Darbas su problemiškais vaikais – mūšis be armijos

Vis garsėjant kalboms apie problemiškus vaikus mokyklose, jau beveik 20 metų švietimo srityje dirbantis Šiaulių „Sandoros“ progimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui, švietimo konsultantas, lektorius Mindaugas Malcevičius sako, kad, nors ir anksčiau tokių vaikų būdavo, pastaraisiais metais jų pastebimai daugėja ir reikalingi švietimo sistemos pokyčiai, padėsiantys suteikti jiems reikiamą ugdymą.

Kam vaikai svarbesni?

Anksčiau taip pat būdavo sudėtingų moksleivių – sunkiai valdančių emocijas, turinčių mokymosi sunkumų. „Tačiau pastaraisiais metais ateina vaikų, kurie apskritai yra sunkiai suvaldomi – reikia nebijoti tai pasakyti garsiai. Jie gali bet kaip pasielgti, pamokos metu destruktyviai mėtyti daiktus, pasakyti suaugusiam žmogui įvairiausių dalykų, neadekvačiai elgtis su bendraamžiais“, – vardija pedagogas.

Tiesa, pasak M. Malcevičiaus, ne visada toks elgesys reiškia sutrikimą – tai gali būti ir tiesiog neišauklėti vaikai. „Labai daug priklauso nuo tėvų gyvenimo būdo, tempo, – tikina jis. – Artėjame prie vadinamojo amerikietiško socialinio gyvenimo modelio, kai tiesiog nebeturime laiko vaikams. Rekomenduojama su vaiku akis į akį pasišnekėti bent 15–20 min. per dieną. Aš, kaip vienas iš mokyklos vadovų, susiduriu su problema, kad ateina tėvai, kalbamės apie jų vaikus, o jie net tuo metu neturi laiko – sako: „Aš čia atsiliepsiu, man verslas sukasi“ ir pan. Iškyla klausimas: kam vaikai svarbesni – tėvams ar mokyklai?“

Nors dažnai manoma, kad problemiškų vaikų atsiranda asocialiose šeimose, pašnekovas sako, kad šių dienų Lietuvos visuomenėje neteisingas toks stereotipas, esą asociali šeima – tik mažas pajamas gaunantys sutuoktiniai, tėvai, turintys priklausomybę nuo alkoholio. Praktika rodo, kad tų šeimų, kuriose tėvai yra verslininkai, dideles pajamas gaunantys žmonės, atvejai neretai būna net sudėtingesni.

Pasak psichologų, pirmiausia dėl bendravimo su tėvais, artimaisiais stygiaus gali atsirasti kalbos raidos sutrikimų – mažamečiai vėliau pradeda kalbėti, kalba nerišliai, nesudėlioja sakinių. Taip pat sutrinka emocinė, socialinė, pažintinė vaiko raida.

Reikia spręsti čia ir dabar

Net jei šeima noriai bendrauja su pedagogais, kyla kita problema – kartais nei mokyklos, nei tėvai nežino, kaip pakeisti susidariusią situaciją. „Įsivaizduokite: vaikas nepriima jokios informacijos, pamokos metu bet koks dirgiklis, pašalinis garsas jį gali išvesti iš pusiausvyros. Tėvai sako, kad namie situacija tokia pat“, – pasakoja M. Malcevičius.

Mokyklose tokiems vaikams stengiamasi suteikti visokeriopą pagalbą: dirba socialiniai pedagogai, spec. pedagogai, mokytojų padėjėjai, kiti specialistai. Jei reikia – konsultuojamasi su specialistais iš atsakingų institucijų. Nesulaukus reikiamo rezultato, tėvai nukreipiami į Pedagoginę psichologinę tarnybą, o sudėtingesniais atvejais gali padėti ir dar platesnį veiklos spektrą turinčios tarnybos, kuriose dirba ir medicininį išsilavinimą turinčių specialistų.

Viena pagrindinių tokių tarnybų Lietuvoje – Vaiko raidos centras, įsikūręs Vilniuje. Ten, pasak pašnekovo, vizito tenka laukti apie 3 mėn. Švietimo pagalbos tarnybose eilės sudaromos pusmečiui į priekį, taigi, gali tekti palaukti ir 6 mėn. „Kalbame apie situaciją, kurią reikia spręsti čia ir dabar“, – sako pedagogas.

Viena to priežasčių – specialistų trūkumas, kita – prioriteto klausimas: kalbama apie įtraukųjį ugdymą, mokytoją, kaip prestižinę profesiją, tačiau kokia situacija yra iš tikrųjų? „Turime streikus, nepatenkintą visuomenę, pavargusius pedagogus, vadovus, kurie vis sunkiau randa kompetentingų specialistų, švietimo sistemą, kuri važiuoja į dugną“, – įsitikinęs M. Malcevičius.

Kūrybiškai

Taigi, pasak M. Malcevičiaus, mokyklos dažnu atveju paliekamos problemas spręsti pasitelkiant tik tai, ką turi. 3–6 mėn. laukiant pagalbos iš Vaiko raidos centro ar švietimo pagalbos tarnybų, kurie galėtų ištirti vaiką ir pasiūlyti rekomendacijų, kaip su juo dirbti tėvams bei pedagogams, problemos tik didėja: „Jeigu tai būtų rimta onkologinė liga, žmogus tiesiog neišgyventų per tą laiką. Šiandien turime, metaforiškai sakant, onkologinę visuomenės problemą ir niekas jos nesprendžia.“

Mokyklose trūksta mokytojų padėjėjų, reikia sudėlioti kiekvienam vaikui individualų ugdymą. „Teisingai – kiekvienas vaikas yra išskirtinė asmenybė, kuriai reikia išskirtinio dėmesio. Kaip tai padaryti, kai klasėje mokytojas dirba su 24 ar 30 vaikų, kurių daliai reikia ypatingo dėmesio?“ – klausia pedagogas.

Pasak jo, net ilgametę patirtį turintys mokytojai skundžiasi nežinantys, kaip su tokiais vaikais dirbti, kaip prie jų prieiti, kaip pagalbos nepriimančius vaikus integruoti į ugdymo procesą. „Darome taip, kaip jau seniai sako įvairios institucijos, – kūrybiškai, – šypsosi M. Malcevičius. – Taip ir elgiamės – kūrybiškai. Nepaliekame mokytojo vieno.“

Pašnekovo teigimu, pagrindinė mokyklų vadovų funkcija – užtrikrinti saugias sąlygas ir mokytojams, ir moksleiviams. Kai klasėje atsiranda vaikas, nereaguojantis į pastabas, nepriimantis informacijos, pagalbos, galintis pamokos metu imti piešti ant bendraklasių, mėtyti daiktus, keiktis ir pan., saugias sąlygas užtikrinti būna sudėtinga bet kuriai ugdymo įstaigai.

Mūšis be armijos?

Pokyčių valstybiniu lygmeniu imamasi – jau tuoj, 2024 m., pereisime prie įtraukiojo ugdymo modelio, pagal kurį specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai galės mokytis bet kurioje bendrojo ugdymo mokykloje. Tačiau tokiems esminiams pokyčiams reikia pasiruošti.

„Kas yra padaryta? Kokie žingsniai atlikti, kad įtraukusis ugdymas jau dabar mokyklose keltų pasitikėjimą? Kiek parengta kokybiškų mokymų pedagogams, kaip dirbti su į mokyklas ateisiančiais vaikais – jų ateis dar daugiau, nes užsidarys tam tikri centrai? Kodėl, artėjant 2024 m., vis dar sunku rasti specialistų, galinčių dirbti su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais?“ – klausimus žeria pašnekovas, pastebintis, kad ateities planų yra.

Pavyzdžiui, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija (ŠMSM) yra numačiusi tam tikrus žingsnius, kaip padėti mokykloms rengtis šiam pokyčiui: 2021 m. atliktas pedagoginės psichologinės pagalbos teikimo modelio veiksmingumo ekspertinis vertinimas, steigiamas nacionalinis metodinės konsultacinės pagalbos centras įvairiapusių raidos sutrikimų turintiems mokiniams, nuo 2021 m. skiriamos papildomos lėšos savivaldybėms papildomiems mokytojų padėjėjų etatams steigti. Daroma, pasak M. Malcevičiaus, ir kitų svarbių darbų.

„Tačiau ar spėsime, ar nebus taip, kaip dabar su atnaujintu ugdymo turiniu – pradėjome, mokytojai dirba, o kai kurių programų vadovėliai dar nepasiekė spaustuvių. Kalbame apie 2025-uosius – metus, kai mokytojo profesija turėtų tapti prestižine, bet mokytojai išeina į gatves, streikuoja, mokyklų vadovai vis garsiau kalba, kad neberanda specialistų, galinčių vesti pamokas“, – sako pašnekovas.

Jo nuomone, pastaruoju metu pokyčiai švietimo sistemoje vyksta netinkama tvarka: įvyksta pokytis, nors jam nėra pasiruošta: „Pirmiausia turėjo būti kokybiški seminarai, mokymai, tam skirtas finansavimas, kad galėtume sakyti: „Va, paruošėme armiją, eisime į mūšį.“ Dabar turime mūšį, bet neturime armijos.“

Statistiniais duomenimis, šiuo metu mokytojų amžiaus vidurkis perkopia 50 metų, taigi, jei nebus imtasi pokyčių, greitai kils dar didesnė problema: žmonės, kurie turi daug kompetencijų, patirties, artimiausiu metu išeis į pensiją ir nebus kam juos pakeisti. „Pokytis reikalingas – aš dėl to nesiginčiju, bet pirmiausia reiktų galvoti, kas jį įgyvendins. Šiuo metu žmonių neturime“, – kalba pedagogas.

Daug ir daugėja

Pasak Vaiko raidos centro Vaikų psichiatrijos skyriaus vedėjos Jurgitos Radzevičienės, mokslininkų atlikti tyrimai patvirtina, kad vaikų, turinčių elgesio ir (ar) emocijų sutrikimų, Lietuvoje yra labai daug ir galimai daugėja. Gydytojos teigimu, tai gali lemti keletas faktorių: buvusi pandemija ir su ja susijusi izoliacija, bloga tėvų emocinė sveikata, nepakankama ar neprieinama psichologinė pagalba, nepakankamai kokybiška švietimo sistema ir t. t.

Psichiatrijos skyriaus vadovė tikina, kad panašių problemų gali kilti bet kurioje šeimoje, be to, specialiųjų poreikių turi įvairių raidos ar psichikos sutrikimų turintys vaikai. Taip pat emocijų ir elgesio sunkumus gali sunkinti netinkama auklėjimo taktika, nepakankamas tėvų įsitraukimas į vaiko gyvenimą, meilės, rūpesčio, struktūros trūkumas.

„Daug dirbantys tėvai patys būna dažnai pervargę, perdegę, jiems sunku būti su vaikais ne tik fiziškai, bet ir emociškai. Svarbu, kad tėvai savo gyvenime atrastų balansą tarp darbo ir šeimos, nepamiršdami ir savo, kaip asmenybių, poreikių, turėtų pomėgių bei laiko tik sau“, – sako J. Radzevičienė.

Svarbu kreiptis kuo anksčiau

„Labai svarbu, kad vaiko sunkumus kuo anksčiau pastebėtų tiek šeima, tiek pedagogai, – sako ji. – Šeima turėtų užtikrinti bazinius poreikius, tinkamą dienos režimą, būtiną emocinį palaikymą. Mokykla gali laiku įtraukti turimus specialistus: psichologą, socialinį ar specialųjį pedagogą, mokytoją padėjėją. Svarbu, kad vaikas mūsų visuomenėje jaustųsi mylimas ir saugus.“

Kadangi specialistų trūksta tiek mokyklose, tiek gydymo įstaigose, dažnai pagalbos tenka palaukti. Psichiatrės teigimu, panaši ar net blogesnė situacija yra ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje.

„Vaiko raidą gali ir turi įvertinti psichikos sveikatos centruose dirbantys specialistai-psichologai, vaikų ir paauglių psichiatrai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai, ergoterapeutai, logopedai ir kiti specialistai – jų konsultacijos prieinamos daugeliui šeimų. Svarbu, kad tėveliai kreiptųsi kuo anksčiau, įtarę, kad jų vaiko raida vėluoja, vyksta kitaip, ar gavę informacijos iš mokytojų ar darželio auklėtojų, kad specialistai galėtų ją kuo anksčiau įvertinti ir rekomenduoti reikalingas pagalbos priemones, aptarti vaiko auklėjimo ir lavinimo ypatumus“, – pataria J. Radzevičienė.

Suprasti priežastis

Jei klasėje yra problemiškas vaikas, trukdantis mokytis bendraklasiams, juos blaškantis arba net smurtaujantis, gydytoja siūlo ieškoti tokio elgesio priežasčių: kiekvienas atvejis yra unikalus ir vieno elgesio modelio nepakanka.

Psichiatrės teigimu, jei vaikas turi raidos ypatumų, pavyzdžiui, autizmo spektro sutrikimą ar aktyvumo ir dėmesio sutrikimą, reikia atsižvelgti į jo ypatumus, pritaikyti jo poreikiams klasės aplinką, iš karto aptarti reikalavimus bei kas vyks, jei vaikas trukdys ar taps agresyvus.

„Gal vaikas namuose ar kur kitur patiria prievartą? Gal juo nepakankamai rūpinamasi? Gal jis neišsimiega ar laiką leidžia prie ekranų? Gal jis serga somatine liga, gal jo ligos simptomai nepakankamai kontroliuojami, pavyzdžiui, odos alergijos ar kita? Gal jo šeimoje vyksta dramatiški pokyčiai ar nelaimės – skiriasi tėvai, kažkuris iš artimųjų serga nepagydoma liga, žuvo ar mirė?“ – galimas priežastis vardija J. Radzevičienė.

Taigi, problemų keliantis vaiko elgesys gali turėti galybę skirtingų priežasčių. Svarbiausia suprasti, kas ir kodėl vyksta, tada ir paaiškėja, kokiu būdu galima padėti tiek pačiam vaikui, tiek mokytojui, tiek visai klasei ir mokyklos bendruomenei.

Poreikių įvertinimas būtinas

ŠMSM atstovai atkreipia dėmesį, kad netinkamai – agresyviai, provokuojančiai, nepagarbiai – elgtis, trukdyti mokytojams vesti pamokas, blaškyti bendraklasių dėmesį, tyčiotis, nedirbti per pamoką, atsikalbinėti gali bet kuris mokinys – tai dar nereiškia, kad vaikas turi specialiųjų poreikių.

„Labai dažnai būtent vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, kurie nesielgia kaip įprasti paaugliai, paiso taisyklių, nemaištauja, dėl to tampa savo bendraamžių patyčių ir agresijos aukomis, – sako ŠMSM atstovai. – Kiekviena situacija ir kiekvienas vaikas unikalus, todėl ir sprendimai dėl kiekvieno vaiko priimami individualiai.“

Vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius nustato pedagoginės psichologinės tarnybos – tai yra savivaldybėms pavaldžios įstaigos. Ministerijos teigimu, trukmė, per kurią nustatomi vaiko specialieji ugdymosi poreikiai, taip pat skiriasi priklausomai nuo savivaldybės.

Atstovai priduria, kad nuo kitų metų rugsėjo 1 d. įsigalios Švietimo įstatymo nuostata, kuri leis mokyklos vadovui skirti švietimo pagalbą mokiniui, kol jam dar nenustatyti specialieji poreikiai. „Visgi poreikių įvertinimas išlieka būtinas, nes tik remiantis specialistų rekomendacijomis mokytojai gali sėkmingai pritaikyti mokiniui ugdymo procesą“, – tikina jie.

Nuolatinis procesas

Nors kalbama apie įtraukiojo ugdymo modelį nuo 2024-ųjų, jie pabrėžia, kad įtrauktis švietime yra nuolatinis vertybinis procesas: turime būti atviri vieni kitiems – tik taip galėsime užtikrinti ir kurti geriausias ugdymosi sąlygas kiekvienam vaikui pagal jo galias. „Kai pasikeičia požiūris, tada ir visos papildomos paramos priemonės pasidaro veiksmingos“, – įsitikinę ŠMSM atstovai.

Jų teigimu, Lietuvos bendrojo ugdymo įstaigose įtraukties principai yra taikomi jau beveik 30 metų – vienose mokyklose vaikų su specialiaisiais poreikiais mokosi daugiau, kitose – mažiau: „Jau dabar apie 90 proc. specialiuosius ugdymosi poreikius turinčių vaikų mokosi bendrose klasėse ir darželių grupėse su bendraamžiais ir šis skaičius yra panašus ne vienus metus.“

Ministerija pastebi, kad švietimo pagalbos užtikrinimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, taigi, ir jos galėtų skirti daugiau lėšų šiai sričiai: 2022 m. valstybės lėšos sudarė apie 80 proc.
viso švietimo pagalbai skiriamo finansavimo, savivaldybių lėšos – apie 20 proc. O finansavimas lemia labai daug: didesnį profesionalių švietimo pagalbos specialistų ir mokytojo padėjėjų, įdarbintų mokyklose, pedagoginėse tarnybose, skaičių, daugiau konsultacijų vaikams ir tėvams, daugiau mokymosi sėkmę patiriančių įvairių galių vaikų.

Siekiant pagerinti situaciją mokymosi įstaigose, valstybė taip pat didina finansavimą: jis – 135 mln. Eur – beveik penktadaliu didesnis nei pernai ir du kartus didesnis nei 2019 m., kai buvo 64 mln. Eur.

Iš švietimo pagalbai skiriamų lėšų mokami atlyginimai mokyklose, darželiuose dirbantiems logopedams, psichologams, socialiniams pedagogams ir kitiems švietimo pagalbos specialistams, taip pat mokytojų padėjėjams. Šiomis lėšomis apmokamas pedagoginių psichologinių bei švietimo pagalbos tarnybų specialistų darbo užmokestis, taip pat paslaugos, susijusios su psichologine, specialiąja pedagogine, specialiąja ir socialine pedagogine pagalba ir prevencinių programų įgyvendinimas švietimo įstaigose.

Vienas esminių iššūkių

„Poreikis didinti švietimo pagalbos specialistų skaičių ir mokytojų padėjėjų trūkumas yra vienas esminių iššūkių, – sako ŠMSM atstovai. – Bet jau kelerius metus iš eilės šios srities studijos yra tarp prioritetinių ir stojančiųjų daugėja, jau dirbantiems mokytojams yra sudaromos sąlygos nemokamai persikvalifikuoti į šios srities specialistus.“

Stengiantis pritraukti daugiau švietimo pagalbos specialistų ir sudaryti jiems geresnes darbo sąlygas, nuosekliai didinami jų atlyginimai. O, pasak ministerijos, praėjusiais mokslo metais šalies mokyklose įsteigtos 152 naujos švietimo pagalbos specialistų pareigybės.

Per trejus pastaruosius metus mokytojų padėjėjų skaičius šalies mokyklose išaugo dvigubai: 2019–2020 m. jų dirbo 2 069, 2022–2023 mokslo metais – 4 280. Mokytojo padėjėjai padeda vaikams dalyvauti ugdyme, naudotis mokymosi priemonėmis, taip pat – per pertraukas, popamokinius užsiėmimus, išvykas.

(Ne)palikti nežinioje

Ministerijos atstovai nesutinka, kad pedagogai palikti nežinioje, kaip dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų poreikių. Jų teigimu, jiems sudaromos sąlygos nemokamai atnaujinti ir sustiprinti savo žinias apie darbą su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais mokiniais.

„Šį rudenį keturi nacionaliniai centrai – Lietuvos įtraukties švietime centras, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras, Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centras bei „Diemedžio“ ugdymo centras – kviečia šalies mokytojus, mokyklų vadovus, švietimo pagalbos specialistus, mokytojų padėjėjus į nemokamas nuotolines konsultacijas dėl specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių ugdymo“, – sako ŠMSM.

Netrukus konsultacijas pradės ir dalis regioninių specialiojo ugdymo centrų, o ilgainiui Lietuvoje veiks aštuoni regioniniai specialiojo ugdymo centrai, kurių uždavinys bus skatinti įtraukųjį ugdymą priskirtame regione, padedant jo mokyklų bendruomenėms praktikoje taikyti įtraukties švietime principą.

Centrų specialistai dirbs ne tik pačiuose centruose – jie vyks ir į mokyklas, kurioms reikia konsultacijų. Taip pat rūpinsis pedagoginių darbuotojų, mokytojų, jų padėjėjų kompetencijų stiprinimu, konsultuos mokytojus ir tėvus dėl ugdymo metodų pritaikymo, švietimo pagalbos teikimo, mokymo(si) metodų, priemonių, aplinkos pritaikymo ir t. t.