Dargužių amatų centre – sertifikuotos amatininkės Renatos Žiūkienės darbų paroda „Išausiu juostą aš Tėvynei“

Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Jos buvo rinktinės, pintinės, vytinės, kaišytinės, priklausomai nuo paskirties – skirtingo pločio. Lietuvoje labiausiai paplitę rinktinės juostos – jas ryšėjo visose etnografinėse srityse. Rinktinėje juostoje svarbiausia – raštas, kartais labai sudėtingas, puošnus, išaustas vienos, rečiau dviejų ar trijų spalvų siūlais.

Juostos skirtos vyrų bei moterų drabužiams susijuosti, sijonų, prijuosčių juosmenims, autų, lauknešėlių ir krepšelių parišimui. Gražiausias moterys naudodavo galvai papuošti. Jomis buvo vystomi naujagimiai, kabinamas lopšys. Gimusį kūdikį seneliai suvyniodavo į palą ir aprišdavo juosta. Iki šių dienų ant juostų nuleidžiamas karstas į kapo duobę.

Renata Žiūkienė – rinktinių juostų audimo sertifikuota meistrė iš nuostabaus Dzūkijos kaimelio – Punia. Vos pažvelgus į jos rinktas juostas akys raibsta nuo gražumo, spalvingumo, juostų tiesumo…

O nuo 2022 m. vasario 10 d. Dargužių amatų centre veikia Renatos darbų paroda „Išausiu juostą aš Tėvynei“.

Pakalbinus Renatą Žiūkienę ir paklausus apie tai, kaip jos gyvenime atsirado rinktinės juostos, meistrė papasakojo nuostabią istoriją:

„Audimas kaip amatas mane domino nuo vaikystės. Pirmoji audimo patirtis prasidėjo dar mokykloje, kuomet įsėdau į kaimo audėjos stakles. Tenka pripažinti, kad audimas turi magijos. Vėliau su mama susistatėme stakles, vadinamuosius stovus ir audėme divonus, užuolaidas, bet tada man atrodė, kad tai jau nemadingi rankdarbiai. Po daugelio metų vėl grįžau prie divonų, staklių užtaisymo ir visokių kitų staklinio audimo paslapčių. Vis dar mokausi. Jaunam žmogui rūpi kiti dalykai: norisi gyventi, skubėti, jis negali numatyti ko jam reiks gyvenime, o sulaukusi brandos supratau, kad daugelio audimo paslapčių jau neturiu pas ką paklausti. Kai buvau jauna – trūko siūlų, lėšų, supratimo, vietos, o dabar jau pradeda trūkti laiko, sveikatos, energijos, motyvacijos. Labiausiai trūksta žinių, močiučių, senų audėjų. Džiaugiuosi dar turėdama mamą ir tetą, kurios mane konsultuoja visais rankdarbių klausimais. Mama – mano didžioji mokytoja. Ji atskleidė mezgimo, nėrimo, senojo siuvinėjimo, audimo, margučių marginimo pasaulį. Tėvukas jaunystėje mokėsi siūti pas seną kaimo kriaučių, tad namuose visada po ranka buvo siuvimo mašina. Ačiū abiems tėvams, kad jie leido man gadinti siūlus ir medžiagas, niekada nedrausdavo eksperimentuoti. Kai susiruošdavau siūti (o supratimo buvo nedaug), mama klausdavo, ar pasisiuvusi nešiosiu. Karštai žadėdavau, kad nešiosiu, nes audinių pirkti nelabai buvo, o ir lėšų per daug neturėjome. Močiutė – tėvo mama – žavėjo sodų rišimo magija. Mamos mama – reto kruopštumo nėrėja. Ir taip, gyvenime nuolat mokausi – ne tik rankų darbų, bet ir gyvenimo filosofijos iš žmonių, su kuriais likimas lėmė eiti kartu. Žaviuosi vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie negaili pozityvo, žinių, patarimų. Neabejotinai, tikrieji meistrai yra „unaravi“, tad ir paslaptis iš jų išgauti lengva nebūna.

Šiuo metu jau pati mokau Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filiale tekstilės specialybės mokines austi juostas. Tiek kiek leidžia laikas – supažindinu su pagrindinėmis juostų gamybos technikomis: rinktinėmis, vytinėmis, pintinėmis, kaišytinėmis. Pintinės turi dar kelis tipus, vytines skirstome į vytines ir vytines-rinktines. Pačios populiariausios juostos Lietuvoje – rinktinės. O pačios gražiausios, spalvingiausios jos – Dzūkijoje. Taigi gal dėl to jos man ir mieliausios. Stengiuosi išlaikyti senuosius raštus, domiuosi jais, analizuoju juostas ir pas privačius asmenis, ir muziejuose. Kartais pažįstami, žinodami šią mano aistrą, atsiunčia juostų fotografijas.

Audimas, kaip ir supratote – ne tik juostos. Jį šiais laikais galima pritaikyti labai kūrybiškai. Mokinėms sakau, kad kai moki – galima austi iš visko: ir augalais, ir siūlais, ir audinio atraižomis. Tereikia išmokti techniką ir suvokti proceso esmę. O nesiseka tam, kuris nieko nedaro. Jeigu darai – kažkas gaunasi, kyla klausimai, ieškom atsakymų – ir taip mokomės.

Jeigu sugrįžtume prie juostų – vidutinio pločio juostai nuausti man reikia trijų darbo dienų. Naudoju lino, vilnos, pusvilnės, medvilnės siūlus. Jeigu audžiu juostą, kurią reikia atkurti, kartais reikia ir susiverpti norimos spalvos siūlus, tad norinčioms pradėti austi visada sakau, kad pirmas daiktas, kurio joms reikia – ratelis.“

Istoriją papasakojo Renata Žiūkienė, užrašė Sigita Švedė