Dainius Radzevičius: bet kokie ribojimai yra blogai

Antradienį, kai Tarybos posėdžio metu merė bandė pažaboti žiniasklaidą, „Krašto naujienas“ nuolat konsultavo ir situaciją žinojo Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainiaus Radzevičius. Šiandien kalbiname jį ir klausiame:

- Kaip Jūs vertinate tokį savivaldybės merės ir dalies Tarybos narių žiniasklaidos ribojimą?

- Pradėsiu nuo to, kad apskritai ribojimus bet kokius, kurie nenumatyti Konstitucijoje ir įstatymuose, visą laiką vertinau kaip kėsinimąsi į laisvę. Ši principinė nuostata, nežiūrint su kokia valdžios šaka: Ministerija, Seimu ar Vyriausybe. Mes Sąjungoje turėję įvairių klausimų iš probleminių sričių. Iš principo, bet kokie ribojimai yra blogai, nes pirma, ką jie turbūt blogiausio daro – žmonės negali gauti tikros informacijos, kas iš tikrųjų vyksta.

Atvirai pasakius, situacija Lietuvoje Žurnalistų sąjungą neramina jau seniai. Ne be reikalo šiais metais su kolegomis esame dar kartą išsiuntę Seimui atskirą raštą, kurį galite rasti mūsų svetainėje. Jame mes esame konstatavę, surinkę iš rajonų daugybę tokių problemų. Beje, jūsų padėtis, apie kurią kalbėjome Kernavėje praėjusiais metais, lygiai taip pat buvo pateikta. Esame surinkę informaciją iš įvairių rajonų, kokia reali situacija,

– Kokia žiniasklaidos situacija yra Lietuvoje?

– Turime mažiausiai dvi problemas, kurios labai ryškios. Pirma problema, tai kad savivaldybėse dažnu atveju valdžia siekia turėti savo artimoje aplinkoje (draugų, bičiulių, partiečių ar giminių rate) sau palankią žiniasklaidą ir jai suteikti daugiau kokių nors privilegijų arba bandant viešaisiais pinigai, tai yra mokesčių mokėtojų pinigais, nusipirkti tą viešumą tokį, kokį nori. Šitos problemos yra labai labai ryškios ir yra tapę tendencija.

Ir trečias niuansas, kuris, sakyčiau, yra trečioje vietoje, nors daugelis jo dar nepastebi. Jei nepavyksta nei pirmu, nei antru būdu įsigyti palankumo žiniasklaidoje, tai deja, bet ar akreditavimo tvarkos, arba kiti formalūs kliuviniai tampa priemone gana primityviai trukdyti žurnalistams atlikti pareigas. Tokiu pavyzdžių turime nuo Druskininkų iki Kauno ir toliau. Pastarieji įvykiai, kai Klaipėdos, Gargždų žiniasklaida nebuvo įleista į premjero susitikimą su meru, o kažkam buvo suteikta galimybė facebooke tiesiogiai transliuoti susitikimą.

Situacija dėl supratimo, kas yra viešumas, yra sudėtinga. Belieka palinkėti, kad ji pagerėtų. Būnant valdžioje ne visi supranta, kad pirmiausia tai yra tarnystė, o ne valdininkavimas.

– Kaip apskritai turėtų būti teikiama informacija? Gal rajonų vadovai nėra supažindinami su tvarka?

– Valstybės tarnyboje galioja keletas principų, kurie yra parašyti ne tik Konstitucijoje. Tie, kas žino Viešąjį administravimą ir Valstybės tarnybą reguliuojančius įstatymus, ir taip pat teisės gauti iš valstybės tarnybos informaciją įstatymą, puikiai žino, kad galioja kiti principai. Vienas iš jų, kuris kalba apie tai, kad valdžios institucijos turi būti iš principo atviros ir veikti skaidriai. Ir antras labai svarbus principas, tai, kad institucijos ir savivaldybės turi proaktyviai* informuoti apie savo veiklą. Tai nereiškia, kad propaganda užsiimti, tai reiškia, kad nereikėtų laukti, kol žmonės ar žurnalistai domisi viena ar kita problema arba klausimu, o jaučiant, kad yra svarbių klausimų, pati savivaldybė turėtų proaktyviai arba kreiptis patarimo ar pagalbos, arba informuoti, kad yra bėdų kažkokių. Šie klausimai iš principo numatyti tam, kad pagerintų darbą savivaldybės arba kitos valdžios institucijos.

O atvirumas, skaidrumas ir proaktyvus bendravimas reiškia, kad valdžia tikrai nori dirbti žmonėms ir neturi ką slėpti. Jeigu to nėra (šitų principų), reiškia, kad valdžia ir žmonės yra atitolę realiai, tiksliau – valdžia atitolus nuo žmonių. Jei nesi atviras, jei proaktyviai nebendrauji, tai ir gaunasi, kad valdžia sau, o žmonės sau.

*Proaktyvus – beisiorientuojantis į problemų numatymą ir savarankišką, konstruktyvų jų sprendimą, o ne vien pasyvų reagavimą į problemas, kai jos jau ištinka.