Dainavos batsiuvio istorija: jaunimui tai nepriimtinas darbas

Kaunietis Lionginas Banevičius Dainavos mikrorajono gyventojams turėtų būti gerai pažįstamas – šioje vietoje avalynę jis taiso jau beveik 30 metų. Batsiuvių šeimoje užaugęs meistras ankščiau dirbo su broliu, o dabar jam padeda žmona. Ir nors dar nei karto negalėjo pasidžiaugti ilgesnėmis nei savaitės laiko atostogomis, jis teigia, kad šis darbas nors ir sunkus, bet labai įdomus. O klientai pas Lionginą atvyksta ir iš Amerikos.

Pasirodo, Kaune rasti gera batsiuvį nėra jau taip lengva. „Google“ paieškos sistema siūlo daugybę variantų, kurių didžioji dalis – didesnės ir prabangios batų taisyklos. O iš kur žinoti, kur darbas bus tikrai gerai atliktas ir kainos „nesikandžios“? Štai čia, misija – rasti gerą meistrą, ir tampa sunkesnė. Na, bet nėra to, ko negalėtų rasti „Facebook“ grupėje „Kauno mamytės“ esančios moterys. Jos lyg susitarusios, po mano įrašu apie ieškomą įdomų batsiuvį, rašė: prie 25-ečio turgelio, Dainavoje dirbantis meistras išties puikus.

Prieš susitinkant, su Lionginu, buvau informuota, kad šis batsiuvys iškalbus, draugiškas ir itin mėgstantis papokštauti. Na ir štai praveriu batsiuvio dirbtuvėlių duris: mane pasitinka kiek sujaukta, bet jauki erdvė ir krūva batų. „Sveiki, aš jums skambinau dėl interviu“, – prisistatau aš, prieš mane stovinčiam ir besišypsančiam vyrui. „Man? Ne,

negali būti. Mes nekalbėjom“, – atsako šis man itin rimtu veidu. „Jūs juokaujat?“ – jau kiek išsigandusi ir svarstydama, kad negi ne pas tą batsiuvį atvykau, klausiu aš…. „Aišku, juokauju. Ateik, atsisėsk čia, pasikalbėsim! Tik atsiprašau už netvarką…“, – juokiasi ir pasikviečia mane į vidų, batsiuvys.

„Batsiuviai – nykstanti tauta“

Kada pradėjote dirbti batsiuviu ir kodėl pasirinkote šią profesiją?

„Batsiuviai buvo mano tėvai, todėl augau tarp batsiuvių. Na, o grįžęs iš armijos pasirinkau šią specialybę, nes tuo metu ir teta bei brolis tuo užsiėmė, tad ir mane kartu įtraukė. Gavęs batsiuvio specialybę nuo 1986 m. dirbau „Tauro“ fabrike, Juzės, kaip tuo metu vadindavo, skyriuje. Man buvo priskirtas mokytojas, tris mėnesius mokiausi, o vėliau jau dirbau vienas – dariau individualius batų užsakymus. Kadangi jau turėjau šiokį tokį supratimą, gan greitai visko pramokau.“

O kada pradėjote dirbti „sau“?

„Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mes su broliu pirmieji išėjom iš fabriko ir atsidarėm savo dirbtuves. Iš pradžių netaisėm, o gaminom batus. Juos vežėm į Rusiją, o Lietuvoje 5-6 miestai prekiavo mūsų batais, va taip po truputį viskas prasidėjo. Kai sumažėjo apyvarta, pradėjom imtis batų remonto. Na, o šiuo metu aš vienas nebepajėgiu visko, todėl tik taisau batus. Seniau dirbom su broliu, dabar brolio jau nebeturiu penki metai ir neišlaikiau to ritmo. Batų gamybai reikalinga ir profesionali siuvėja. Seniau siuvėjos siūdavo, o mes gamindavom. Dabar tik mes dviese su žmona palaikom šį frontą.“

O ar nebandėte ieškoti padėjėjų, ar jauni žmonės neateina pas jus dirbti?

„Jaunimas nelabai nori dirbti šito darbo. Nes čia reikia turėti kantrybės. O jie dažniausiai nori greitai ir daug. Jie geriau nuvažiuos į užsienį ir užsidirbs daug greičiau. O šis darbas nėra lengvas. Jis sunkus, aišku, remontuoti batus kur kas lengviau, nei gaminti. Čia ir kalbos nėra, nes individualus užsakymas reikalauja turėti tam tikrų žinių bagažą, reikia sekti madas, žinoti, kokios yra tendencijos, prisitaikyti prie žmogaus norų, bet kartu ir jam patarti. Na, bet ir remonto atveju kartais yra sunku: jeigu batas storesnės odos ir reikia ją išguldyti, tai tenka ir fiziškai padirbėti. Reikia ir kruopštumo: dirbti švariai, žiūrėti, kad batų neišteptum, klijų nesimatytų. Čia daug visokių niuansų.

KAUNIEČIAMS REDAKCIJANAUDINGAŽMONĖSDainavos batsiuvio istorija: jaunimui tai nepriimtinas darbas

Kaunietis Lionginas Banevičius Dainavos mikrorajono gyventojams turėtų būti gerai pažįstamas – šioje vietoje avalynę jis taiso jau beveik 30 metų. Batsiuvių šeimoje užaugęs meistras ankščiau dirbo su broliu, o dabar jam padeda žmona. Ir nors dar nei karto negalėjo pasidžiaugti ilgesnėmis nei savaitės laiko atostogomis, jis teigia, kad šis darbas nors ir sunkus, bet labai įdomus. O klientai pas Lionginą atvyksta ir iš Amerikos. Pasirodo, Kaune rasti gera batsiuvį nėra jau taip lengva. „Google“ paieškos...

Brigita Armonaitytė2020 16 sausio

Kaunietis Lionginas Banevičius Dainavos mikrorajono gyventojams turėtų būti gerai pažįstamas – šioje vietoje avalynę jis taiso jau beveik 30 metų. Batsiuvių šeimoje užaugęs meistras ankščiau dirbo su broliu, o dabar jam padeda žmona. Ir nors dar nei karto negalėjo pasidžiaugti ilgesnėmis nei savaitės laiko atostogomis, jis teigia, kad šis darbas nors ir sunkus, bet labai įdomus. O klientai pas Lionginą atvyksta ir iš Amerikos.

Pasirodo, Kaune rasti gera batsiuvį nėra jau taip lengva. „Google“ paieškos sistema siūlo daugybę variantų, kurių didžioji dalis – didesnės ir prabangios batų taisyklos. O iš kur žinoti, kur darbas bus tikrai gerai atliktas ir kainos „nesikandžios“? Štai čia, misija – rasti gerą meistrą, ir tampa sunkesnė. Na, bet nėra to, ko negalėtų rasti „Facebook“ grupėje „Kauno mamytės“ esančios moterys. Jos lyg susitarusios, po mano įrašu apie ieškomą įdomų batsiuvį, rašė: prie 25-ečio turgelio, Dainavoje dirbantis meistras išties puikus.

Prieš susitinkant, su Lionginu, buvau informuota, kad šis batsiuvys iškalbus, draugiškas ir itin mėgstantis papokštauti. Na ir štai praveriu batsiuvio dirbtuvėlių duris: mane pasitinka kiek sujaukta, bet jauki erdvė ir krūva batų. „Sveiki, aš jums skambinau dėl interviu“, – prisistatau aš, prieš mane stovinčiam ir besišypsančiam vyrui. „Man? Ne, negali būti. Mes nekalbėjom“, – atsako šis man itin rimtu veidu. „Jūs juokaujat?“ – jau kiek išsigandusi ir svarstydama, kad negi ne pas tą batsiuvį atvykau, klausiu aš…. „Aišku, juokauju. Ateik, atsisėsk čia, pasikalbėsim! Tik atsiprašau už netvarką…“, – juokiasi ir pasikviečia mane į vidų, batsiuvys.

„Batsiuviai – nykstanti tauta“

Kada pradėjote dirbti batsiuviu ir kodėl pasirinkote šią profesiją?

„Batsiuviai buvo mano tėvai, todėl augau tarp batsiuvių. Na, o grįžęs iš armijos pasirinkau šią specialybę, nes tuo metu ir teta bei brolis tuo užsiėmė, tad ir mane kartu įtraukė. Gavęs batsiuvio specialybę nuo 1986 m. dirbau „Tauro“ fabrike, Juzės, kaip tuo metu vadindavo, skyriuje. Man buvo priskirtas mokytojas, tris mėnesius mokiausi, o vėliau jau dirbau vienas – dariau individualius batų užsakymus. Kadangi jau turėjau šiokį tokį supratimą, gan greitai visko pramokau.“

O kada pradėjote dirbti „sau“?

„Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, mes su broliu pirmieji išėjom iš fabriko ir atsidarėm savo dirbtuves. Iš pradžių netaisėm, o gaminom batus. Juos vežėm į Rusiją, o Lietuvoje 5-6 miestai prekiavo mūsų batais, va taip po truputį viskas prasidėjo. Kai sumažėjo apyvarta, pradėjom imtis batų remonto. Na, o šiuo metu aš vienas nebepajėgiu visko, todėl tik taisau batus. Seniau dirbom su broliu, dabar brolio jau nebeturiu penki metai ir neišlaikiau to ritmo. Batų gamybai reikalinga ir profesionali siuvėja. Seniau siuvėjos siūdavo, o mes gamindavom. Dabar tik mes dviese su žmona palaikom šį frontą.“

O ar nebandėte ieškoti padėjėjų, ar jauni žmonės neateina pas jus dirbti?

„Jaunimas nelabai nori dirbti šito darbo. Nes čia reikia turėti kantrybės. O jie dažniausiai nori greitai ir daug. Jie geriau nuvažiuos į užsienį ir užsidirbs daug greičiau. O šis darbas nėra lengvas. Jis sunkus, aišku, remontuoti batus kur kas lengviau, nei gaminti. Čia ir kalbos nėra, nes individualus užsakymas reikalauja turėti tam tikrų žinių bagažą, reikia sekti madas, žinoti, kokios yra tendencijos, prisitaikyti prie žmogaus norų, bet kartu ir jam patarti. Na, bet ir remonto atveju kartais yra sunku: jeigu batas storesnės odos ir reikia ją išguldyti, tai tenka ir fiziškai padirbėti. Reikia ir kruopštumo: dirbti švariai, žiūrėti, kad batų neišteptum, klijų nesimatytų. Čia daug visokių niuansų.

Dabar iš senesnių pažįstamų batsiuvių likau vienas. Batsiuviai – nykstanti tauta.“

„Stebiu kaip keičiasi kartos: užaugę klientų vaikai, dabar atsiveda savuosius“

Šioje vietoje esate įsikūręs beveik 30 metų, turbūt visi aplinkiniai jus pažįsta?

„Na daugelis tai turbūt tikrai. Stebiu kaip keičiasi kartos: užaugę klientų vaikai, dabar atsiveda savuosius. Didžiausia dalis klientų – nuolatiniai. Yra tokių, kurie nuo pat pradžios lankosi, jau beveik 30 metų.

Turiu klientų ratą, kurie atvažiuoja ir iš užsienio. Iš Londono turiu keletą šeimų, kurios nuolat batus tvarkosi čia. Štai ketvirtadienį viena mergina parskrido, o pirmadienį jau turi keliauti atgal, tai greitai sutvarkiau batus ir dar privežiau prie parduotuvės, nes jau ruošiesi išskristi, bet spėjo atgauti batus. Tolimiausi klientai iš Amerikos – stabiliai atvažiuoja, kartą į metus. Atveža ir palieka batus, o atsiimti jau ateina giminaičiai.“

Kaip suprantu, užsakymų jums netrūksta, tiesa?

„Šiuo metu, pasakysiu atvirai – dienos darbas dar nepadarytas. Nespėju. Įprastai sausio mėnesį mažai darbų būna, planavom pasitvarkyti, bet… Pradėjom jau šiek tiek tvarkytis, remontuotis ir viskas, vėl klientų, užsakymų pilna.

Paskutiniu metu užsakymų tikrai daug, žmonės vis dar tvarkosi batus. Mums įprasta, kad metuose yra du mėnesiai, kada užsakymų praktiškai nėra, tai liepos mėnesis – nes labai daug kas atostogauja, ir sausio mėnesis, kada visi po švenčių, taupo. Bet nei pernai liepos mėnesis, nei šiemet sausis nėra tuščias. Galvojau, kad bus laiko susitvarkyti, bet ne – nieko panašaus.“

Teko gaminti ir moteriškus batus – vyrui

Kokius batus žmonės atneša taisyti? Ar būna, kad klientų norai jus nustebina?

„Sunku pasakyti, pasižiūrėkit, visokių batų yra: ir labai senų, ir panešiotų, ir visai naujų. Jeigu žmogui patogus batas, jis stengiasi jį išgelbėti. Ypatingai pagyvenę žmonės, jie nemėgsta dažnai keisti batų, jeigu jiems patogu.“

Batsiuvys man rodo visą spintą, kurioje pilna visokių, kokių tik nori, batų:

„Štai matot, kokie pagyvenę batai? Na, nieko prikelsim naujam gyvenimui. O čia va, moteris parsisiuntė naujus batus, bet netiko dydis šiek tiek, nieko padarysim, kad tiktų.

Jeigu žmogui tikrai patinka batai, tai jis stengiasi juos išlaikyti kiek įmanoma ilgiau. Iš Amerikos viena panelė batus tvarkė tris kartus, viršus – puikiai atrodė, bet padas vis susidėvėdavo ir forma pranykdavo. Tai pakeičiau padą, atstačiau formą – ir jie vėl gražūs, madingi.

O per tiek darbo metų manęs niekas nenustebina, teko juk visko daryti: ir vyrams moteriškus batus gaminti.“

Ar būna taip, kad žmonės pamirštų atsiimti batus?

„Žmonės masiškai pamiršta batus. Ir dabar visą kampą pilną, pamirštų batų, turiu. Laikau tris mėnesius, o paskui išmetu. Seniau laikydavau apie metus, bet dabar nebeturiu vietos. O žmonės, kartais atsiranda ir po dviejų metų: paliko pas mane, tuo metu nereikėjo, o kada prireikė atsiminė. Jeigu jų jau nebeturiu jie reaguoja ramiai, yra skelbimas, kad mėnesį laiko saugom.“

Per 30-imt darbo metų ilgiau atostogavo vieną kartą

Turbūt dirbti sau daug lengviau, nei dirbti kitiems?

„Na, esam patys sau šeimininkai. Jeigu nebūtume – greičiausiai dirbtume įprastas aštuonias darbo valandas, o dabar, kai esam tai kartais dirbam nuo devynių iki devynių“, – juokiasi pašnekovas.

„Bet juk klientų mes nenorim prarasti, buvo mergaitė iš užsienio atvažiavusi, prašo greitai sutvarkyti. Na, tai ką, atvažiuojam šeštadienį ir dirbam, bet padarom.“

O kada jūs atostogaujat?

„Atostogaujam, kai visiems būna šventės. Bet išeiti ilgų atostogų – negalim, juk dalis žmonių batų nepasiima laiku, dalis labai skuba ir jiems reikia, kad padarytum greitai. Jau, kai išeinam kelioms dienom žmonėms būna nepatogumų. Aišku, dalis žmonių supranta, reaguoja labai ramiai, o kiti, deja, ne.

Per 30 metų, dabar, per Kalėdas padarėm ilgesnes – savaitės laiko atostogas. Vieni liūdėjo, nes jiems batų reikėjo, o kiti sveikino ir sakė: valio, nors kartą paatostogausit, galėjot ir ilgiau.“

Batsiuvio darbe geriausia – bendravimas su žmonėmis

Lionginas dirba kartu su žmona Jolanta. Paklaustas, ar neatsibosta ir namuose, ir darbe būti kartu, nusijuokia ir sako, kad įsijungia televizorių, jį pagarsina ir nebegirdi, ką jam sako žmona, kuri siuva dirbtuvių gale. O kiek surimtėjęs atsako, kad ne, nėra čia ko atsibosti, jam kaip tik smagu, kad gali dirbti, atvažiuoti ir parvažiuoti namo, kartu.

Klausiu, Liongino, kas jam labiausiai patinka šiame darbe. Nors atsakymas man jau kaip ir aiškus. O jis jį patvirtina:

„Darbas sunkus, bet pripratau ir dirbu sau. O labiausiai man patinka… bendrauti su žmonėmis!“, – šypsosi Lionginas.

Praleidusi šiose dirbtuvėse kiek mažiau nei valandą, supratau – šis batsiuvys tikrai myli savo darbą, ir kiekvieną klientą. Mums bešnekant, duris vis varstė skirtingi žmonės – vieni atsiimti batų, kiti priduoti, kiti pasitarti. Ir kiekvienam Lionginas turi ką pasakyti, į kiekvieno situaciją žiūri rimtai. Jeigu žmogus prašo padaryti skubiai – jis padarys. Ir kiekvieną jis privers, jei jau nenusijuokti, tai nusišypsoti tikrai:

– Kiek kainuos taisymas? – klausia batsiuvio klientė.
– Šiaip tai 50 eurų, bet padarysim nuolaidėlę.
– Nuolaidėlę? – jau stebisi ji.
– Taip, ar dvidešimt bus gerai?
Moteris žiūri, kiek suglumusi, už nedidelį batų pataisymą jai tokia kaina atrodo didoka.
– Dešimt. Arba šeši, jei tiks? – sako batsiuvys.
– Tiks! – juokiasi moteris. – Ar dabar mokėti?
– Jeigu dabar, už abu – šeši. Jeigu po taisymo – šeši už vieną, – nusijuokia batsiuvys ir priduria – juokauju, mokėkite kaip tik jums patinka.

Po kurio laiko, užeina kita klientė, ši nuolatinė, Lionginas man papasakoja, kad ji čia lankosi jau daugiau nei 20 metų. Jis trumpai pasišnekučiuoja su ja, pajuokauja, kad už vėlavimą atsiimti batų kaina pabrango. Moteris prieš išeinant atsako: „Kad ir pabrangtų – nesvarbu. Pas jus lankėmės ir lankysimės toliau!“