Dar viena turininga vasara

Jūros gaivos pašaukti, ankstų liepos 30 -osios rytą Birštono „Bočiai“ riedėjo Baltijos link . Kelionė maršrutu „Birštonas – Palanga – Paberžė- Birštonas“ planuota, įgyvendinant poilsinę ir pažintinę 2018 m. programą, kurios tikslas: atsigaivinti nuo kaitros jūroje, susipažinti su naujovėmis Palangoje, mėgautis koncertais kurorte, vaikštinėti po Birutės parką ir grįžtant aplankyti Tėvo Stanislovo RAMYBĖS UOSTĄ Paberžėje.

Palanga mus pasitiko skendinti saulės spinduliuose, alsuojanti kaitra, šviežiai nuplautomis pagrindinėmis gatvėmis ir į jūrą vedančiu tiltu. Apsigyvenome 41 žmogus buvusiuose Jūratės poilsio namuose, pačioje kurorto širdyje, visi drauge, kad vienas kitam padėtume, galėtume bendrauti ir džiaugtis kurortiniais malonumais. Buitinės sąlygos – patenkinamos, tačiau šalia – Pasakų ir Birutės parkas, vos 100 metrų atstumu – jūra, kas ilgisi triukšmo – už 50 metrų Basanavičiaus gatvė, gražiąja grafo Tiškevičiaus alėja pasiekiama koncertų salė ir Kurhauzas.

O šiemet jūra – atgaiva kūnui ir sielai. Oro temperatūra – 28, vandens 21 laipsnis ir bangavimas – 1 balas. Netgi tie, kurie bijodavo bangavimo ir šalto vandens, mirko vandens galybėje. Kopos tuščios, o paplūdimy, kiek aprėpi akimis, žmonės… Nepiktnaudžiavome ilgai saule, lankėmės Jono Šliūpo, Antano Mončio, Gintaro muziejuose, ilsėjomės pušų paunksmėje, klausėmės koncertų.

Jau pirmą dieną Kurhauze romansų mėgėjai mėgavosi Kathrin Kulik romantiškų dainų su rusišku poetiniu paveldu ir šiuolaikiniu žodžiu koncertu. Liepos 31 dieną Palangos bažnyčioje gėrėjomės poezijos ir muzikos koncertu „Giesmė ir žodis Tavo garbei“ , kur su vargonais ir fleita derėjo D. Puišio baritonas ir aktorės G. Urbonaitės dvasingas žodis pagal Maironio, M. Daukšos ir J. Marcinkevičiaus eiles. Čia poezija susiliejo su muzika, viena kitą papildydamos ir atskleisdamos maldos ir giesmės grožį. O kokie nuostabūs vakarai prie Gintaro muziejaus, kur ypatingą nuotaiką skleidė muzikos ciklas „Nakties serenados“. Užtenka pabuvoti Tiškevičiaus rūmų prieigose ir klausytis sklindančių serenados garsų. Ketvirtadienį Birutės parko rotondoje pušys ošė kartu su nuostabaus Palangos orkestro garsais.

O vakarais Pasakų parkas traukia ir mažus, ir pagyvenusius pasiklausyti lietuviškų pasakų, pasigėrėti žaismingomis skulptūromis. Visas keturias dienas buvo nuostabūs saulėlydžiai, kai saulė pamažu grimzdavo į jūrą, pranašaudama giedrą. Ir nemokami koncertai, sklindantys iš kavinių, restoranų Basanavičiaus gatvėje. Saulei nusileidus, žmonių jūra dar ilgai šurmuliuodavo Palangos centre. Po penkių dienų paslaugusis ir dėmesį pagyvenusiems rodantis vairuotojas Audrius Siniakovas mūsų laukė prie perlamutru spindinčio „NEOPLAN“ autobuso. „Sudie, saulėtoji Palanga, ačiū už svetingumą, kurį suteikei pavargusiems nuo gyvenimo negandų“,- kartojome atsisveikindami.

Žemaičių plentu per tvenkinius riedėjome galutinio tikslo – Paberžės – link. Šie metai – Tėvo Stanislovo – Algirdo Mykolo Dobrovolskio 100-mečio metai (g. 1918 09 29). Mums tėvas Stanislovas – tai gėrio, susiklausymo, atjautos, paguodos skleidėjas. Įšventintas į kunigus 1944 m., visa savo esybe pasišventė Dievui ir žmonėms. Jo gyvenimo turtai – gerumo pamokos mums. Susipažinome su išsamia Tėvo Stanislovo biografija. 10 gyvenimo metų jis praleido kančių golgotoje, vėliau – Intoje,Vorkutoje. Paleistas buvo sekamas saugumo, konfiskuoti jo pamokslų konspektai, R.M. Rilkės eilėraščių vertimai, uždrausta aukoti šv. Mišias, sakyti pamokslus, dėvėti kapucinų (vienuolių) drabužius.

Jo kapas Paberžės bažnyčios šventoriuje – kuklus, jo asketišką gyvenimo būdą mena trys mazgai ant virvės, perjuostos per medinį kryžių. Gidės Reginos Galvanauskienės vedami, susikaupėme Paberžės medinėje šventovėje. Joje būti labai gera, gaubia stipri dvasingumo aura. Zakristijoje sukaupta dar niekur nematyta bažnytinių liktorių kolekcija. Tėvas Stanislovas skoningai išpuošė bažnyčią, sutvarkė parapijos kapines, įkūrė bažnytinių drabužių ir ritualinių reikmenų muziejų, metalinių saulučių kolekciją. Mažyčiame Tėvo Stanislovo kambarėlyje apie jo gyvenimą pasakoja kieta lova, prie jos padėta lazdelė ir šlepetės. Apšviestame stende kabo vienuolio abitas, perjuostas virve, ant kurios sumegzti trys mazgai, menantys vienuoliškuosius įžadus – neturtą, paklusnumą ir skaistybę…

Ant rašomojo stalo – senoviškai moderni lempa, padirbinta iš senos lempos ir seno lygintuvo. Kitas kambarėlis su 13 paklotų lovų gyvenimo nuskriaustiems žmonėms, kuriems būtina pagelbėti atsitiesti. Kuklūs apklotai iš medvilninių skiaučių – Paberžės moterų dovana. Ant stalo – cukrus, arbata, duona. Čia laukiamas kiekvienas, pavargęs nuo gyvenimo. Ieškantys Paberžėje dvasios ramybės galbūt kartais išvažiuoja nusivylę, nes nėra Tėvelio, kuris įtikintų, kad reikia permainyti savo galvoseną. Ir pirmiausia tarnauti ne sau, o kitiems. Jis mokė: „Gyvenantis vien savuoju „aš“ pražūsta. Jeigu žmonės būtų užmiršę žodį „tu“, o sakytų tik žodį „aš“, žemėje jau savaime būtų pragaras.“

Tėvo Stanislovo atminimas įamžintas ir Paberžės (bajoro Šilingo) dvaro liaudies muziejuje. Čia sukaupti jo pamokslai, knygos. Didelė muziejaus dalis skirta 1863 m. sukilimui atminti. Nors tėvas Stanislovas dar 2005 m. atgulė jo numylėtos medinukės šventoriuje, jo tradicija priimti kiekvieną čia užklydusį, ieškantį dvasinės paramos žmogų rūpestingai saugoma. Iki šiol Paberžės bažnyčios ansamblyje suteikiamas prieglobstis nuo įvairių priklausomybių kenčiančių žmonių grupėms. Kaip ir anksčiau, čia galima pagyventi vienumoje, atsitverti nuo išvarginusio išorinio pasaulio.

Dvasingai nusiteikę, Onutės Kurapkienės paraginti, Tėvo Stanislovo atminimui sukalbėjome maldas, pagerbėme jo atminimą tylos minute. Pajutome jo artumą. Š.m. rugsėjo 29 – ąją Paberžė iškilmingai paminės vienuolio kapucino, kunigo, pamokslininko, švietėjo, Dievo tarno žemėje tėvo Stanislovo 100 -metį. Mes jam nusilenkėme ir bandysime gyvenime būti kilnesni ir dorybingesni, juk kiekvienas turime pradėti nuo savęs.

Julija Barutienė, Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkė