Daug skausmo patyrusi G. Semenienė: „Gyvenimas prabėgo kaip sapnas“

Praėjusią savaitę amžinybėn išėjo dar vienas ilgus metus Lazdijų rajoną garsinęs asmuo – 86 metų rašytoja Genė Semenienė. Sutrumpintai pateikiame prieš pusantrų metų „Lazdijų žvaigždėje“ publikuotą žurnalistės Dalios Juknevičienės straipsnį apie literatę, kuri tada teigė, kad gyvenimas prabėgo kaip sapnas.

Besisukdami nesibaigiančių darbų sūkuriuose, kartais pritrūkstame laiko pagalvoti apie gyvenimo prasmę. Tik trumpam sustoję ir likę vieni akistatoje su savimi, apie ją susimąstome. Gyvenimo prasmę kiekvienas suprantame savaip arba apskritai nežinome, kas ji yra. Ne vieną pilietį teko girdėti sakant, kad gyvenimas – tikra mėšlo krūva, kad jis bjaurus, neteisingas ir apskritai neturi jokios prasmės. Kiti tvirtina, kad gyvenimas mums – didžiausia dovana, todėl turime jį nugyventi turiningai, siekti tobulybės, dvasinės pilnatvės, padėti kitiems.

23-ioji dar nebaigta

Apie gyvenimą, jo prasmę, patirtus sunkumus įveikiant būties kalnelius ir nuokalnes kalbėjomės su kaimo rašytoja Gene Semeniene, gyvenančia Lazdijų kaime. Moteris jau septynerius metus dėl prastos sveikatos niekur nepajėgia išeiti iš savo namų. Anot jos, anksčiau, kai dar buvo sveikesnė, dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, pristatydavo savo kūrybą, susitikdavo su skaitytojais. Gyvenimas buvo įdomesnis. ,,Dabar aš jau esu nebe ta, kokia buvau anksčiau“, – sako G. Semenienė. Turbūt labiausiai kaimo rašytoja išgyvena dėl to, kad negali vaikščioti. Į vonią, jos teigimu, sūnus įkelia. Moteris laiką trumpina skaitydama laikraščius, spręsdama kryžiažodžius. Nelaiko galvos ir proto dykų. Kol pajėgė, dar ir mezgė. Ateinančių metų sausio pirmą dieną Genutė švęs savo 85–ąjį gimtadienį. Ji iš viso parašė ir išleido net 22 knygas. Jau pradėjusi ir 23–iąją, tačiau neužbaigusi. Jos tvirtinimu, minčių dar turinti nemažai, bet knygos parengimas ir išleidimas brangiai kainuoja. Be to, tirpsta rankos. Galbūt dar sugrįš prie kūrybos, bet tvirtai to pasakyti negali.

Rašytoja sako, kad didžiausią gyvenimo prasmę teikia šeima. Ji esanti laiminga, kad turi tokią gerą šeimą: sūnų, marčią, anūkus ir proanūkius, savo augintinę Vilmutę, kuri nuo savo geradarės nesitraukia nė per žingsnį. Ir naktį miega tame pačiame kambaryje. Anot rašytojos, vos tik sujudanti lovoje, Vilmutė jau ir teiraujasi, gal jai ko reikia. Apsupta visų dėmesio G. Semenienė teigia, kad jei šeimos neturėtų, nežinia, koks būtų moters likimas. Tik artimųjų dėka ji gyvena viskuo aprūpinta, apsupta visuotiniu dėmesiu.

,,Tiesą sakant, negaliu įsivaizduoti, kaip motinos atsisako savo vaikų, neprižiūri ar netgi juos nužudo. Aš turiu dokumentą, kuriuo Vilmutės mama atsisakė savo dukters. Žiauru. Prisimenu, kartą ją pasikviečiau pas save, kad pasimatytų su dukra. O ji, pažiūrėjusi, kokia mergaitė smulkutė kaip sliekutis, apgailestavo, kad dar negalės runkelių kaupti. Tiesą sakant, išprašiau ją iš namų. Užauginau ne tik jos dukrą Vilmutę, bet ir sūnų Gintą, kuris irgi nesulaukė motiniškos meilės. Kai mirė, buvome nuvažiavę į šermenis su vyru. Ginto paprašiau, kad paimtų mirusios mamos ranką ir atsiprašytų už viską. Jis sakė, kad ta ranka buvo labai šalta, turbūt dėl to, kad nė karto jo nepaglostė“, – tvirtino G. Semenienė.

Po sūnaus netekties – nemielas gyvenimas

Rašytoja teigia nesuprantanti, kodėl žmonės šiuolaikiniame pasaulyje prarado dorovės sampratą. Iš užsienio atėjo naujos mados, vyrai ir moterys nekuria tvirtų šeimų, o pagyvena kartu, paskui išsiskiria ir vėl ieško naujų partnerių. Jie nenusiteikę nusileisti vienas kitam, suprasti vienas kito. Užuot tai darę, verčiau bando laimę iš naujo. Todėl nelaimingi patys ir nelaimingi jų vaikai. Tada atrodo, kad gyvenimas beprasmis, kad jie niekam nereikalingi.

Rašytoja tvirtino norėjusi, kad jos šeima būtų tvirta, kad visi būtų sveiki ir gyventų santaikoje. Nors visiems žinoma, kad nebūna namų be dūmų. Kai jos vyras pareidavo išgėręs degtinės, ji irgi kartais mėgdavo pakelti vėją, o jis tylėdavęs ir nieko nesakydavęs. Vieną kartą prisipažinęs, kad visai jos nesiklausęs, o galvojęs apie darbus, kad malūną reikėtų padaryti… Anot G. Semenienės, moterys neturėtų kurstyti konfliktų, kai vyras išgėręs, verčiau tuomet kur nors pasišalinti ir duoti jam ramybę. O pasikalbėti, kai bus blaivas. Susilaukusi su vyru dviejų sūnų, rašytoja sako labai juos mylėjusi. Deja, sūnaus Juozuko jau seniai nėra tarp gyvųjų. Jis nebuvo komjaunuolis, ėjo už Lietuvą, todėl tarnauti armijoje sovietmečiu buvo išvežtas net į tolimąją Čitą. ,,Buvome su vyru bažnyčioje, kai mus išsikvietė karinio komisariato viršininkas ir pareiškė užuojautą dėl sūnaus mirties“, – sakė Genutė. Pašarvonę padarė, o sūnaus karsto nesulaukė visą savaitę. Ji buvo nuėjusi į karinį komisariatą ir pareiškusi, kad važiuos iki Maskvos ir pati parsiveš ant rogučių. Tiek buvo nualinta to begalinio laukimo… Po dviejų dienų parvežė mirusį sūnų geležiniame karste, sušaldytą kaip kamuolį, su mėlynėmis ant kaklo... Pasak rašytojos, dabar netektis patyrę žmonės ieško piniginių kompensacijų, o ji apie tai niekada nesusimąstė. Juk tūkstančiais skaudulio neužgydysi. Tik norėtų paimti žudikui už veido ir pasakyti: ,,Atsimink visą gyvenimą, ką padarei“.

Po sūnaus netekties ją užpuolė ligos, pasidarė nemielas gyvenimas, namai. ,,Nežinau, kas būtų man buvę, ar būčiau išlikusi sveiko proto, jei ne mano mažoji anūkėlė. Kartu gyvenome su sūnaus šeima. Jis su martele išeidavo į darbą, o aš likdavau su anūke. Kai pradėdavau verkti, ji irgi verkdavo, todėl turėjau tramdyti ašaras. Tada giedojau ,,Viešpaties angelą“. Mergaitė ir vėl sakė, kad giesmė jai negraži, nusibodo. Taip jos dėka suėmiau save į rankas ir išgyvenau“, – pasakojo G. Semenienė. Vietoj jauniausio sūnaus užaugino Gintą, jam atidavė Juozuko rūbus, priglaudė pas save, nes vaikas skundėsi, kad kartais net valgyti neturintis, miegantis ūkiniame pastate. Išleido ir į mokslus. Vėliau su vyru iškėlė vaikinui vestuves su jo išrinktąja. Gintas prasitarė, kad dar turintis ir sesę. Taigi Genutė ir ją susiieškojusi. Mergaitė mokėsi ir gyveno Simne, Gelgaudiškyje. Parsiveždavo Vilmutę namo savaitgaliais, o paskui ji ir apsigyveno Semenų šeimoje.

,,Prisimenu, kai su anūkėliais nuvažiavau pirmą kartą į tuos valdiškus namus, Vilmutė paklausė, gal aš jos mama. Atsakiau, kad esu močiutė. Apdalinau visus vaikus sausainiais, saldainiais ir taip susidraugavome. Taip tapau močiute. Vilmutei dabar jau 37–eri, ji turi neįgalumo grupę. Mergaitė man buvo Dievo duota, ją pati ir užsiauginau. Kai sveikata pablogėjo, prieš operaciją marčios klausiau, kur reikės apgyvendinti Vilmutę, kai manęs nebus. Ji atsakė, kad nesirūpinčiau – Vilmutės niekam neatiduos, ji ir toliau gyvens mūsų namuose, nes jau tapo šeimos nariu. Labai džiaugiuosi tokiu sprendimu. Esu rami dėl jos ateities“, – kalbėjo Genutė.

Buvo praradusi balsą

Gyvenime rašytojai teko nemažai iškentėti, patirti įvairių sukrėtimų. Po strumos operacijos buvo praradusi balsą. Metus laiko nekalbėjo. Vaikams rankomis paplodavo, kad ateitų, kai arčiau kur nors būdavo, o kai toliau – su švilpuku švilpdavo. Parduotuvėje liniuote į prekes rodydavo, o pardavėja jas moteriai paduodavo. Vėliau buvo išsiųsta gydytis į Kauną. Ten po vienos procedūros pagaliau prakalbėjo, iš džiaugsmo su visais laidais šoko iš lovos ir apsikabino gydžiusį profesorių. Laimė buvo neišpasakyta, visgi balsas ne toks, koks buvo anksčiau. Anksčiau moteris giedodavo bažnyčios chore, o dabar jis neatpažįstamas, ne toks stiprus.

,,Dabartinis mano gyvenimas neturi prasmės dėl prastos sveikatos. Vis prašau Dievo, kad nepaguldytų manęs lovoje, kad kaip sėdžiu dabar, taip ir išeičiau iš gyvenimo“, – kalbėjo kaimo rašytoja. Ji labai gailisi šiemet į amžinybę iškeliavusios savo draugės, kaimo rašytojos Jadvygos Vailionienės, su kuria kartu rašė ir leido knygas, dalyvavo susitikimuose su skaitytojais, artimai bičiuliavosi. Dabar, rašytojos teigimu, jau niekas niekur nekviečia. Visi žino, kad gyva esanti, bet jos lyg ir nėra. ,,Gyvenimas prabėgo greitai – kaip sapnas. Kiek dirbta, aukštai į kombainą laipiota, kai sveika buvau, o dabar štai nebepaeinu. Kasdien meldžiuosi už Jadvygą. Su ja buvome kaip sesės. Sakė, kad kartu susikibę už rankų išeisime anapilin, bet mane paliko“, – sakė G. Semenienė. Žmogui, anot Genutės, duotas tik vienas gyvenimas ir kiekvieno jis kitoks. Dažnai pagalvojame, kad kitų gyvenimas yra geresnis nei mūsų. Tačiau, kai žmogus visko pertekęs, tada jis nevertina to, ką turi.

Rašytoja sako, kad jai nuo pat mažens teko patirti nemažai vargo. Anksti mirė tėvas, mama liko su 5 vaikais. Jai tuomet buvo tik 10 metų. Būdama 16–kos jau pjovė rugius, šieną, darė visus vyriškus darbus. Norėdama užsidirbti duonai, įstojo mokytis į Bukiškių žemės ūkio mechanizacijos mokyklą. Ten daugiausia mokėsi vyrai, kurie jauną merginą nuolat traukė per dantį. Tik instruktorius užstodavo, juos nuramindavo. Jis klausė merginos, kas ją pastūmėjo krimsti tokius mokslus. O ji atsakiusi, kad vargas. Tuomet, anot rašytojos, per metus pavykdavo uždirbti tik 15 rublių. Darbo diena buvo įvertinta vos 5–iomis kapeikomis. Ir nors iš pradžių, kaip pati sako, neskyrusi karbiuratoriaus nuo radiatoriaus, vėliau sėkmingai baigė mokslus ir netgi dirbo kombainininke. Tiesa, dirbdama tarp vyrų, sako buvusi nuplakta liežuviais, kad neva esanti lengvabūdė. Tačiau, jos tvirtinimu, visą gyvenimą buvusi ištikima savo sutuoktiniui ir jokio kito vyro niekada neturėjusi. ,,Negaliu pakęsti, kai moterys gyvena su teisėtu vyru ir dar su meilužiu tąsosi. Man toks elgesys nepriimtinas. Visą gyvenimą nemėgau veidmainių“, – lyg kirviu nukerta rašytoja.

Geriau valgyti duoną su vandeniu

Ji apgailestauja, kad laisva Lietuva ne tokia, kokią ją visi įsivaizdavo būsiant. Sovietmečiu žmonės buvo prievarta tremiami į Sibirą, o dabar patys lietuviai savo noru masiškai palieka tėvynę. Dėl mažų atlyginimų važiuoja apsipirkti į Lenkiją, tuo darydami didelę žalą valstybei, vietiniam verslui. Tai dėl to viskas brangsta, nedidėja pensijos. Moters teigimu, geriau valgyti duoną su vandeniu, bet lietuvišką. ,,Jeigu būtų mano valia, apmokestinčiau įvežamas prekes iš Lenkijos, liaudiškai tariant, uždėčiau muitą“, – tvirtai sako rašytoja.

Moteris visą gyvenimą stengėsi būti teisinga, dora, nebijojo išsakyti savo pozicijos įvairiais klausimais. Dėl laikraštyje pareikštos nuomonės ji turėjo varstyti teismo duris, gaudavo laiškų su išsakyta kritika ir netgi grasinimais. Tačiau tai jos nepalaužė. Paprieštaravusi spaudoje vienos jau anapilin iškeliavusios visoje šalyje žinomos politikės viešai išsakytai nuomonei, ji turėjo per laikraštį jos atsiprašyti, tačiau teisėjui pasakiusi, kad verčiau tegul šauna, bet to nedarysianti. ,,Jei visų nuomonės būtų vienodos, dangus su žeme susilygintų“, – tvirtina Genutė.

Nors rašytoja su šeima niekada nebuvo turtuoliai, visada stengėsi padėti kitiems, daryti gera. Jei išgirsdavo, kad kas nors nukentėjo nuo gaisro, veždavo jiems paramą, tėvų neprižiūrimiems vaikams dovanojo nemažai drabužių, giminaičių atsiųstų iš Amerikos, šelpė ir pinigais. Pasak popiežiaus Pranciškaus, ,,mes atėjome į pasaulį ne tam, kad vegetuotume, ne tam, kad patogiai praleistume gyvenimą, ne tam, kad snaustume patogiai įsirangę ant sofos, bet tam, kad paliktume pėdsaką. Labai liūdna, kai žmogaus gyvenimas praeina nepalikdamas jokio pėdsako. Kai renkamės patogų gyvenimą, kai laimę supainiojame su vartojimu, tuomet mums tenka sumokėti labai didelę kainą – prarandame laisvę“.

Kaimo rašytoja G. Semenienė paliko didžiulį pėdsaką savo mylimų žmonių širdyse, gyvenime – pėdsaką gerų darbų ir kūrybos, kurioje puoselėjama dzūkiška tarmė, atsispindi kaimo žmonių likimai, tarpusavio santykiai, kolūkinė santvarka, pokario laikotarpis. Tikėkimės, kad dienos šviesą dar išvys ir 23–ioji jos knyga.