Darbas vandentvarkoje ir statutinėje tarnyboje – panašumų apstu

Pareigūnai, sulaukę 45–47 metų, įgyja pensijinį statusą. Didelė jų dalis pasirenka kad ir darbą sode. Tai lyg klasika. Tačiau pareigūnams būdinga disciplina, įvairūs techniniai įgūdžiai, ir, pagaliau, kruopštumas, kurie gali tapti tramplinu persikvalifikavimui. Šalies vandentvarkos įmonėse dirba apie 15 buvusių pareigūnų. Savo patirtimi pasidalijo keletas jų.

Saugojo žmones – dabar saugo jų vandenį

Artėjant „pensijai“ policijoje Vygintas Ligeikis galvojo, ką veikti toliau, kur pritaikyti įgytas praktines žinias, bei kažkada Rietavo žemės ūkio technikume įgytą techniko mechaniko profesinį išsilavinimą.

Pradirbęs kone 20 metų policijoje ir išgirdęs apie atvirą pozicija „Mažeikių vandenyse“, jis sau tarė: „na ir pabandysiu“.

„Masino tai, jog dar 1983–1987 m. Rietave „gilinausi“ tam tikru kampu į vandenį bei nuotekas – buvau ruošiamas būti žemės ūkio specialistu. Mums vis kalė, kad būsime tinkami ne tik žemės ūkyje, bet ir pramonėje. Tai, galima sakyti, buvo universalūs mokymai“, – pasakojo Vygintas

„Mažeikių vandenyse“ Vygintas pradėjo nuo vyr. operatoriaus pareigų, vėliau 3 metus darbavosi šaltkalviu, o šiuo metu jis – vandens tiekimo infrastruktūros skyriaus vadovas.

Didžiausias iššūkis – nauja įranga

Vyginto studijos sovietmečiu buvo nekompiuterizuotos, nes tuo metu tokių sistemų tiesiog nebuvo.

„2010 metais atėjus į vandentvarką viskas buvo jau kompiuterizuota – tuo metu buvo pastatyti ir nauji Mažeikių miesto nuotekų valymo įrengimai. Štai čia ir buvo didžiausias iššūkis – nes buvo svarbu įvairiems operatyviniams procesams nepadaryti žalos. Perlaužiau save, nors buvo sunku. Pažinti technologijas mane mokė pagal amžių jaunesni kolegos, praktiškai – jaunuomenė.

Netinkamai apdorotos nuotekos jokiu būdu negalėjo nutekėti į Ventą, todėl visus įrenginius, priežiūrą bei eksploataciją turėjau suprasti ne iš dalies, o pilnai. Visą tą uždarą ratą, kur vanduo „keliauja“, kaip jis sodrinasi, kaip, kur, kas išsiskiria reikėjo išmanyti tobulai“, – darbo vingrybėmis dalijosi Vygintas.

Kuomet Vygintas buvo pakviestas dirbti šaltkalviu Mažeikių miesto I-oje vandenvietėje, jis suprato, kad vandenvietė buvo priešingybė valymo įrengimams. „Čia buvo minimalus kompiuterizacijos lygis, seni nusidėvėję tinklai, todėl gavau užduotį išsiaiškinti esamą padėtį. Su kolegomis kiekvieną vamzdynų posūkį perėjome skersai išilgai. Sužiūrėjome ir kur didžiausios avarijų tikimybės, o pradėjau veiklą nuo paprasčiausių darbų“, – patirtimi dalinosi Vygintas.

Pasak V. Ligeikio, dabar I-oji vandenvietė pilnai rekonstruota ir joje visi procesai kompiuterizuoti, tad jam teko atlikti darbus nuo rekonstrukcijos pradžios iki senų įrengimų darbo sustabdymo ir naujų įrengimų paleidimo į eksploataciją.

Svarbiausi įgūdžiai – keli

Paklaustas apie „sėkmės formulę“ persikvalifikuojant iš policininko į vandentvarkos specialistą, Vygintas mini atsidavimą. „Jeigu mažeikiškiai palaimingi gerdami mūsų tiekiamą vandenį – tai dalelė ir mano, ir kolegų sėkmės“, – sakė Vygintas.

Dalelė tos sėkmės priklauso ir nuo bendravimo įgūdžių. „Vadovai, samdę mane į vandentvarką, atkreipė dėmesį ir į bendravimą. Man darbas su žmonėmis nebuvo svetimas. Dirbant policijoje teko bendradarbiauti ir su prokurorais, ir su teismais, ir su gyventojais, liudytojais ar ekspertizių skyrių kolegomis. Šie įgūdžiai praverčia ir dabartiniame darbe“, – dėstė Vygintas Ligeikis, kurio teigimu, visada reikia išlikti diplomatišku – laikytis žodžio, sutarti.

„Stengiuosi visus darbus atlikti laiku, kolegų į nemalonias situaciją neįtraukti“, – pakartojo buvęs policijos pareigūnas, dabartinis „Mažeikių vandenų“ vandens tiekimo infrastruktūros skyriaus vadovas Vygintas Ligeikis.

Vandentvarkos objektų apsauga – lyg kariuomenėje

Panašiu keliu sekė ir Tadas Murauskis, kuris sulaukęs 43 metų įgijo kariškio/pareigūno pensijinį statusą. Dabar jis dirba saugos įgaliotiniu „Dzūkijos vandenyse“.

„Dirbu čia daugiau nei metus, o darbo pozicija labai susijusi su prieš tai tarnyboje dirbtu darbu. Visada norėjau sulaukus pensijinio amžiaus prasmingai perduoti savo turimas žinias ir įgūdžius civiliniame sektoriuje saugant strateginės reikšmės objektus“, – apie savo pasirinkimą sakė T. Murauskis.

Anot Tado, artėjant „pensijai“ kariuomenėje, iš pradžių net nebuvo minties išeiti į užtarnautą poilsį, tačiau atėjus dienai apsispręsti, net nedvejodamas nusprendė, kad laikas savo tarnybos vietą užleisti jaunajai kartai.

„Taip nusprenčiau tam, kad į mano užimtą poziciją ateitų jaunas personalas, kuris galėtų kilti karjeros laiptais ir atneštų naujas idėjas ir žinias. Neslėpsiu, pačiam iš pat pradžių kilo daug klausimų kas bus toliau, ką aš galiu veikti, kaip save realizuoti tolimesniuose pasirinkimuose. Tačiau įgyta patirtis tarptautinėse misijose ir specifinė patirtis įgyta Lietuvos kariuomenėje, mano manymu, tikrai reikalinga tokioms įmonėms kurioje šiuo metu ir dirbu“, – pasakojo T. Murauskis.

O Tado patirtis tikrai didelė – nuo darbo karštuose pasaulio taškuose – Afganistane ir Ukrainoje, iki įgytų įgūdžių vykdant įvairias operacijas tokias kaip, svarbių asmenų apsauga, teroristų sulaikymas ar karinių objektų saugos kontrolė.

Didžiausias iššūkis – objektų gausa

Paklaustas visgi kokie didžiausi įššūkiai laukė pradėjus dirbti vandentvarkos sektoriuje, Tadas įvardino objektų išsibarstymą. „Gausybė saugomų objektų pasiskirstę po visą Alytaus miestą ir rajoną. Tad reikėjo laiko su jais susipažinti, atlikti jų saugos būklės inventorizaciją, susidėlioti veiksmų planą, bei atlikti kitus būtinus darbus tam, kad būtų užtikrinta strategiškai svarbių objektų apsauga“, – savo darbo specifiką išdėstė T. Murauskis.

Anot jo, atliekant bet kokius darbus svarbiausia yra pareigingumas ir disciplina. „Tai pats minimumas, ką privalo turėti kiekvienas darbuotojas bet kurioje įmonėje. Ne mažiau svarbi ir pagarba kolegoms bei geri bendravimo įgūdžiai – būtent tai lemia stiprią komandą ir tinkamą darbo atmosferą“, – įžvalgomis pasidalino saugos įgaliotinis Tadas Murauskis.