Dakarui besiruošiantis keturratininkas Adomas Gančierius: pasiekęs finišą turi džiaugtis, kad likai gyvas ir sveikas

Adomo Gančieriaus vardas motociklų sporte nėra naujiena. Keturračių sportu elektrėnietis užsiima jau daugiau nei dešimt metų ir yra laimėjęs begalę apdovanojimų. Kalbėdamas apie keturračių sportą A. Gančierius sako, kad tai yra didelė rizika ir ­šioje srityje svarbiausia ne technika, o sveikata. Nors daug kam važiavimas keturračiu gali pasirodyti smagi pramoga – profesionalūs šio sporto atstovai retai kada išvengia traumų, o kai kada nepavyksta išvengti ir žūčių.

Elektrėnuose augęs, čia mokyklą baigęs A. Gan­čierius persikėlė į Kauną ir ten kuria savo gyvenimą, tačiau pats sako, kad, nors ir ne vienus metus gyvena Kaune, save laiko elektrėniečiu: „Kai varžybose reikia parašyti, iš kur esi, aš visada sakau, kad esu iš Elektrėnų“.

Adomai, papasakokite, nuo ko pradėjote savo kelią, susie­tą su keturračiais.

Viskas prasidėjo, kai prieš 13 metų mano tėtis nusipirko keturratį. Tada ši transporto priemonė buvo visiška naujiena Lietuvoje. Jis važinėdamas tuo keturračiu pasiimdavo ir mane. Tada buvau dar vaikas. Buvo labai smagu kartu važinėtis, mes taip pramogavome. Tada tėtis nusipirko antrą keturratį ir senąjį perleido man. Kelerius metus važinėjausi su tuo keturračiu, bet tėtis galiausiai nusipirko dar vieną. Tada savo keturratį perleidau mamai, man tėtis paliko antrąjį, o su naujausiu važinėjo pats. Mūsų visa šeima važinėja su keturračiais. Nuo trylikos metų jau buvau pradėjęs dalyvauti varžybose. Tais laikais buvo žiedinės purvinės varžybos, turėjome jaunių klasę iki 18 metų, aš visada būdavau pats jauniausias. Esu praleidęs tik vieną sezoną dėl sveikatos problemų. Ir tada vėl grįžau į varžybas – daugiau suaugęs, atsinaujinęs keturratį ir dalyvaudamas jaunių klasėje jau važiavau ir suaugusiųjų varžybose. Kai baigiau Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją, persikėliau mokytis į Kauną. Ten pradėjau dirbti įmonėje „Motorider“, kurioje dirbu iki dabar. Mano darbo specifika taip pat yra neatsiejama nuo keturračių. Pasimokiau pusę metų ir teko mesti mokslus, nes darbas man buvo labai įdomus, aš galėjau realizuoti save, tad susidėliojau savo prioritetus ir dabar esu ne tik keturračių sporte, bet ir versle.

Pradėjote dalyvauti var­žy­bo­se labai ankstyvoje pa­aug­lystėje. Kitokios veiklos pabandymų nebuvo?
Keturračiai visą laiką buvo auganti sfera. Motokrosas Lietuvoje nebuvo naujiena, jį seniai visi žinojo. Man labai patiko tas laisvės pojūtis, kur yra greitis, važinėji miško keliais, gamtoje, mane žavėjo ši veikla. Aš ir dabar atsisėdęs ant keturračio jaučiuosi taip, lyg važiuo­čiau pirmą kartą. Man tai nuo paauglystės kėlė džiaugsmą, todėl didelių abejonių nebuvo.

Vairuoti keturratį Lietuvoje gali asmuo, sulaukęs pilnametystės. O kaip yra su nepilnamečiais ir tomis var­žy­bomis?
Nepilnamečių varžybos vyksta­ uždarame rate, trasoje, neišvažiuoji į atvirą, viešąjį eismą. O prieš trylika metų viskas buvo dar šiek tiek kitaip. Šiame sporte amžiaus cenzo nėra, bet šiuolaikinės varžybos reikalauja ir teisių, metų arba leidimo. Mes kiekvienas dalyvaudamas varžybose pasirašome, kad atsakome už save. Žiedinės varžybos – viskas gerai, į viešąjį eismą neišvažiuo­ji, bet ralis vyksta viešajame eisme, policija sustabdyti jau gali. Dabar keturračių sporto atstovai savo sportinę karjerą gali pradėti tik sulaukę pilnametystės.

Ar šis amžiaus ribojimas, Jūsų manymu, netrukdo siekti sportinių aukštumų?
Keturračių varžybos yra šiek tiek kitokios, jos yra dviejų tipų: motokrosinės ir tos, kurios galimos tik nuo 18 metų. Aš paauglystėje daugiau važiuodavau uždarose er­dvėse, o tik sulaukęs pilnametystės jau dalyvaudavau profesionalesnėse varžybose, kur pasiekimus lemia ne technika, bet daugiau sugebėjimai, mąstymas, trajektorijų pasirinkimas. Tokios varžybos jau užtrunka visą dieną. Žiedinės varžybos užtrunka vos porą valandų, bet tai taip pat yra puiki vieta tobulėti ir ruoštis ateičiai.

Varžybose dalyvaujate jau daugelį metų. Kokie yra patys didžiausi ir svarbiausi pasie­kimai keturračių sporte?
Sunku atsakyti, nes kiekvienos varžybos man yra savotiškai svarbios. Aš manau, kad vien tik pasiekęs finišą tu turi džiaugtis dėl to, kad likai gyvas ir sveikas. Technika čia rūpi mažiausiai, svarbiausias dalykas yra sveikata, nes šiame sporte labai stipriai rizikuoji. Kiekvienas finišas teikia džiaugsmą. Bet jei kalbame apie prizines vietas, tai galbūt labiausiai džiugina laimėjimas, kurį iškovojau prieš metus Rumunijoje. Ten vyko sunkiausios pasaulyje varžybos ir jose užėmiau antrą poziciją. Tada buvome pirmi, bet varžybų metu žuvo viena dalyvė, kuri buvo mano metų, todėl varžybos buvo nutrauktos, o aš bendroje įskaitoje buvau pirmas, bet skaičiavo geriausius dviejų dienų rezultatus ir likau antras. Tai yra labai aukšti rezultatai. Ten susirenka patys profesionaliausi techninio važiavimo dalyviai. Varžybos vyko kalnuose. Ten tokie kalnai, kad net užlipti tikrai nėra lengva. O su technika ten kyli ir lei­dies, vartaisi, daužaisi… Jokia vaizdo medžiaga ar nuotraukos to negali perteikti. Daugelis juokauja, kad šių varžybų dalyviai taip rizi­kuoja, kad greičiausiai savo smegenis paliko prie starto linijos.

Sakote, kad varžybų metu žuvo viena dalyvė. Tai yra dažnas reiškinys šiame sporte?
Taip, tai vyksta ganėtinai dažnai. Aišku, priklauso viskas ir nuo to, kokios tos varžybos. Galbūt mirtis nėra tokia dažna, bet sunkios traumos yra tikrai dažnas reiškinys. Kai tai įvyksta, būna labai liūdna, nes žūsta arba patiria traumas stiprūs sportininkai. Raktikaulių, rankų, kojų lūžiai labai dažnai pasitaiko. Tas, kuris užsiima profesionaliu važiavimu, dažniausiai yra patyręs traumų, retam pavyksta jų išvengti. Ne išimtis ir aš pats. Dažnai pasitaikydavo lengvų sumušimų, bet šiais metais vasario 8 dieną vyko mano pirmosios sezono varžybos ir jos vos netapo paskutinėmis mano karjeros varžybomis. Virtau važiuodamas di­deliu greičiu. Greitis buvo daugiau kaip 100 kilometrų per valandą, buvo įšalas, per pirmąjį etapą virtau ir susilaužiau klubą ir stuburo apačią. Džiaugiuosi, kad viskas greitai sugijo. Aišku, skausmus jaučiu iki dabar ir, manau, kad juos jausiu dar ilgai, bet viskas praėjo be didesnių pasekmių. Jau po mėnesio aš vėl sėdausi ant keturračio, palikęs ramentus šone. Tada trūko labai mažai iki didelės nelaimės. Peržiūrėjome vaizdo medžiagą, kur ir pamačiau, kad keturratis buvo visai šalia manęs ir galėjo užgriūti tiesiai ant kūno. Keturratį teko išmesti, bet, kaip ir minėjau, sveikata yra pati svarbiausia. Tada pusę dienos nejutau kojų ir esu laimingas, kad viskas gerai baigėsi, bet po šio įvykio atsargiau elgiuosi tam tikrose situacijose, atsirado didesnis savisaugos jausmas. Dabar liko vienos varžybos, kurias reikia ramiai įveikti, ir Lietuvoje greičiausiai būsiu antras tam tikroje klasėje. Tai yra tikrai labai geras rezultatas.

Lietuvoje šiame sporte labai didelė konkurencija?
Tikrai taip, konkurencija čia yra labai didelė. Maždaug prieš trylika metų ir prasidėjo keturratininkų judėjimas Lietuvoje. Kai kurie keturratininkai pradėjo savo kelią dvidešimties metų, jie tikrai labai stipriai yra pažengę šiame sporte. Tam tikro tipo varžybose Lietuvoje yra tikrai labai sunku, net ir stiprūs profe­sionalai čia turi pasistengti. Žiedinėse varžybose Lietuvoje yra labai sunku. O kai vyksta varžybos, kuriose reikia naviguoti, galvoti, atlikti skaičiavimus – tai čia jau mano sritis. Esu tikrai stiprus šioje srityje. Keturračių sporte pasaulyje lietuviai dar yra mažai pasižymėję. Aš dabar stengiuosi išplaukti į didžiuo­sius vandenis. Šiais metais pirmas lietuvis keturratininkas jau išvažiuos į Dakarą, kas yra didžiausia siekiamybė šios sporto šakos sportininkui. Gaila, kad ne aš pirmasis iš Lietuvos ten važiuosiu, bet jau esame susistygavę, kad per porą metų Dakare dalyvausiu ir aš. Dalyvavimas arba finišavimas Dakare yra didelis žingsnis motosporto atstovui.

Kas lemia sėkmę varžybose? Ko reikia, norint tapti čempio­nu?
Labai svarbi yra komanda. Viskas labai priklauso nuo to, kaip yra susidirbusi komanda. Aš, kaip vai­ruotojas, atlieku vairavimą ir tam tikrus kitus dalykus, o komanda dar susideda iš vadovo, serviso, fotografų… Galima sakyti, kad sėkmę lemia 20 procentų technika, o 80 procentų – vairuotojas. Visumą apima komanda. Be komandos vienas sportininkas tikrai negali pasiekti aukštumų. Būna, kad varžybos vyksta ir ištisą savaitę, todėl vienas sportininkas be komandos šių dienų tikrai neatlaikytų.

Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?
Dakarinio tipo varžybos, kurios jau yra profesionaliausio lygio, vyksta taip: kai jau yra žinomos varžybų datos susėda visa komanda, viskas sustyguojama ir pasidalinama darbais – vieni yra atsakingi už atsargines detales, kiti būna atsakingi už buitį, serviso įrankių paruošimą ir kitus dalykus. Jei, pavyzdžiui, varžybos truks penkias dienas, tai ruošiesi maždaug dvi savaites, tada savaitę važiuoji varžybose ir savaitės dar ­prireikia viską susitvarkyti.

Kokia yra pati dakarinio tipo varžybų koncepcija?
Jei kalbame apie rally reido varžybas, kurios yra profesionaliausio lygio varžybos, tai visų pirma sportininkai gauna vadinamą kelio knygą, tokį ritinėlį, jame susižymi, pasiryškini vietas, kurios, tavo manymu, yra sunkesnės. Ryte atsikeli, pavalgai, prisipili vandens, pasiimi užkandį, dažniausiai tai būna šokoladukas, ir viskas – išvažiuoji. Startas būna 8 valandą ryto, o finišuoji 17 valandą vakaro ir visą dieną tiesiog važiuoji. Atvažiuoji į starto vietą, tavo greičio ruožas, pavyzdžiui 200 kilometrų, ir tiesiog važiuoji. Per dieną varžybų metu su keturračiu yra nuvažiuo­jama apie 500 kilometrų. Vakare grįžus, pailsi valandą, išsiprausi, vėl gauni kelio knygą ir viskas kartojasi diena po dienos. Miegas varžybų metu geriausiu atveju trunka vos 5 valandas. Taip važiuojame 5–7 dienas. Labai svarbu yra negalvoti, kad tau yra sunku, reikia suprasti, kad tavęs niekas nevertė taip elgtis, reikia suprasti, kad tokios varžybos – savęs ir komandos išbandymas, galimybė gau­ti begalę naujų potyrių.

Adomai, papasakokite įdo­miausius įvykius, nutikusius keturračių sporte.
Tų nuotykių buvo tikrai daug. Turėjau ir iššūkį, kuomet ant keturračio išbuvau net 36 valandas be pertraukų, be miego. Buvo įvykis, kai užsidegė mano keturratis. Tada atvažiavau į degalinę įsipilti degalų, ­atsisukau ir pamačiau, kad mano ­keturratis dega degalinėje! Tada buvau ne juokais išsigandęs, nes galvojau, kad viskas sprogs, bet viskas baigėsi sėkmingai – viską užgesinome laiku. Taip pat didelį įspūdį yra palikę kalnai. Vykau treniruo­tis į Ukrainą, į Karpatų kalnus. To reikėjo, nes Lietuva – lygumų kraštas, o tarptautinėms varžyboms to neužtenka. Kai rungtyniavau Rumunijoje, po varžybų apžiūrėjau kalnus, į kuriuos kilome, pats nesupratau, kaip tai padariau. Įdomus jausmas, kai su keturračiu pakyli į dviejų kilometrų aukštį ir net trūksta deguonies. Taip pat prisimenu pojūčius, kai važinėdavome po pelkes. Prisimenu, kai sėdėjau įsmukęs į pelkę ligi pažastų ir galvojau: „Koks kvailys savo noru gali čia lįsti?“. Keturračių sporte susipažinau su labai įdomiais žmonėmis, kurie yra palikę didelį įspūdį ir davę vertingų patarimų.

Ar pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija padarė di­delę įtaką keturračių sportui?
Karantinas padarė labai didelę įtaką šiam sportui. Jau šiais metais kovo mėnesį turėjome išvykti į varžybas „Touareg“ Afrikoje – neišvykome… Finišavęs šiame ralyje bū­čiau gavęs neįkainojamos patirties Dakarui. Jau ir startinis mokestis buvo sumokėtas. Visas sezonas buvo labai sumaišytas dėl pandemijos – tiek biudžetas, tiek datos. Šis sezonas yra vienas iš sunkesnių. Pavasarį varžybos nevyko, todėl viskas persikėlė į vasarą. Taip gavosi, kad vos ne kiekvieną savaitgalį vykdavau į varžybas. Tai yra sunku tiek organizmui atsigauti, tiek paruošti techniką. Man asmeniškai šis sezonas labai skiriasi nuo kitų.

Savo sportinį kelią pradėjo­te dar būdamas vaikas, o sakote, kad Lietuvoje keturračių sporte konkurencija yra didelė. Kaip vaikui pavykdavo susidoroti ir su pralaimėjimais?
Aš tada labai to nesureikšmindavau. Dabar konkurencija yra labai didelė, o tada mūsų klasėje nebūdavo labai daug sportininkų. Anksčiau gal į keturračių sportą žiūrėdavau daugiau kaip į pramogą, o dabar į tai žiūriu ne tik kaip į malonumą, bet kaip ir į darbą, į savęs, kaip produkto, kūrimą. Mano tikslas yra Dakaras, todėl dėl to reikia stipriai dirbti. Anksčiau važiuo­davau vien dėl savęs, o dabar esu įsipareigojęs ir savo rėmėjams, savo sekėjams, pats sau išsikeliu tikslus, yra komanda, dėl kurios reikia stengtis. Čia negalima karščiuotis, viską reikia daryti šaltu ir ramiu protu, reikia koncentruotis.

Sakėte, kad Jūsų visa šeima važinėja keturračiais. Ką Jums reiškia šeimos palaikymas?
Taip, mes visi važinėjame keturračiais, tik aš tai darau profesionaliai, o tėvai – mėgėjai turistai. Jie keturračiais yra apkeliavę visą Lietuvą, visas Pabaltijo šalis. Per dieną jie nuvažiuoja apie 200 kilometrų, aplanko žymiausias vietas, mėgaujasi tuo laiku. Bet kalbant apie palaikymą, tai man tai yra sunkiausias dalykas. Šeima labiausiai išgyvena prieš kiekvieną mano startą. Man varžybose yra lengviau, kai jų nematau ir kai jų ten nebūna. Lietuvoje jie atvažiuoja į visas varžybas manęs palaikyti, aš labai tai vertinu, bet mane patį tai apsunkina, nes žinau, ką jie jaučia. Prieš penkerius metus vienas iš mūsų klubo narių susilaužė stuburą ir nebevaikšto, todėl turime šalia pavyzdį, kaip kartais nutinka. Toks artimas pavyzdys sukelia dar stipresni tėvų jaudulį, todėl aš labai stengiuosi vengti kontakto prieš varžybas. Bet tėvų palaikymas geriausiai pasijaučia jau po varžybų, kai viskas jau padaryta.

Kas gali užsiimti keturračių sportu? Kokios būdo savybės čia yra svarbiausios?
Keturračių sportu gali užsiimti tas, kas yra sukurtas vairavimui. Tie, kam patinka vairuoti, važinėtis, manau, kad pamėgtų ir keturračius. Pažįstu nemažai keturratininkų ir matau, kad yra tokių, kurie pradėjo savo kelią prieš dešimt metų ir iki dabar važiuoja tame pačiame lygyje. Tačiau yra daug ir tokių, ypač šiuolaikinės kartos atstovų, jaunų žmonių, kurie auga ir tobulėja labai sparčiai. Keturračių sporte nėra svarbi lytis – važiuoti gali ir merginos. Ypač motokrose, kur važiavimas vyksta žiedu, merginų yra tikrai nemažai. Man būtų labai įdomu ir 4×4 klasėje pamatyti merginą. Pažinojau vieną, apie kurią kalbėjau ir pasakojau, kad žuvo varžybose Rumunijoje, o Lietuvoje šioje klasėje merginų dar nesutikau.

Koks žmogus labiausiai lėmė tai, ką esate pasiekęs ir kokiame lygyje esate dabar?
Pačioje pradžioje tėvai įdėjo didžiausią indėlį į tai, kas esu dabar. Vėliau man labai didelę įtaką padarė direktorius Valdas Radvilavičius. Būtent šis žmogus pamatė manyje potencialą. Taip pat Antanas Kanopkinas – jis yra mūsų komandos vadovas. Visi šie žmonės taip sudėliojo, kad važiuočiau ir daryčiau kažką įdomaus, kad kurčiau istoriją. Labai džiaugiuo­si tuo, kad kartu su komanda esame antri Lietuvoje, kurie gauna paramą iš gamyklos. Pirmasis sportininkas, remiamas gamyklos Lietuvoje – motokrosininkas Arminas Jasikonis. Tai taip pat labai daug reiškia.

Adomai, ar kada nors susimąstėte, koks būtumėte žmogus, jei Jūsų gyvenime nebūtų šios veiklos?
Nežinau, kuo galėčiau būti, jei nebūtų keturračių mano gyvenime. Visą laiką norėjau būti aviacijos inžinieriumi ir kryptingai link to ėjau, Kaune studijavau mechanikos inžineriją. Galbūt save ir būčiau siejęs su šia veikla. Man įdomios technologijos, aš ir dabar su šia sritimi susiduriu. Keturračiai man davė labai daug kaip asmenybei, aš greičiau subrendau. Mane visada supo vyresni žmonės, todėl ir vertybės man susiformavo kiek kitokios nei mano bendraamžių. Kai bendrauju su savo amžiaus jaunimu, aš pastebiu, kad skiriasi mūsų mąstymas, požiūris į daugelį dalykų. Mano laikas yra sustyguotas beveik metams į priekį, turiu prioritetus, planuoju savo laisvą laiką ir jį vertinu. Aš išmokau planuoti.

Ką norėtum pasakyti žmogui, kuris taip pat nori siekti aukštumų kažkokioje gyvenimo srityje?
Visų pirma, labai svarbu yra svajoti ir tos svajonės siekti. Sakydamas, kad reikia siekti svajonės, neturiu omenyje to, kad tiesiog žmogus norėtų. Visų pirma reikia tą tikslą turėti pasąmonėje ar kažkur jį užsirašyti. Sunku patikėti, bet tai tikrai veikia. Taip pat labai svarbu suprasti, kad dėl svajonių reikia stengtis, niekas kitas tavo noro neišpildys ir ant padėklo nepaduos. Labai svarbu yra norėti ir stengtis kuo daugiau sužinoti, reikia domėtis, keliauti, pažinti, nereikia bijoti bandyti. Jei tik yra galimybė kažką išbandyti naujo – pasinaudok ja. Reikia suprasti, kad svajonės siekimui amžius nėra svarbus. Kuo anksčiau pradėsi, tuo greičiau save suformuosi, žinosi, ką veikti. Man labai keista, kai aštuoniolikmečiai sako, kad nežino, kuo jie nori būti ar ką veikti gyvenime. Tai ką tada jie veikė mokykloje? Aš pats jau po dešimtos klasės buvau išvykęs padirbėti į Olandiją, stengiausi išbandyti įvairias veiklas tam, kad suprasčiau, kuri sritis man tinka, o kuri ne. Dar mokykloje ­vyksta įvairūs projektai, kuriuose jaunas žmogus gali atrasti save. Tai kodėl tuo nepasinaudojus? Net ir baigus mo­kyklą galima surasti įvairių dalykų, kurie padėtų atsiskleisti asmenybei, bet čia reikia noro ir pastangų. Kuo daugiau visko išbandysi – tuo geriau pažinsi save. O kai pažinsi save, kils mažiau abejonių dėl to, kuo būti ir kaip siekti savo svajonių.

Eglė Butkutė

Nuotr. iš asmeninio fotoalbumo