Dainius Zubrus: „Sunkios dienos ateina visada, bet reikia nesustoti“

Dainiaus Zubraus vardą dažnai žino net tie, kurie sportu visiškai nesidomi. Ledo ritulininkas, savo sportinę karjerą pradėjęs Elektrėnuose, prieš 24 metus buvo pakviestas atstovauti Šiaurės Amerikos nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) Filadelfijos „Flyers“ klubui. NHL yra stipriausia ledo ritulio lyga pasaulyje, kurioje D. Zubrus praleido didžiąją savo karjeros dalį ir ten ją baigė. Prieš kelis metus elektrėnietis tapo „Hockey Lietuva“ prezidentu ir dabar Dainius Zubrus siekia, kad Lietuvos ledo ritulio lygis kiltų, atsirastų daugiau galimybių, o auganti karta galėtų siekti sportinių aukštumų.

Šiais metais, minint Elektrėnų 60 metų jubiliejų, D. Zubrui buvo suteiktas Elektrėnų garbės piliečio vadas.

Dainiau, kodėl pasirinkote būtent ledo ritulininko kelią?
Aš augau Elektrėnuose, o ši vieta yra ir buvo labai sportiškas miestas. Elektrėnai puikiai pritaikyti ne tik ledo rituliui, čia yra ir ežeras, basei­nas, futbolo aikštė, teniso erdvė. Aš taip pat esu išbandęs ir kitas sporto šakas. Kai tik Elektrėnuose pastatė čiuožyklą, mano tėtis dalyvavo pirmosiose ledo ritulio varžybose ir Elektrėnų ledo rūmuose įmušė patį pirmąjį įvartį. Dar iki dabar mūsų šeima yra išsaugojusi tą apdovanojimą – samovarą. Tėtis ir buvo turbūt viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl pasirinkau ledo ritulį. Prisimenu, kai buvau maždaug penkerių metų, tėtis mane ir mano dvejais metais vyresnį brolį nusivedė ant užšalusio prūdo. Tada, prisimenu, vos išstovėjau ant ledo, kritinėjau, o tėtis suko aplink mus ratus su pačiūžomis ir man tada jis atrodė kaip super herojus. Tais laikais, kai dar buvo Tarybų Sąjunga, į mokyklas ateidavo treneriai. Į mano brolio klasę taip pat atėjo treneris Aleksėjus Nikiforovas ir kvietė vaikus išbandyti ledo ritulį čiuožykloje. Brolis į tą treniruotę pasiėmė mane kartu, o tėtis palaikė tokį mūsų norą. Taip ir prasidėjo mano sportinis kelias – treniruotis pradėjau 6 metų, o čiuožiau kartu su dvejais metais vyresniais vaikais, kurie buvo tokio pat amžiaus, kaip ir mano brolis. Tada dar į mokyklą nevaikščiojau, todėl turėjau galimybę treniruotis papildomai. Šis treneris treniravo ir Darių Kasparaitį. Tai papildomai ateidavau pasitreniruoti ir į jų grupę. Man patiko daugiau sporto šakų, bet tokį didelį potraukį, degimą iš vidaus jaučiau tik ledo rituliui.
O vyresniame amžiuje niekada nebuvote suabejojęs savo pasirinkimu?
Aš iki dvylikos metų žaidžiau Elektrėnuose. Vėliau buvo atvykusi komanda iš Charkovo, Ukrainos, o jų treneris mane pastebėjo. Tais laikais ta komanda buvo tikrai stip­ri. Tas treneris manęs paklausė, ar norėčiau atvykti ir pabandyti žaisti kartu šioje komandoje. Jau tuo laiku, žaisdamas tarp vyresnių berniukų, kuriems buvo 14 metų, aš jaučiausi stipriau. Todėl turėjau augti. Aš su Charkovo komanda nuvažiavau į kelias vasarines stovyklas ir treneris man pasakė, kad jei noriu būti visaverčiu komandos nariu, turiu atvykti ir gyventi Charkove, eiti čia į mo­kyklą, o gyventi su vienu iš komandos narių ir jo šeima. Aš pasitariau su tėvais ir išvykau. Dabar, kai pats esu dviejų vaikų tėtis ir pagalvoju apie tai, nežinau, ar aš būčiau išlei­dęs savo vaikus, nes aš, būdamas 12 metų vaikas, susikroviau savo sportinę formą, drabužius, traukiniu keliavau visą parą ir galiausiai pasiekiau galutinį tašką. Aišku, tada buvo kitokie laikai. Aš norėjau pabandyti, pažiūrėti, kaip ten bus. Dabar su tėčiu dažnai apie tai pakalbame. Tuo metu Darius Kasparaitis, kuris yra vyresnis už mane 6 metais, jau buvo išvažiavęs į Maskvą žaisti, jis jau buvo gerai žinomas sportininkas. Tėtis man dabar prisipažino, kad jis tada bijojo, kad jei manęs būtų neišleidęs tobulėti į Ukrainą, ateityje aš jam būčiau pasakęs, kad galėjau būti toks, kaip Darius, bet manęs neišlei­do. Visi mano artimieji tada liko Lietuvoje, Ukrainoje sąlygos buvo geros, bet reikalavimai buvo labai aukšti, reikėjo atiduoti daug jėgų. Po pirmų metų aš net treneriui buvau pasakęs, kad greičiausiai negrįšiu į komandą, nes man ten buvo neleng­va. Per metus mes turėjome tris savaites atostogų, tada aš grįžau į Lietuvą. Bet grįžęs namo pagalvojau, kad vis dėlto dar reikia pabandyti, man atrodė, kad aš dar galiu. O vėliau aš tiesiog pripratau prie tokio režimo. Aš negalvojau visiškai atsisakyti ledo ritulio, bet galėjau priimti tokį sprendimą, kuris visai kitaip galbūt būtų pasukęs tolimesnį mano kelią.
Siekdamas sportinių aukš­tumų, turėjote autoritetus, į kuriuos lygiavotės?
Tada tikrai nebuvo pagrindinis tikslas uždirbti daug pinigų ar panašiai, aš apie tai net negalvojau. Aš svajojau apie NHL, stebėjau geriausių ledo ritulininkų žaidimą. Prisimenu, kai NHL komandos atvažiuodavo į Maskvą ir ten ruošdavosi naujam sezonui ir rungtyniavo su rusais. Mes ten taip pat atvažiuodavome žaisti, o treneris mus nuvesdavo pasižiūrėti tų varžybų, mes matėme, koks ten lygis. Bet aš net nesvajodavau, kad galėčiau žaisti Kanadoje, Amerikoje. Aš daugiau, nei žaisti Tarybų Sąjungos rinktinėje, net nesvajojau. Mano autoritetai buvo tų laikų didžiosios ledo ritulio žvaigždės. Stebėdavau juos ir svajodavau, bet tos svajonės atrodė tokios nepasiekiamos…
Bet tos svajonės juk labai greitai ir išsipildė. 1995 metais atvykote į Kanadą, o po metų jau startavote ir aukščiausioje pasaulyje ledo ritulio lygoje.
Su Ukrainos komanda mes porą kartų į metus vykdavome į Ameriką ir su laiku mane ten pastebėjo. Tam, kad patektum į NHL, žaidėją turi pastebėti komandos, tai vadiname „draftu“. Aš kaip ir žinojau, kad mano vardas sukasi tarp tų skautų. Aš tada jau turėjau savo agentą ir jis pasakė, kad mano vardas yra penkiasdešimtuke, manimi domisi, todėl reikia ruoštis tam, tobulėti. Aš sugrįžau į Ukrainą, ta komanda subyrėjo ir su keliais komandos draugais nutarėme grįžti į Kanadą, žaisti jaunių klube. Aš išvažiavau ne į aukščiausią lygį, kai kiti „drafte“ dalyvaujantys žaidėjai žaidė aukš­tesniame lygyje, bet tai nesutrukdė, kad mane stebėtų. 18 metų NHL Filadelfijos „Flyers“ klubas mane pakvietė į savo komandos stovyklą. Fiziškai buvau neblogai pasiruošęs, prieš tai daug treniravausi ir man pasisekė – gavau pasiūlymą pasirašyti kontraktą. Dar anksčiau, prieš „draftą“, Aleksėjus Nikiforovas jau dirbo Niujorke, Darius Kasparaitis irgi žaidė Amerikoje ir būdavo taip, kad Darius pasiimdavo mane į vasarines treniruotes, man tai suteikė daug patirties. Ne kiekvienas 15-16 metų jaunuolis galėjo pasitreniruoti su savo srities žvaigždėmis, profesionalais. „Draftą“ aš priėmiau kaip žingsnį arčiau tikslo.
Koks buvo jausmas vos aštuoniolikos pasiekti daugelio sportininkų svajonę – NHL?
Aišku, jausmas labai geras. Tai buvo svajonės išsipildymas. Bet kartu buvo ir keista, nes vos metus prieš tai aš žaidžiau prieš 17-18 metų vaikinus, o dabar reikėjo rungtyniauti su suaugusiais vyrais, kurie žaidžia jau dėl duonos, o ne šiaip. Jie kovojo dėl vietos komandoje. Turėjau prie viso to priprasti.
O kaip atrodė aštuo­niolikmečio lietuvio kasdie­nybė Amerikoje?
Nuo spalio pradžios iki balandžio vidurio NHL reikėdavo sužaisti 82 varžybas. Tai po 3-4 varžybas per savaitę. Taip pat buvo daug kelionių, kasdieninės treniruotės. Mano rutina, ypač varžybų dienomis, galima sakyti, kad nepasikeitė per visus dvidešimt metų. Varžybų dienos rytą atsikėlęs kažką lengvai pavalgydavau ir jau būdavau čiuožykloje. Lengvai prasičiuoždavau, apšildavau, tada, jei reikėdavo, atlikinėdavau procedūras. Ir tada apie 12 valandą važiuodavau į restoraną. Iki 13 val. stengdavausi pavalgyti ir vykdavau namo. Nuo 14 iki 16 valandos visi žinodavo, kad manęs liesti negalima, nes tuo laiku aš ilsėdavausi, miegodavau, ruošdavausi varžyboms. Tas laikas grynai būdavo mano, mane net erzindavo, jei tuo laiku man kažkas skambina. Na, o atsikėlęs, namuose pasidarau kavos, apsirengiu kostiumą ir važiuoju į varžybas. Čiuožykloje dažniausiai būdavau apie porą valandų anksčiau, kad galėčiau tinkamai pasiruošti. Prieš varžybas aš turėjau dalyvauti visuose susirinkimuose, nes turėdavau žaisti ir mažumoje, ir daugumoje, o dar vykdavo ir komandinis susirinkimas, reikėdavo ir sportinę aprangą pasiruošti.
Savo profesionalią sportinę karjerą jau baigėte. Kas įdėjo didžiausią indėlį į Jūsų sportinį kelią, jūsų pasiekimus?
Kai buvau dar vaikas, turėjau du trenerius – Nikiforovą ir Pravilovą Ukrainoje. Tai yra du žmonės, kurie man padėjo daugiausiai. Pas vieną – Nikiforovą – aš pradėjau savo kelią, jis mane treniravo šešerius metus, o pas kitą išvykau tobulėti ir su juo treniravausi penkerius metus. Kai pradedi žaisti profesionaliai, viskas kei­čiasi. Per dvidešimt metų mane treniravo gal dvidešimt trenerių. Nikiforovas ir Pravilovas man davė visus pagrindus, išmokė svarbiausių dalykų. Kai ateini į profesionalią lygą, ten nieko tavęs nebemoko, treneriai ten tik pašlifuoja, ką reikia. Profesionaliame sporte trenerio darbas nėra mokyti. Profesionaliame sporte tau tik pasako, ką reikia padaryti, o jau kaip tai padaryti, tu turi žinoti pats. Vasara yra vienintelis laikas, kai galima tiek daug laiko skirti savęs tobulinimui. Daugelis žmonių ant ledo mane matydavo varžybų metu vos porą valandų. Jiems atrodo, kad žaidėjas pažaidžia ant ledo tų 15 minučių ir viskas, rodos, kad sportininkai daugiau nieko neveikia. Tai yra labai toli nuo teisybės. Profesionaliame sporte nuolat reikia tobulėti, dirbti, nes į tavo vietą nori patekti daugelis, todėl turi įrodyti, kad esi vertas būti ten, kur esi.
2004-2005 metais vieną sezoną praleidote Rusijoje. Kodėl įvyko toks pasikeitimas?
Tais metais NHL nebuvo. Tada įvyko konfliktas tarp savininkų ir žaidėjų. Žaidėjai turi savo asociaciją, o klubų savininkai turi savo interesus. Jie nori kuo daugiau užsidirbti, o taip pat ir žaidėjai nori uždirbti. Tai tais metais iškilo konfliktas dėl pinigų pasidalijimo. Ir tada užprotestavo ne žaidėjai. Žaidėjai būtų sutikę viską tęsti tokiomis pačio­mis sąlygomis, kaip ir buvo anks­čiau. Bet savininkai pasakė: ,,Eikite lauk, nes jūs per daug uždirbate“. Žmonės, kurie nežino kas yra tas lokautas, kuris įvyko tą sezoną, galvoja, kad čia žaidėjai pasakė, kad nežais, bet iš tikro viskas buvo kitaip. Reikia suprasti, kad profesionaliame sporte sukasi ir didžiuliai pinigai.
Kokį didžiausią skirtumą pastebėjote tarp gyvenimo Amerikoje ir Rusijoje?
Skirtumų buvo labai didelių ir daug. Čia skiriasi net požiūris į patį žaidėją. Kai atvykau į Rusiją, jau buvau žaidęs nemažai metų NHL. Aš nebuvau naujokas ledo ritulyje. Tuometinis klubo treneris buvo gilių rusiškų tradicijų žmogus. Jis gerbė mus. Mes dieną prieš varžybas turėjome nakvoti bazėje, nes treneriai nepasitikėjo žaidėjais, kad jie tikrai ilsėsis. Aš tokių dalykų nelabai supratau. Aš manau, kad kiekvienas profesionalus žaidėjas supranta, kad jei jis nesistengs, jį labai greitai pakeis kažkas kitas. Tie žaidėjai, kurie galvodavo, kad yra labai daug pasiekę, kurie leisdavo sau įvairias linksmybes, nesistengdavo, jie ilgai ir neišsilaikydavo. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Aš buvau pripratęs prie laisvės. O Rusijoje nebuvo daug laisvės. Manau, kad turi būti abipusis pasitikėjimas tarp trenerių ir žaidėjų. O žaisdamas Rusijoje pastebėjau, kad viskas yra daroma vos ne pagal knygą, kuri buvo parašyta prieš daugelį metų, kai viskas buvo kitaip.
2008-aisiais vienų varžybų metu pelnėte net keturis įvarčius ir iki to laiko klubo istorijoje buvo vos penki atvejai, kad žaidėjas įmuša tiek įvarčių vienų varžybų metu. Kaip tada jautėtės?
Prisimenu, kad po tų varžybų smagiai pasijuokėme, nes rungtynes laimėjome 7:3. Tai juokavome, kad vien mano įvarčių būtų užtekę laimėti varžybas. Aš nesureikšminau šio įvykio, bet dabar tai prisiminti yra tikrai malonu. Neslėpsiu, po varžybų buvo geras jausmas, bet daugiau ne dėl to, kad įmušiau tiek įvarčių, o dėl to, kad mano komanda laimėjo. Turėjau momentų ir juos išnaudojau.
Per savo pačias pirmas varžybas NHL taip pat pelnėte įvartį.
Įmušiau. Pasakyti, kad tai buvo labai geras ir gražus įvartis, ar tai, kad padariau viską, kad tik tą įvartį įmuščiau, aš negaliu. Prisimenu, kad tada ritulį suvedžiau į centrą, vartininkas buvo kažkur užsisvajojęs ir mano ritulys įlėkė tiesiai į vartus. Tai nėra tas įvartis, kurį turėčiau rodyti visiems, didžiuotis ir sakyti, kad pirmose varžybose įmušiau įvartį. Aš nesididžiuoju įvarčiais, to nesureikšminu. Žinau, kad Filadelfijos „Flyers“ klube lyg šiol esu jauniausias žaidėjas istorijoje. Tas įvartis, apie kurį kalbame, buvo pirmasis įvartis tik pastatytoje klubo čiuožykloje. Smagu tai prisiminti, nes tai kaip ir įėjo į klubo istoriją.
2005-aisiais pirmą kartą užsivilkote ir Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ką Jums reiškia ledo ritulio aikštelėje ginti Lietuvos vardą?
Man tai buvo nauja. Aš labai to norėjau. Aš esu lietuvis, aš čia pradėjau savo kelią, Lietuvoje yra mano šaknys. Prieš metus aš žaidžiau pasaulio taurės čempionate su Rusija. Pasaulio taurė buvo lyg olimpiada, kurioje dalyvavo didžiausios pasaulio žvaigždės. Sutikau ten dalyvauti, nes norėjau išbandyti, kas yra aukščiausias lygis ir žinojau, kad už Lietuvą žaisiu kitais metais. Visada jaučiau pareigą ir norą užsivilkti Lietuvos marškinėlius. Tada jaučiau labai gerus jausmus. Man net sunku perduoti tas emocijas, kurias jaučiau tada. Aš iki tada nebuvau nei karto žaidęs už Lietuvos rinktinę. Bet jausmas yra nuostabus. Vėliau buvo labai ilga pertrauka, negalėjau atstovauti Lietuvai čempionatuose, nes turėjau sutartis su NHL ir man nebūdavo palankus laikas grįžti, nes kai vykdavo pasaulio čempionatai, aš turėdavau dar rungtyniauti su savo klubu Amerikoje. 2014 metais aš sugrįžau. Tada, prisimenu, viskas vyko Vilniuje ir jausmas buvo ne ką prastesnis,nei pirmąjį kartą, nes buvo labai didelis lietuvių palaikymas. Aš supratau, kad jei grįšiu, padėsiu pritraukti daugiau dėmesio Lietuvos ledo rituliui, kad man yra labai svarbu. Aš buvau girdėjęs, kad lietuviai laukia manęs ir nori, kad pasirodyčiau ant ledo. Prieš kelis metus čempionatas vyko ir Kaune, kuriame kartu žaidė ir Darius Kasparaitis, ten iškovojome aukso medalius. 2016 metais sužaidžiau savo paskutiniąsias varžybas NHL, tada gal metus labai stipriai nesitreniravau ant ledo. Prieš čempionatą pradėjau rimtai ruoš­tis, aš labai stengiausi, nes norėjau pats patirti malonumą, o ne tik vilkėti marškinėlius su savo pavarde, norėjau padėti komandai. Visas emocijas dar labiau sustiprino ne tik pergalė, bet ir sirgalių gausa, palaikymas.
Iki dabar sugrįžtate į Elektrėnus. Ką Jums reiškia šis miestas?
Grįžtu į šį miestą, bet ne taip dažnai, kaip norėčiau. Mano tėtis, ir mama dabar gyvena Amerikoje, o visi reikalai dažniausiai būna Vilniuje. Elektrėnuose yra likusios giminės, taip pat atvykstu pas merą Kęstutį Vaitukaitį pasikalbėti dėl Elektrėnų „Energijos“, arenos ir kitų ledo ritulio reikalų. Atvykstu čia, tai mano gimtasis miestas, man gera čia, bet norėtųsi atvykti dažniau. Šią vasarą gavau Elektrėnų garbės piliečio ordiną. Man tai buvo labai malonu. Kai buvau vaikas, persimesdavau pačiūžas per petį ir lėkdavau į čiuo­žyklą, šis miestas man kelia sentimentus, o dabar buvau ir įvertintas, nustebintas. Aš tikrai apie tai negalvojau, nesitikėjau, o kai man pa­skambino ir pranešė tokį dalyką, širdyje tikrai buvo malonu.
Kaip ir minėjote, 2016 me­tais sužaidėte paskutines varžybas profesionalioje lygoje. Koks jausmas buvo tada, kai supratote, kad tuo, kuo gyvenote didžiąją dalį savo gyveni­mo, turi baigtis?
Paskutinės varžybos man buvo tokios, kad finale pralošėme. Man trūko vos dviejų pergalių iki mano svajonės, kurios siekiau visus tuos metus. Kai baigiau savo profesionalią sportinę karjerą, man buvo 38-eri, o žaisti pradėjau 6-erių. 32 metus stengiausi, dėjau visas savo jėgas ir visą savo karjerą labai norėjau ir svajojau laimėti NHL finalą ir Stenlio taurę. Man nepavyko to padaryti. Tai tapo lyg neišsipildžiusia svajone. Dabar aš žinau ir suprantu, kad taip įvyko ne dėl to, kad nesistengiau, aš suprantu, kad tiesiog nepavyko. Esu dėkingas San Jose „Sharks“ komandai, kad jie man suteikė galimybę pabaigti karjerą su savo sąlygomis. Ne taip dažnai profesionaliame sporte atsitinka, kad žaidėjas, laimėjęs taurę, baigia ir savo karjerą, nes tada norisi eiti toliau. Aš nesijaučiau pasimetęs, nes turiu šeimą, turiu kitus užsiėmimus, draugus. Ir dabar manęs kartais žmonės paklausia, ar man labai nuobodu baigus karjerą, bet jie net neįsivaizduoja, kiek daug veiklų dabar turiu. Kai sportavau, nelabai daug laiko turėjau sau, kelionėms, pramogoms, o dabar aš galiu tai sau leisti.
Dabar esate ir asociacijos ,,Hockey Lietuva“ prezidentas. Kaip priėmėte tokį sprendimą?
Aš visą laiką domėjausi Lietuvos ledo ritulio situacija. Dar prieš dešimtį metų aš grįždavau vasarą į Lietuvą, važiuodavau į Rokiškį, į Alytų, kalbėdavausi su merais, stengiausi, kad pastatytų kokią čiuožyklą ar padarytų kažką gero ir naudingo šiam sportui. Apie tai labai daug kas nežinojo, nes tai dariau ne dėl dėmesio, man tai yra svarbu. Prieš daugiau nei dešimt metų Lietuvoje vos daugiau nei 300 vaikų žaidė ledo ritulį ir tai buvo labai negerai. Tada su Mindaugu Marcinkevičiumi susėdome ir pradėjome galvoti, kaip padaryti vaikų lygą. Sukūrėme tą vaikų lygą, viskas buvo kaip ir gerai organizuota, padaryta, visi buvo laimingi. Tais laikais per žaidėjų asociaciją galėdavau atvežti sportinių formų. Vaikų skaičius po truputį augo. Tada gavau pasiūlymą tapti vaikų lygos prezidentu. Po 2014 metų čempionato Vilniuje susidomėjimas ledo rituliu Lietuvoje dar labiau pakilo. Dabar siekiu ir noriu, kad atsirastų kuo daugiau čiuožyklų Lietuvoje, kuriose vaikai galėtų treniruotis. Noriu pritraukti aukšto lygio trenerių į Lietuvos ledo ritulį. Darbai vyksta, tikiuosi, kad viskas pasiseks. Noriu, kad Lietuvos ledo ritulys augtų. Man šios pareigos yra naujos, aš mokausi, bet man tai patinka, man tai yra įdomu.
Ko palinkėtumėte augan­čiam žmogui, kurio svajonė yra pasiekti tokių aukštumų, kokias pasiekėte Jūs?
Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad reikia rasti veiklą, kuri tikrai patiktų žmogui, veiklą, kurioje jis jaustųsi gerai. Reikia degti noru daryti. Jei kažkas yra pradedama daryti, tai reikia daryti sąžiningai ir iš visos širdies. Nežinau, ar vaikas tai suprastų. Bet vaikai turi norėti daryti tai, ką daro. Jei žmogus nori daug pasiekti, jei jo svajonės yra aukštos, reikia suprasti, kad būna daug nelengvų dienų, bus tikrai sunku. Bet jei tikslas yra, jo reikia siekti net tada, kai nesinori, kai nėra nuo­taikos, tiesiog tam reikia nepasiduo­ti. Sunkios dienos ateina visada, bet reikia nesustoti.

Eglė Butkutė