Danutė Kratukienė: „Gyvenimo kelyje mokomės mylėti“

Danutė Kratukienė – tikras laimės spindulys. Nuoširdžios akys visada pasitiks, šypsena priims, o žodžiai pradžiugins. Tokia ji – Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos tikybos mokytoja, Šiaulių vyskupijos Katechetikos centro vadovė. Su meile šią mokytoją prisimena ir buvę janoniečiai, o pati Danutė atvira: „Įsimylėjau mokytojo profesiją. Bijau girtis, bet ta meilė su metais auga...“

Kasdienė užduotis – bent kruopelytė laimės kitiems

– „Ieškojau laimės kitiems, o pats tapau laimingas“, – sakė Vaižgantas, kurio metus šiemet mini Lietuva. Mano nuomone, ši frazė taikliai apibūdina ir Jus – esate mokytoja, katalikė.

– Išties labai graži mintis, man ji labai drąsi. Bet tikiu, kad kiekvienas turime atskleisti visa, kas kitame gražiausia, tobuliausia ir žaviausia. Stengtis, kad kitas, būdamas šalia mūsų, būtų laimingas. Mėgstu sau išsikelti kiekvieną rytą šią užduotį: kaip turiu šiandien nugyventi dieną, kad šalia manęs esantieji taptų laimingesni. Kartais užtenka kartu atsigerti arbatos, nusišypsoti, apkabinti, kartu mokytis ar paprasčiausiai būti. O kartais reikia labai daug išminties, maldos ir Dievo malonės priimti kitą, kitokį, bet tokį pat vertingą, kartais sužeistą, pavargusį, piktą. Esame gyvenimo kelyje, kuriame mokomės mylėti. Ir tik amžinybėje sužinosime, ar pavyko peržengti savo egoizmo ir puikybės ribas.

– O kas slepiasi už laimės sąvokos? Kodėl dažnai tiesiog nemokame būti laimingi?

– Man už laimės slepiasi viltis, tikėjimas ir meilė. Be šių trijų dalykų neįmanoma būti laimingam. Galime nusivilti, bet neturime teisės pasilikti neviltyje. Be tikėjimo gyvenimas ir visa, ką darai, tampa beprasmybe, o meilė visa tai apvainikuoja, pagausina viltį, tikėjimą padaro gyvą. Visa ko autorius ir šaltinis pats Kūrėjas, įdėjęs laimės troškimą į kiekvieno žmogaus širdį. Iš viso šito išplaukia džiaugsmas ir ramybė. Džiaugtis mažais dalykais, jų apsčiai kiekvienai dienai – vaiko šypsena, rytinės kavos puodelis, krentantis sniegas ar automobilio pradurta padanga (išmoksti pats automobilinių subtilybių arba leidi savo vyrui ar draugams tavimi pasirūpinti).

Nemokame būti laimingi, nes pamirštame džiaugsmą, išbarstome ramybę, nematome prasmės mažuose dalykuose, koncentruojamės tik į save, pamiršdami, kad turime mums artimų brangių žmonių, duonos kąsnį, stogą virš galvos, laisvę kalbėti, tikėti, kurti.

– Papasakokite, kokia veikla Jums arčiausiai širdies. Kodėl?

– Kiekviena veikla, kuria tikiu, yra prasminga. Nuo gėlės persodinimo namuose iki autorinio seminaro. Dirbu skirtingose srityse. Kai esu su mokytojais, prasminga juos palaikyti, pasidalyti savo patirtimi, mokytis kartu. Kai esu su mokiniais, atsigauna širdis, nes esu tame jaunystės, žaismo kūrybiniame sūkuryje. Ir jeigu pavyksta pažadinti mokinio vidinius resursus drąsiai kelti prasmės, pašaukimo, tapatumo klausimus, galiu tik aikčioti iš nuostabos ir dėkoti Dievui už tuos jaunuolius, kurie yra mano gyvenime.

Patinka kelti sau iššūkius ir labai dažnai renkuosi tai, kas nebūtinai man arčiausiai širdies, kelia baimę ir nežinomybę. Kad praplėsčiau jos ribas – įsimylėčiau kažką nauja, tobulėčiau ir tuos talentus, kuriuos man Viešpats dovanojo, leisčiau į apyvartą.

„Ach, kaip norėčiau...“

– Praeitą vasarą keliavote Šv. Jokūbo keliu. Tai buvo ilgai planuotas sprendimas ar labiau spontaniškas? Kodėl Jums to reikėjo?

– Pirmiausia širdyje turėjau svajonę: „Ach, kaip norėčiau...“ Išgirdę auklėtiniai atsisveikindami surašė, ką turėčiau iki mūsų klasės susitikimo po 10 metų padaryti. Ten buvo surašyta nuo skrydžio oro balionu kitoje šalyje, jodinėjimo kupranugariu iki grojimo gitara. Taip pat ir palinkėjimas įveikti Camino de Santiago (Šv. Jokūbo kelias). Atrodė tokia nereali mintis.

Bet ta mintis niekur nedingdavo iš mano galvos, vis sugrįždavo ir sugrįždavo, kol vieną dieną tariau sau: „Noriu nueiti savo
Šv. Jokūbo kelią.“ Žinojau, kad noriu keliauti viena, šiauriniu Šv. Jokūbo keliu. Jis pasižymi mažu piligrimų skaičiumi, o aplink kalnai ir vandenynas. To užteko, kad akimirksniu užsisakyčiau bilietus, likus mažiau nei mėnesiui iki kelionės. Tada susikroviau kuprinę ir štai aš jau albergėje (nakvynės namai) su piligrimo pasu rankose.

– Kokia buvo toji kelionė? Ką pamatėte, supratote, kokių žmonių sutikote?

– Šią kelionę galėčiau pavadinti savo gyvenimo kelione. Kažkas nuostabaus. Ankstyvas rytas, bundanti gamta, paukščiai, gyvuliai su varpeliais ant kaklo, tyli malda, kalnas, pakalnė, mažas kaimelis, mojuojantys vietiniai gyventojai, vienas kitas sutiktas piligrimas kelyje, pilni nakvynės namai ir aš su kuprine. Man ši kelionė pirmiausia buvo tikėjimo kelionė. Tuomet, kai pasitiki Viešpačiu, žinai, kad mylintiems Jį visa išeis į gera, visi prašymai tampa dėkojimu. Tai nuostabus laikas dėkoti Dievui už visas dovanas, kuriomis Jis mane apdovanojo, už žmones, kurie yra mano gyvenimo kelyje, už įvairius sunkumus, netobulumus ir džiaugsmus, už tai, kad galiu suklysti ir vėl sugrįžti, būti Jo mylimiausia.

Keliauja labai skirtingi žmonės: savo tautybe, amžiumi, vertybėmis. Skirtingi žmonės, sutikti kelyje, leido susipažinti su jų patirtimis, kartais tai virsdavo ilgomis ir labai įdomiomis istorijomis. Kai pradėdavau su kažkuo bendrauti, paklausdavau, kodėl jis keliauja šį kelią. Sulaukdavau labai skirtingų atsakymų: kad išbandytų jėgas, patikrintų draugystę, susipažintų su Ispanija, jos kultūra, tradicijomis, valgiais, melstųsi už savo šalį ar žmones. Prisimenu vieną jauną vaikinuką iš Lenkijos. Jis keliavo kartu su sese ir draugu. Jam šios kelionės tikslas – atsakyti sau į pašaukimo klausimą: kur toliau esu kviečiamas – į šeimos gyvenimą ar kunigystę. Aš taip pat turėjau iš anksto parengtą atsakymą į klausimą: „Kodėl aš čia?“ Bet tik dabar, praėjus pusei metų, aš galiu atsakyti, kad tas atsakymas nebuvo tikrasis, tik dabar galiu suprasti, kam Viešpats ruošė mane šios kelionės metu – tam tikriems atsisveikinimams ir naujiems atradimams. Tai pirmasis Šv. Jokūbo kelias mano gyvenime, bet, tikiu, ne paskutinis.

Kerinti ir svetingoji Panama

– Neseniai grįžote ir iš Panamos. Ten vyko jaunimo susitikimas su popiežiumi. Kokių įspūdžių liko?

– Čia turėčiau kalbėti jaustukais: „vau“, „ach“, „oho“. Jaunimas – nuostabus, popiežius – įžvalgus, Panama – kerinti. Žaviuosi popiežiumi Pranciškumi. Man tai žmogus, sutikęs Dievą. Jo žodžiuose nuolat skambėjo visiškas pasitikėjimas jaunimu, padrąsinimas ieškoti prasmės, išdrįsti pasakyti „Taip“ net ir tada, kai gyvenimas nesiklosto taip, kaip norėtųsi, priimti drąsą sekti Kristumi, būti šių dienų misionieriais ir šventaisiais.

– Ten vykote su jaunimu. Kodėl tai reikalinga jiems?

– Į šį klausimą geriausiai atsakytų jaunimas. Bet, kaip sakė popiežius, mūsų susitikimo rezultatas nėra naujas dokumentas ar programa – visa, ką patyrėte ir išgyvenote, atsispindės jūsų veiduose ir maldoje. Manau, kiekvienas jaunas žmogus savo gyvenime turi nors kartą dalyvauti Pasaulio jaunimo dienose. Susirenka milijonas, o kai kur ir milijonai jaunų žmonių džiaugtis, dalytis bendryste, švęsti tikėjimo šventę. Kai kam – tai laikas iškelti savo gyvenimo prasmės ar pašaukimo klausimus, kai kam – pagilinti savo tikėjimą, kai kam – išmokti svetingumo ar dosnumo pamokų.

– Panama nėra turtinga šalis, ten, ko gero, daug skurdo. O žmonės turbūt besišypsantys ir laimingi?

– Panamoje turėjome išskirtinių patirčių. Gyvenome labai skirtingose šeimose: nuo ištaigingų namų mieste iki mažo namelio su lauko dušu kalnuose. Tai leido pažinti jų gyvenimo būdą, tradicijas, papročius, maistą, buitį. Ar ši šalis turtinga? Man didžiausi turtai, ką jie mums padovanojo: jų svetingumas ir vaišingumas. Anot jų posakio, „svečias į namus – Dievas į namus“. Mes taip ir jautėmės. Žmonės kupini nuoširdumo ir noro dalytis tuo, ką turi. Jie padovanojo mums nuostabią pamoką: dėkoti ir dalytis – esame turtingi, gyvendami čia, Lietuvoje, turime labai daug: nuostabią gamtą, gėlo neužteršto vandens, keturis metų laikus ir dar daug kitų dalykų.

Raudonai braukydavo brolių sąsiuvinius

– O kaip Jūsų gyvenime atsirado savanorystė?

– Mano gimtinė nėra Šiauliai, esu kilusi iš Suvalkijos. Šiemet 20 metų, kaip esu Šiauliuose. Bet vos tik atvykusi čia, ieškojau bendruomenės, kur galėčiau save atrasti, kaip galėčiau kitus praturtinti. Ir labai greitai atradau Vaikų dienos centrą. Ten pradėjau savanoriauti. Iš pradžių tai buvo pagalba padengiant stalą, suplaunant indus ar padedant paruošti vaikams namų darbų užduotis. Labai paprastos, bet reikalingos užduotys. Čia buvau pastebėta ir labai greitai gavau kvietimą dirbti mokykloje ir vyskupijoje. Atradau savanorystę, o darbas atrado mane.

Be savanorystės sunku būtų įsivaizduoti savo gyvenimą. Savanoriauju ne vienoje organizacijoje. Kai kur skaitau paskaitas, o kai kur daliju duoną. Kartais, atrodo, reikia skirti tikrai daug laiko, resursų, tinkamai pasiruošti, kad galėtum labiausiai prabilti į žmogų, bet tai teikia daug džiaugsmo. Tai ir vadinasi savanoryste, nes tai, ką darai, jokia materialine išraiška negali būti atlyginta.

– Kodėl pasirinkote mokytojo profesiją? Nors, tiesą sakant, ryšys su mokiniais ir net buvusiais mokiniais atskleidžia, kad pataikyta 100 procentų.

– Kai buvau maža mergaitė, labai norėjau būti mokytoja. Patikdavo taisyti vyresnių brolių sąsiuvinius, t. y. subraukyti raudonu rašikliu jų užrašus, – broliai neapsidžiaugdavo. Taip pat patikdavo mokyti jaunesnius draugus, žinoma, tik iki to momento, kol manęs klausydavo ir norėdavo mokytis, bet labai dažnai mano klasė labiau norėdavo pertraukų nei pamokų. Vaikystėje išbandžiau labai daug įvairiausių profesijų: kirpėja, virėja, siuvėja, inžinierė... Paaugus svajojau būti gydytoja chirurge ir ši svajonė labai ilgai buvo mano širdyje.

O mokytojos profesija tikriausiai mane pagavo pati. Prisimenu savo studijų pirmuosius metus: buvo dėstoma daug teorinių mokslų – tada man mokytojo profesija pasirodė nuobodi, senamadiška ir aplankė mintis „Ką aš čia veikiu?“, bet vos tik prasidėjo praktika, supratau mokytojo profesijos gylį ir plotį – kaip nuostabu regėti mažučius, besiklausančius istorijų, kartu kurti, žaisti, mokytis, džiaugtis sėkme... Tarpusavio ryšys vienas iš svarbiausių aspektų. Mokiniai pamirš, apie ką kalbėjomės ar ko mokėmės, bet visada prisimins, kaip jautėsi, būdami pamokoje. Įsimylėjau mokytojo profesiją naujai tik po susitikimo su mokiniais. Bijau girtis, bet ta meilė su metais auga…

– Iš Jūsų visada sklinda šiluma, gera nuotaika, kažkoks artumas... Kaip tai pavyksta išsaugoti?

– Mėgstu sakyti, kad kartais ir aš susergu „pasiutlige“, bet žinau puikų vaistą, kuris gydo nuo visų sielos ligų. Tai – malda. Patinka benediktinų šūkis „Melskis ir dirbk“. Kuo daugiau darbų, tuo gilesnė malda. Rekomenduoju kiekvienam ryte ir vakare, prieš valgį ar po jo, darbo ar poilsio metu, esant su žmonėmis ar vienam pailsėti maldoje. Ji yra mano tvirtybės, džiaugsmo, ramybės ir prasmės šaltinis.