Dainuojantys Marijos sodai (vaizdo įrašas, galerija)

Trečiadienį Šiaulių universiteto gimnazijoje Marija Žibūdienė, choro dirigentė ir pedagogė, didelei jos pačios nuostabai, atidarė šiaudinių sodų parodą "Dainuojantys sodai". Vos prieš trejus metus ėmusis Lietuvos tautodailės paveldo – sodų kūrimo – Marija atvirauja esanti sodų lyg užkerėta. "Į sodus žiūriu lyg į muzikinę struktūrą ar gėlių žiedus. Man labai gražus tas ritmo žaismas. Tai lyg įsimylėjimas", – šypsosi ji.

"Aš tiesiog susirgau"

Choro dirigentė ir pedagogė Marija Žibūdienė jau nebedirba Šiaulių universitete, nebevadovauja chorams. Jaunatviška moteris tik juokiasi – išėjusi į pensiją, laiko kūrybai turi į valias, tačiau kai į rankas paima pačios užaugintų ir paruoštų rugių šiaudus, net ir šio laiko gyventi jai pritrūksta...

– Vos prieš trejus metus ėmėtės vienos seniausių tradicinių meno šakų – sodų kūrimo. Kaip sodai jus įviliojo į savo paslaptis?

– Tautodailė yra mano genuose. Mano mama, gyvenusi Lazdijų r., mokėjo gražiai austi, nerti vąšeliu. Kai buvau vaikas, lankiau Kapčiamiesčio mokyklą, gal nelabai tai vertinau, bet dabar matau kitaip. Mama ir tėtis buvo ir muzikalūs, balsingi, o tėtis buvo labai nagingas. Gal ir lėktuvą būtų pasidaręs, jei būtų turėjęs iš ko. Aš gimiau, kai tėvas grįžo iš lagerio, iš mirtininkų tremties.

O sodai į mano gyvenimą atėjo, kai mūsų sūnui sukako 40 metų. Sūnaus šeima turi sodybą prie Trakų, norėjau kažką padovanoti, bet ką padovanoti žmogui, kuris viską turi? Ir ėmiau galvoti apie sodą.

Iki tol maniau, kad jį sukurti – neįmanomas dalykas, bet mane toks užsidegimas pagavo. Nusprendžiau pati rudenį pasėti rugių, pati juos nupjauti ir pagaminti šiaudinį sodą. Ir pirmaisiais metais mano pasėti rugiai užaugo labai gražūs. Kieti, lyg plastikiniai.

Su žirklėmis kirpau, rišau, džioviau. Nuo kiekvieno šiaudo nuvilkau "marškinėlius". Tada rūšiavau. Kiek ten daug darbo. Ilgiau užtrunka paruošti medžiagas, nei sodą sukurti. Daugybė paslapčių, kaip šiaudą paruošti.

– Bet užsiauginti rugių – viena. Juk reikia žinoti, nuo ko pradėti sodą verti...

– Kelmėje susiradau kursus. Šiaudų pynėja pamokė šiaudus pasiruošti, susikarpyti. Toks stiprus noras man buvo užėjęs sodus pinti. Lyg įsimylėjimas. Degino mane. Internete radau aprašymų, bet nuo ko pradėti sodą daryti, niekas neparodė, niekur informacijos neradau. Tada susipažinau su šiaudinukų kūrėjomis iš Bazilionų. Mokiausi, bet gal aš negabi, nieko iki galo iš kalbų nesupratau. Galiausiai parodė ir aš tiesiog susirgau. Taip ir pagaminau sodą rugsėjo 4-ajai. Sūnaus 40-mečio proga padovanojau. Kabo iki šiol jo namuose.

"Man mano sodai yra gyvi"

– Universiteto gimnazijoje pristatėte trylikos sodų parodą. Kodėl toks skaičius?

– Tiek ŠU gimnazijos holo lubose buvo įsukta kabliukų. Lyg specialiai man paruošta. Galėjau pakabinti 16, bet keli sodai būtų "pradingę", nes kybotų susispaudę. Taip jau turėjo būti. Mano gyvenime tokių atsitiktinumų nuolat nutinka. Nesu iš tų, kurie pasako, kad štai dabar padarysiu konkrečiai tiek sodų, kiek reikia parodai. Kūriau ir širdy žinojau, kad kažkada mano sodai kažkur bus eksponuojami. Ir Rasa Stoškuvienė, mano buvusi studentė, pasiūlė, parodos pavadinimą sugalvojo, šventę surengė.

Pastebėjau, kad jei pradedi kažką daryti ne per jėgą, nuoširdžiai, iš širdies, visas pasaulis ateina į pagalbą. Viskam ateina laikas. Pernai Šiaulių apskrities tautodailės parodai penkis šiaudinius sodus pateikiau. Nesu tautodailininkė, bet man mano sodai yra gyvi. Kažkur skaičiau, kad kai sodas sukasi, jei po juo sėdi, tavo energija harmonizuojasi. Mūsų sodyboje daug sodų sukasi. Turime daug anūkų, bet nė vienas sodas nuo smalsių vaikų nenukentėjo. Sodai tarsi mūsų šeimos nariai, turi savo vietą, energetiką.

– Baltarusijoje iš vienos ekskursijų vadovės esu girdėjusi, kad sodai senovėje jų šalyje buvo kabinami neva musėms gaudyti. Vorai juose priverpia voratinklių, o musės ir įkliūva...

– Baltarusiai, ukrainiečiai turi labai gilias dirbinių iš šiaudų tradicijas, bet ne sodų kūrimo. Sodus turime mes, lietuviai. Savo sodyboje mes turime tų vorų, bet, kaip bebūtų keista, nesu mačiusi vorų ir voratinklių soduose. Juk šiaudiniai sodai juda, sukasi, tad voratinklių juose nebus.

Kiek kalbėjau su išmanančiaisiais tautodailę ir baltų kultūrą, sodai tikrai nėra daiktas musėms gaudyti. Tai – dieviški kūriniai, susiję su energija, siela, geru klimatu. Juk sakoma, kad jei namuose sodas nesisuka, juose yra blogas mikroklimatas.

Labai norėčiau sukurti sodą, panaudojant arklio ašutus. Su jais ypač gerai sukasi. Kai sodas kabo žmogaus akių lygyje, su juo galima kalbėtis.

Nacionaliniame muziejuje yra šiaudinis sodas, sukurtas prieš 100 metų. Jie, kaip gyvybės medžiai, buvo daromi vestuvėms, krikštynoms, o žmogui mirus, jo sodas kartu buvo palaidojamas.

"Ta pati aistra apima"

– O jūsų kuriami sodai tradiciniai ar labiau juose skleidžiasi jūsų siela?

– Kuriu tokius sodus, kurie man yra gražūs. Pagaminau tokį, kurio apačioje kabo varpeliai. Tradiciniuose soduose to gal nebūna, bet man tai labai gražu.

Pernai Vilniuje buvo tarptautinis festivalis "Šiaudo magija". Iš Kanados, Rusijos, Ukrainos, Australijos, Slovėnijos susirinko meistrų. Tai tokia didelė bendruomenė. Kai pamačiau, ką žmonės geba sukurti iš šiaudų, tiesiog užsidegiau visko išmokti. Kokie iš šiaudų kuriami papuošalai gražūs. Net neįtikėtina, kad jie iš šiaudų sukurti.

– Gal sodų pynimas taps verslu?

– Nesugebėčiau verslo iš šiaudinių dirbinių užsukti. Aš sugebu kurti. Man turbūt ir nesisektų, jei sugalvočiau sodus pardavinėti.

Kai pagalvoju, chorui diriguoti ir sodą kurti – lygiai tas pats. Juk reikia jausti žmogų, muziką. Ta pati aistra apima.

Kai pradėjau sodus gaminti, naktimis nemiegojau, akyse sodai mirguliavo, net gėda buvo dėl tokios aistros. Panašiai buvo ir kai susižavėjau estų kompozitoriaus Urmas'o Sisask'o kūryba. Gavau kūrinių, tai patikėkite – su tomis natomis vaikščiojau, niekam net neleidau paimti.

Čia charakterio duota. Jei susirgau, tai ilgam. Aistra kūrybai – varomoji gyvenimo jėga. Tada viskas atsistoja į savo vietas.