Darbe – kriminalistas, laisvalaikiu – šunų dresuotojas

Šiaulių apskrities policijos Kriminalistinių tyrimų tarnybos viršininkas Vaidas Kazlauskas ne tik pora dešimtmečių rūpinasi visuomenės gerove, bet jau 14 metų dresuoja šunis. Iš pradžių buvęs laisvalaikio pomėgis išaugo į rimtą veiklą – su bičiuliu įkūrė šunų dresūros ir sporto klubą, organizuoja varžybas, rengia šunų parodomąsias programas, o kasdien į darbą eina su keturkoju palydovu.

Kokia buvo pradžia? Kaip atsitiko, kad pradėjote domėtis šunų dresūra?

Kai sūnus buvo maždaug 5 metų amžiaus, jis labai norėjo šuniuko. Šuns aš irgi norėjau, tad stengiausi, kad žmona vis „netyčia“ kur nors pamatytų straipsnių apie šunų naudą, pvz.: vaikas lavėja greičiau, kai auga su šuniuku; stipriai sumažėja tikimybė susirgti astma, jeigu vaikas turi augintinį ir pan. Taigi planas pavyko ir nusipirkom labradoro retriverį. Su juo viskas buvo gerai, kol neišvykau į komandiruotę. Žmona iš ketvirto aukšto vedė šunį į lauką, bet išėjo taip, kad į lauką ją išvedė šuo – laiptais į apačią. Teko imtis dresūros, kreipiausi pagalbos į kolegas. Pora metų mokiausi iš kinologų, supratau svarbiausius dalykus, kaip dirbti su šunimi. Tuomet jau mūsų šuns vedžioti nereikėjo, duodavom pavadį į nasrus ir pats eidavo šalia. Taip ir užsikabinau, pasidarė labai įdomu mokyti šunis.

Taip pat tai puikus užsiėmimas norint pailsėti po darbo. Vienu metu tarnyboje labai daug teko dirbti su ginklais, parėjus namo vėl domėjausi ir skaičiau apie ginklus, kitą dieną viskas nuo pradžių. Pajutau, kad tokia veikla pradeda nusibosti. Viską išsprendė augintinis. Atsirado šuo – atsirado pusiausvyra. Darbe ginklai, namuose darbas su šunimi.

Bet dresūra ir šunų sportas tapo rimta veikla su varžybomis ir klubo treniruotėmis?

Taip, viskas išaugo palaipsniui. Su labradoru mėginau užsiimti agility sportu. Bet pavyko tik parodomosios programos, įprastų varžybų lygio nepasiekėme. Tuomet pradėjau ieškoti tvirto charakterio šuns rimtoms treniruotėms ir sportui. Nusipirkau borderkolį. Pradėjom rimtas treniruotes specialiame klube, atsirado bendraminčių, įsitraukėm į agility sportą. Po kurio laiko supratom, kad klubas, kuriam priklausom jau mums per mažas. Tuomet su draugu įkūrėm savo klubą. Tai gana brangus reikalas, tad patys laisvu metu padarėm įrenginius. Iš pradžių treniravosi tik šeimos nariai, bet per pažįstamus ratas išsiplėtė. Tai nėra komercinė veikla, tiesiog bendraminčiai susirenka pabėgioti.

Kaip nutiko, kad kartu į darbą pradėjote vestis ir augintinį?

Prieš keliolika metų darbe savaitgaliais reikėjo budėti paromis, todėl kartais savo šunį atsivesdavau į tarnybą. Niekas net nežinodavo, kad jis čia būna. Vėliau kelis kartus nutiko taip, kad budėjimas baigėsi pirmadienio rytą ir jau kažkas iš kolegų pamatydavo. Vėliau visi priprato ir į darbą šuo eidavo kasdien. Mūsų patalpose, kur dirba ekspertai, lankytojų nėra, tad niekam netrukdo. Bendradarbiai tokiu kolega džiaugėsi, kartais triukus parodydavome į policijos muziejų atėjusiems vaikams. Du mano šunys taip buvo išmokyti į darbą vaikščioti. Deja pernai mano ištikimas draugas Redi iškeliavo. Neseniai namuose apsigyveno mažylis borderkolis Possu. Kol kas daug mokomės, treniruojamės, bet manau, kad jau greitai taip pat pradėsime ir į darbą eiti kartu.

Ar kiekvieną šunį galima išauklėti, kažko išmokyti?

Tikrai kiekvieną. Tik reikia rasti priėjimą. Vienam šuniui svarbus maistas, kitam žaislas, trečiam paglostymas. Kiekvienas šuo su savo charakteriu, jei pavyko išdresuoti vieną, nebūtinai tai pavyks su kitu. Su savo augintiniu reikia daug dirbti. Žmonės mano, kad ateis į treniruotę ir specialistas išauklės jų šunį. Taip nebus, treneris tik parodys kaip elgtis, o dirbti reikia pačiam. Žinoma, visada galime pakonsultuoti, kokių klaidų nedaryti, ar kodėl šuo elgiasi vienaip ar kitaip. Pavyzdys – skambina vyras, klausia ką daryti, nes šuo lipa į lovą? Klausiu, ar kada nors pats jį įsikėlė į lovą? Sako taip, bet tik šeštadienį. Tai viskas paprasta, iš kur šuniui žinoti, kokia šiandien savaitės diena?

Ar daug laiko reikia skirti dresūrai?

Daug laiko tam nereikia, bet užsiimti reikia nuolat. Išėjus pasivaikščioti ne ant suoliuko reikia sėdėti, o dirbti su šunimi. Tik nuolatinis bendravimas, treniruotės, žaidimas padės šuniui tobulėti.

Pats blogiausias dalykas, kai nuperka šuniui kitą šunį, kad būtų smagiau. Arba gyvendami nuosavam name išleidžia pabėgioti į lauką. Šuo pats nebėgios, reikia su juo užsiimti, jeigu ne - jis pradės prie tvoros mašinas vaikytis, ant praeivių loti. Kartais skambina ir pagalbos prašo žmonės turintys mažą šuniuką, kurio net į lauką neveda ir stebisi, kad jis nieko nemoka. Pikta, kai iš normalių šunų padaro sofos čempionus, kurie bijo koją lauke ant žolės padėti. Jeigu nori turėti gerą šunį didžiausia investicija yra laikas.

Kaip suprantu, esate prieš šunis kaip gražius žaislus?

Aš esu prieš šunų veisimą dėl grožio, kai išvedamos ypatingos spalvos ir panašiai. Šuo taip praranda savo esmę ir dažnai turi daug sveikatos problemų. Kad iš jorkšyro terjeras, tai buvo darbinis šuo išvestas arklidėse žiurkėms gaudyti, o dabar jie gerokai sumažinti, tapo beveik žaisliukai. Šuo turi būti tikras šuo, nors, žinoma, su tokiais ir vargo daugiau. Nebūtų šuns, nebūtų problemų – ir plaukų pilni namai, ir žemių prineša, ir aibių kokių iškrečia, bet tai geriausias draugas ir labai malonus laiko praleidimas.

Aušra Plonytė - Kucharevė

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos grupės vyresnioji specialistė