Dar septynios nacionalinės vertybės

Iškilmingoje ceremonijoje Vilniaus rotušėje trečiadienio vakarą  pristatytos į nacionalinį Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą naujai įrašytos septynios vertybės (nuo grybavimo iki dainavimo) ir įteikti sertifikatai jų saugotojams.

Liepos 7-osios pavakarę šventiniame renginyje Rotušėje pristatyti septyni 2020 m. pabaigoje Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą papildę reiškiniai: lietuvininkų dainavimo, šilinių dzūkų grybavimo, Lietuvos totorių gastronominė tradicijos, pintinių juostų pynimas, poledinė bumbinamoji stintų žvejyba, poledinė stintelių žvejyba sukant bobas Lūšių ežere ir Žolinės atlaidų šventimas Krekenavoje.

Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai ir kitus šventinius ar kasdieninius drabužius, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos tik Aukštaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu. Šią gražią tradiciją pristatė Panevėžio kraštotyros muziejaus, Aukštaičių kultūros draugijos atstovai, pintinių juostų pynėjai.

Apie poledinės bumbinamosios stintų žvejybos amatą, kurį nuo seno puoselėja Kuršių nerijos bendruomenė, pasakojo bei ritmingai bumbindami ir pridainuodami demonstravo pamario žvejai. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m. Tradicijos teikėjai – Neringos savivaldybės administracija.

Žolinės šventės sakralumą, svarbą ir ilgametės tradicijos tęstinumą Aukštaitijos regione atspindi Didieji Krekenavos Žolinės atlaidai, žinomi nuo XV a. pab. Kasmet tūkstančių žmonių lankoma šventė vyksta rugpjūčio 14–21 d. Žolynų puokščių ruošimas, vainikų, bromų pynimas, stebuklingo Dievo Motinos su Vaikeliu paveikslo pagerbimas – seni vietos papročiai, kuriuos atgaivino, tęsia ir saugo Krekenavos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos bendruomenė ir Krekenavos piligrimų centras.

Lietuvos totorių gastronominės kultūros pagrindai susiformavo XIII–XVI a. Išskirtiniai Lietuvos totorių gastronomijos elementai yra maisto ruošimas kazane ant atviros ugnies lauke, islamo maisto kultūros taisyklių taikymas, šiaurinių Juodosios jūros pakrančių gamtiniam regionui būdingi ingredientai. Kulinarinio paveldo tradicijos teikėjas ir saugotojas – asociacija „Totoriškas skonis“.

Iš paledės stinteles tinklais, sukamais bobomis, vis dar traukia Rytų Aukštaitijos žvejai. Šis būdas, užfiksuotas XIX a. pabaigoje, taikomas ir giliame, šaltame Ignalinos r. Lūšių ežere. Šią jau nykstančią tradiciją palaiko, gaivina ir saugo vietos žvejai, Palūšės kaimo bendruomenė, Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija.

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija – miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka. Apie įdomius grybavimo papročius smagiai pasakojo tradicijos saugotojai ir puoselėtojai iš Dzūkijos nacionalinio parko, Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos bei Varėnos apylinkių kaimų gyventojai.

Unikalią lietuvininkų dainavimo tradiciją renginyje skambiai pristatė jos saugotojai Mažosios Lietuvos folkloro ansambliai, lietuvininkų dainų atlikėjai. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka. Teikėjas – Klaipėdos miesto etnokultūros centras.

Penktus metus kuriamas ir plėtojamas nacionalinis Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas yra reikšmingo Sąvado valdytojo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir tvarkytojo Lietuvos nacionalinio kultūros centro, šalies kultūros, mokslo įstaigų, savivaldybių, nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių pastangų rezultatas – į jį įrašytos jau 39 vertybės. Ir šalies institucijų, ir tradicijų saugotojų nuveikti darbai prisideda prie augančio nematerialaus kultūros paveldo suvokimo, skatina pagarbą kultūrų įvairovei, žmogaus kūrybingumui.

„Žvelgdamas į septynias vertybes, papildžiusias Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą, matau, kokia įvairi ir margaspalvė yra šiandienos Lietuva, kokie saviti jos regionai. Puoselėti ir išlaikyti tą savitumą yra ir mūsų pareiga, ir uždavinys, ir teisė. Kartu norisi palinkėti, kad iš kiekvienos tradicijos pasiimtume ne tik galimybę turiningai praleisti laisvalaikį, gauti naujų įspūdžių, bet ir pasinaudotume proga atidžiau pažvelgti į nematerialųjį kultūros paveldą. Kad gautume ne tik įspūdžių, bet ir žinių, ne tik smagiai praleistume laiką, bet ir pajustume, kaip per tradicijas į mus teka šimtametė patirtis“, – sakė kultūros ministras S. Kairys.

Nematerialus kultūros paveldas – gyvas, klestintis, perduodamas iš kartos į kartą, teikiantis žmogui taip reikalingą tapatybės jausmą – visada užėmė svarbią vietą visuomenės gyvenime: nuo visuotinai į kraują įaugusių tradicijų iki mažų bendruomenių nuoširdžiai puoselėjamų papročių, kuriais jos dosniai dalijasi su visais, norinčiais pažinti ir patirti mūsų folklorą, liaudies meną ir amatus, ūkines veiklas, pasaulėžiūrą, savitus bruožus išlaikiusį žmonių gyvenimo būdą.

Parengta pagal Lietuvos nacionalinio kultūros centro pranešimą