Dainos „Žemėj Lietuvos“ autorystė sugrąžinta tikrajam jos kūrėjui

Didžiųjų valstybinių švenčių proga dažnai skamba tokios populiarios patriotiškos dainos, kaip „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausios spalvos“, tačiau ne kiekvienas žinome, kad jų žodžių ir muzikos autorius gyvena šalia mūsų. Nuo aukštos Kaimelio kalvos į Nemuno slėnį besidairantis poetas ir kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas šiandien skaičiuoja daugiau nei 150 savos kūrybos dainų. Jis mielai sutiko mūsų skaitytojams papasakoti ir apie savo kūrybą, ir apie gyvenimą.

Karo metais, 1944-ųjų vasarį, Kaune gimęs K. Vasiliauskas nuo mažens namuose girdėjo muziką, nes jo tėvas Benediktas Vasiliauskas – garsus to meto muzikas ir pedagogas – grojo įvairiais muzikos instrumentais, vertė dainas iš vokiečių ir rusų kalbų.
„Tuo metu, jei norėjai dirbti kapelmeisteriu ir diriguoti karininkų orkestrui, turėjai tapti karininku, baigti karo mokyklą, – pasakojo mūsų kraštietis. – Klaipėdoje jis buvo antruoju dirigentu. Kai tuo pradėjo domėtis saugumas, nešė kudašių iš Klaipėdos ir pasislėpė Jurbarke.“
K. Vasiliauskas prisimena tėvų pasakojimus, kad jį vežimėliu vežiojo ir vokiečiai, ir rusai, o sunkiai apsirgusį išgelbėjo vokiečių gydytojas, kuris paliko tiek aspirino, kad tėtis juo šeimą nuo visų ligų gydė dar ne vienerius metus ir galiojimui pasibaigus.
Pasak dainų autoriaus, vaikystėje jis tėvo beveik nematydavo – kai išeidavo ankstų rytą, tai grįždavo tik vėlai vakare. Be muzikos pamokų, tėvas dar vadovavo pučiamųjų orkestrui, kuris ne tik dainų šventėse dalyvavo, bet tais laikais grodavo ir šokiams, o kur dar styginių orkestras, spaliukų, pionierių, merginų ir mišrusis chorai. Tad nereikia stebėtis, kad ir sūnus nuėjo tuo pačiu keliu – išmoko groti visais muzikos instrumentais, kokių tik tuo metu reikėjo, baigė smuiko klasę Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje (tuo metu buvo technikumas), o vėliau ten pat ir kultūrinio darbo organizavimo studijas.
Mūsų krašte K. Vasiliauskas mokytojauti pradėjo nuo 1962-ųjų, tuomet jis buvo 18-os metų. Tuo metu Kidulių mokykloje buvo 700 mokinių, kurie mokėsi trimis pamainomis: vieni ateidavo nuo 8 val., kiti – nuo 14 val., o paskutiniai – nuo 17 val. Tad šiemet skaičiuoja net 56-erių metų pedagoginio darbo stažą. Sulaukęs 74-erių, jis vis dar dirba – Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje moko groti smuiku tris mokinius ir svarsto po kokių dvejų-trejų metų jau visiškai pabaigti savo pedagoginę veiklą.
„Nors tėvas mokė daug garsių žmonių, tačiau su A. Sodeika buvo niekaip nesusijęs. Tik pasakojo, kad jis dainavo ypatingai gražiu balsu, bet neturėjo „viršūnių“, o kaip profesorius Vladimiras Prudnikovas šiandien sako, – už „viršūnes“ pinigus moka“, – kalbėjo K. Vasiliauskas, paneigdamas ir garsaus italų smuikininko Niccolo Paganini mitą, kad jis galėjo sudėtingą muzikos kūrinį sugroti su viena smuiko styga.
„Kaip pavyzdį galiu pateikti Formulės 1 varžybas. Lekia Šumacheris su bolidu. Nukrenta vienas ratas, jis važiuoja toliau. Nukrenta antras ratas, lenktynininkas varžybas tęsia. Nukrenta trečias ratas, vis tiek važiuoja ir finišuoja ant vieno rato. Visi suprantam, kad taip negali būti. Grojant smuiku kartais reikia, kad vienu metu skambėtų ir dvi, ir trys natos“, – tvirtino kompozitorius.
Vasiliauskų šeima buvo didelė, augo 11 vaikų, daug burnų reikėjo išmaitinti. Kaip prisiminė kompozitorius, tuomet buvo sunkūs laikai, kai mokėsi, yra tekę ir badauti. Tad nuo jaunų dienų vos ledams išėjus Nemune gaudydavo žuvį, anksti įstojo į medžiotojų būrelį.
„Chruščiovo vadovavimo metais maistas jau nebuvo problema. Kiekvienoje valgykloje, užsisakęs puodelį arbatos, galėjai pilvą duonos nemokamai prisikimšti, – patikino kraštietis. – Jos visada būdavo ant stalo padėta, imk ir valgyk, kiek nori.“
Savo kūrybinį kelią muzikas pradėjo anksti. Būdamas 13-os metų parašė savo pirmąjį eilėraštį, o dainas pradėjo kurti šiek tiek vėliau, sugrįžęs ir tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Dirbdavo trijose-penkiose vietose. Be pamokų mokykloje, grojo restorane, vadovavo saviveikliniams kolektyvams. Šiandien K. Vasiliausko kūrybos kraitėje daugiau nei 150 dainų. Tai daugiausiai romansai ir patriotinės dainos. Mažiausiai, pasirodo, jas sukurti sunkiausia, – humoristinių dainų. 1998 m. jis išleido savo eilėraščių knygą „Krenta žodis...“
Populiariausios ir visiems geriausiai žinomos dainos – „Žemėj Lietuvos“ ir „Brangiausios spalvos“. Kadangi kompozitorius savo dainų autorystės buvo neužregistravęs, kildavo įvairiausių nesusipratimų – pasirodydavo publikacijų, kad dainos „Žemėj Lietuvos“ žodžiai sukurti Sigito Gedos.
„Turiu S. Gedos siųstą laišką, kad jis į autorystę nepretenduoja. Pas mane buvo atvykusi europarlamentarė Laima Andrikienė prašyti, kad pakeisčiau žodžius, bet aš nesutikau, tai jie patys pasikeitė. Tada parašiau apie tai į „Lietuvos rytą“. Dėl to teko „Triumfo arkos“ vienoje laidoje susiškapliuoti su pačiu ekspremjeru Gediminu Vagnoriumi, kuris buvo pažadėjęs mano žodžius atstatyti, – prisiminė K. Vasiliauskas. – Nors jau viskas sutvarkyta, tačiau kai kur dar sumakaluota. Pavyzdžiui, E. Balčyčio 5 klasės vadovėlyje rašoma, kad žodžiai mano, o kitame, 4 klasės vadovėlyje, leistame vėliau, melodija mano, o žodžiai S. Gedos.“
K. Vasiliauskas prasitarė, kad anksčiau surengdavo daugiau savo autorinių koncertų, praktiškai kas penkmetį į jubiliejinius vakarus ir visus giminaičius sukviesdavo. Pavasariop jis vėl planuoja pratęsti savo koncertinę veiklą, išleisti dar vieną poezijos knygutę, įrašyti audio diską. Jo kišenėje esančiame „Samsung Node II“ telefone visas archyvas netikėtai į galvą šovusių minčių ir muzikos melodijų. Kompozitorius prisipažino, kad ten yra daug į gyvenimą nepaleistų dainų.

Šakių rajono laikraštis „Draugas“