Dalia Ibelhauptaitė apie emigraciją: „Jei nelaimingas namuose, greičiausiai nebūsi laimingas ir svetur“

Kodėl skundžiamasi, kad Lietuvoje visuomenė nedraugiška, pavydi, agresyvi? Kodėl mums atrodo, kad pas kaimyną žolė žalesnė? Emigracija – šalies problema ar natūralus reiškinys? Kur ta laimė – namuose ar svečioje šalyje?

Laimė yra tavo širdyje – sutaria visi laidos „Visi mes žmonės“ herojai: režisierė Dalia Ibelhauptaitė, dainininkė Monika Linkytė ir psichologas-psichoterapeutas Justinas Burokas.

„Laimė mumyse. Jei nelaimingas namuose, greičiausiai nebūsi laimingas ir svetur. Turi nusistatyti tikslą, rasti prasmę. Uždirbti pinigų svetur ir pastatyti namą šeimai Lietuvoje – irgi geras tikslas. Bet privalome sau susikurti galimybes ten, kur esame ir negalvoti, kad kitur pinigai ant medžių auga. Dažniausiai išvykimas reiškia juodą darbą, o jo įdėjus ir čia galima pasiekti savo tikslų. Įrodymas – mano įkurta „Vilnius City opera“. Mano draugai, visas Holivudas domisi, ką veikiu, aš pasakoju apie savo darbą su pasididžiavimu“, – sako režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė.

Šiandien ji vieną dieną žengia raudonu „Oskarų“ kilimu, bendrauja su pasaulio įžymybėmis, kitą gali stovėti Kaziuko mugėje merkiama lietaus ir pardavinėti bilietus į savo operą. Karūna dėl to jai nenukrenta.

Kūrėja Londone atsirado prieš 28 metus. Baigusi garsiausią režisūros akademiją Maskvoje studentė buvo pasirengusi tėvynėje nuversti kalnus. Tačiau apie 1990-uosius metus čia buvo sunkus laikas – teatro nereikėjo. Statyti spektaklius ji pradėjo Londono Karališkajame nacionaliniame teatre. Įsilieti į vietos kontekstą padėjo darbe sutikti aktoriai bei jų draugai. Štai garsusis aktorius Alanas Rickmanas lietuvei sumanė žaidimą, kuris padėjo pažinti Londoną: Dalia traukdavo jo sukarpytas juosteles su gatvių pavadinimais ir abu eidavo dairytis.

Būtent Alanas Rickmanas supažindino Dalią Ibelhauptaitė su aktoriumi bei režisieriumi Dexteriu Fletcheriu, kuris tapo jos vyru.

Ką daryti, kad pritaptum kitoje šalyje?

„Kaip sakė vienas klasikas – išgyvendinti iš savęs vergą. To jau nebeturi jaunoji karta ir aš už ją džiaugiuosi. Mes patys susikuriame lubas. Visuomet reikia mokytis, lavinti savo skonį, plėsti požiūrį. Į kitą kontekstą įeiti atviram, nebijoti, kad iš pradžių į tave žiūrės nepatikliai, kodėl turėtų kitaip? Savo darbu, tinkamu buvimu gali įrodyti, kad esi vertas būti kito pasaulio dalimi“, – samprotauja Dalia.

Kita laidos dalyvė – dainininkė Monika Linkytė pasirinko studijas Londone, nes norėjo geriau pažinti save ir pagilinti muzikos žinias. Ten ji susipažino su garsiu gitaristu Femi Temowo ir įrašinėja jau antrą albumą.

„Gera išvykti, pažinti pasaulį ir tą jausmą parsivežti į Lietuvą“, – teigė Monika.

Jei žmogus stovi kryžkelėje, negalėdamas apsispręsti, ar jam vykti į kitą šalį, dainininkė patartų pirma gerai pagalvoti, ko jis nori.

„Jei nori studijuoti, susipažinti su pasauliu – kodėl to nedaryti!“, – entuziastingai nusiteikusi ji.

Psichologijos akademijos lektorius, Žmogaus studijų centro partneris, psichologas-psichoterapeutas Justinas Burokas įsitikinęs, kad Lietuvos pažanga – tai sėkmės istorija.

„Jei pats esi liūdnas, piktas – tokius tematai, taip veikia mūsų psichologija. O juk iš tiesų laimė – mūsų širdyje“, – teigė specialistas.

Šiandien Lietuvos visuomenė išgyvena sunkų momentą, tarsi žmogus – ribinės asmenybės sutrikimą, kai egzistuoja tik juoda arba balta, kai visa vertinama kategoriškai. Bet pamažu visuomenė bręsta, ir ne laikas gydo, o tai, ką mes per tą laiką darome.

Žalesnę žolę už tvoros matome, tačiau neturime supratimo, kaip ji tapo žalia – tarsi ji nukrito iš dangaus. O juk visa teko uždirbti.

Justinas Burokas pats yra užsienyje dirbęs, studijavęs. Ir iki šiol pamena jausmą, kai iš saulėto Kipro nusileido šlapdribos krečiamame Vilniuje: „Man buvo taip gera, taip visų buvau pasiilgęs“.

Jis savo kailiu pajuto, kaip per keturis mėnesius ryšiai su draugais pradėjo trūkinėti, iš darbo praktikos žino, kad metai buvimo atskirai – tas kritinis laikas, kai žmonės pradeda smarkiai atitolti. Tad reikėtų įvertinti riziką vykti į užsienį uždirbti pinigų ir palikti ilgam, tarkim, vaikus. Ypač paaugliams tėvų reikia išgyventi visą brendimo skalę.

„Kaip paauglys gali pykti ant tėvų, kurių nėra? Tada ta paauglystė persikelia į 29-uosius žmogaus gyvenimo metus arba jis iš viso užstringa paauglystėje taip niekada nerasdamas savęs. Virtualios bendravimo priemonės nepakeičia jausmo“, – sakė Justinas Burokas.