprendėme, jog reikia kažką daryti. Čikagoje yra Lietuvių rašytojų draugija, kuriai tuo metu vadovavo 101 metų (dabar jau a. a.) Stasė Petersonienė. Tačiau iš mano bendraamžių niekas neprisiminė, kada vyko paskutinis „Poezijos pavasaris“. O jei ir vyko, tai greičiausiai labai mažame rašančiųjų ar klausančiųjų rate.

Nusprendėme padaryti savo „Poezijos pavasarį“. Sukūrėme skelbimą, jog ieškome norinčiųjų dalyvauti, susisiekėme su poetais Kornelijumi Jazbučiu, Egle Juodvalke – pakvietėme juos prisijungti. Taip pat sumanėme leisti knygelę, kad ir kokia paprasta ji bus, savo lėšomis. Sulaukėme daug atsiliepimų, susidomėjimo, netgi rėmėjų, kurie panoro prisidėti prie šio gražaus ir tikrai nesiekiančio jokio asmeninio pelno tikslo.

2016 m. „Poezijos pavasaryje“ dalyvavo 21 autorius (knyga „Pinavija“), 2017 m. – 18 (knyga „Želmenys“), o 2018 m. (knyga „Jorė“) – net 24 poetai. Ir kasmet dalyviai ne tie patys.

Paskutinius trejus metus man teko rūpintis „buitiniais“ renginio dalykais: įgarsinimu, sustatymu, sudėliojimu, visų skatinimu, kad būtų vietoje ir laiku. Kiti tai vadina vadovavimu, tačiau kažkam reikia būti „pikta teta“. Man labai svarbu pats procesas, o ne galutinis rezultatas. Kiekvienais metais stengiuosi susitikti ar pabendrauti su kiekvienu „Poezijos pavasario“ dalyviu, pažinti juos kaip žmones, pajausti juos, sužinoti, kas juose gyvena.

Į koncertus – su Tadu Motiečiumi

– Esate bandžiusi rašyti eilėraščius anglų kalba?

– Esu. Istorijos bakalaurą įgijau čia, JAV. Teko rašyti daug darbų, tačiau papildomas klases, jeigu tokioms likdavo laiko, galima buvo rinktis laisvai. Pasirinkau kūrybinį rašymą mažoje grupėje – dėstė Anglų kalbos ir literatūros katedros docentė.

Rašiau ir dar kartais rašau angliškai. Kol studijavau – nebuvo pasirinkimo, dabar – kaip išeina. Viskas labai skiriasi, bet tame ir slypi grožis. Juk svarbiausia – perteikta idėja. Dėl sakinių struktūros geriausiai sekėsi ir vis dar sekasi angliškai rašyti trumpas istorijas.

– Susitikime su skaitytojais jums talkino muzikantai. Vienas jų – šiaulietis akordeonistas Tadas Motiečius. Kaip susipažinote?

– Tado Motiečiaus tikram šiauliečiui turbūt nereikia pristatinėti iš naujo. 2017-aisiais su juo susipažinau telefonu, kai jis ir bardas Vygantas Kazlauskas keliavo Los Andžele į bardų festivalį. Jie neturėjo navigacijos, todėl Vygantas vairavo, o aš už kelių tūkstančių kilometrų, visiškai kitoje valstijoje, žiūrėjau į žemėlapį kompiuteryje. Tadas manęs klausė ir kaip tikras šturmanas pasakinėjo, kur sukti ir kur nesukti. Nuvažiavo nepasiklydę.

Gyvai susitikti pirmą kartą teko po poros mėnesių Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje, kur buvo pristatoma mano poezija. Tuomet, sukaupusi visą drąsą, nežinodama, kaip sureaguos, prieš pat renginį paprašiau, kad pabaigoje, kai skaitysiu „Dedikacijas“, Tadas pagrotų kažką iš Spyro ar Mančinio repertuaro a. a. Martynui Norvilui atminti. Iki 2016-ųjų M. Norvilas grojo kartu.

Tadas yra ne tik talentingas muzikai, bet ir kūrybai. Tikiuosi, ši pažintis tęsis ilgai, tiksliau, visą gyvenimą, nes su manimi ir man – kitaip nebūna.

Beje, su Tadu Motiečiumi pristatymus ir koncertus rengiame ne tik Lietuvoje ir JAV – planuojame koncertinę kelionę į Australiją. Ten pristatysiu savo kūrybą, išleistas knygas, o kadangi muzika yra tapusi neatskiriama mano repertuaro dalimi, „tempsiuosi“ ir Tadą.

„Apie draugystę ir kitus dalykus“

– Daug jūsų tekstų tapo dainomis. Labiau patinka skaityti savo eiles ar girdėti, kaip jas išdainuoja kiti?

– Viskas priklauso nuo to, su kuo ir kur pristatau knygą. JAV kartais nervinuosi, kad negaliu skaityti savo mėgstamiausių eilėraščių, pavyzdžiui, „Apie draugystę ir kitus dalykus“, nes jis tapęs daina. Tačiau tai – mano mylimiausia daina ir jei turiu progą dalyvauti renginyje su Rimantu Pažemecku, kuris ją atlieka, žinoma, kad nusileidžiu.

Kitais kartais labai džiaugiuosi, kad yra, kas padainuoja, – kai kurie eilėraščiai būna nusibodę. Visada sudarau repertuarą, kad būtų įdomu, nuoseklu ir viskas įgautų prasmę. Tik vieną kartą dariau knygos pristatymą visiškai nepasiruošusi. Emociškai dar nebuvau tam pribrendusi, o renginio data ėmė ir atėjo.

Anksčiau erzindavo, jeigu dainuoja ir staiga pakeičia kažką ar pamiršta – taip, būna ir taip! Bet dabar suvokiu, kad tik man tai svarbu, nes juk dažnas klausytojas net nežino teksto.