Dailininkė Dalia Blauensteiner: „Aš visada svajojau turėti savo galeriją“

Daugiau nei prieš penkiolika metų iš Lietuvos į Austriją sparnus pakėlusi dailininkė Dalia Blauensteiner šiuo metu gyvena nuostabiame gamtos kampelyje – Kremse prie Dunojaus. Beveik per dvidešimt gyvenimo metų Žemutinėje Austrijoje dailininkei teko patirti visko, tačiau būtent čia ji išpildė ne vieną svajonę, o bene didžiausias jos projektas – meno galerija „Daliko“, pritraukiantis lankytojus ir menininkus iš viso pasaulio.

D. Blauensteiner gimė, augo ir mokėsi Šiauliuose, tačiau savo profesinį kelią pradėjo Prienuose, Kultūros ir laisvalaikio centre. Pabaigusi Šiaulių universitetą, į Nemuno kraštą ji atvyko vedina begalinio noro pradėti savarankišką gyvenimą. „Kadangi universitete mokiausi gerai, turėjau teisę pasirinkti, kur noriu dirbti. Visuomet labai mylėjau gamtą, todėl svajojau gyventi gražioje vietovėje, o pasižiūrėjus visą galimų paskyrimų vietų sąrašą, radau Marijampolę, Prienus… Iš pradžių nuvykau į Marijampolę,otik vėliau atvažiavau į Prienus ir iš karto pajutau, kad tai yra mano miestas. Aš labai norėjau ramaus, tylaus miestelio, su gražia gamta. O čia Nemunas, šalia miškas – tiesiog likau sužavėta gamtovaizdžio ir pasilikau“, – apie likimo vingius, atvedusius į Prienų kraštą, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro organizuojamų pokalbių ciklo „SuARTėjimas“ metu pasakojo Dalia.
Dirbdama Prienuose, kartu su kolektyvu menininkė įgyvendino daug gražių sumanymų, įdomių kūrybinių idėjų, prasmingų projektų… Buvusios kolegės Zitos Kuzminskienės paklausta, kokius darbus Dalia atsimena su didžiausiu džiaugsmu, moteris atvira: „Darbo buvo daug, bet laikas, praleistas šiame mieste, ypač Kultūros ir laisvalaikio centre, buvo linksmas ir įdomus, todėl išskirti vieną projektą būtų sunku“. Visgi menininkė su nostalgija prisimena darbą tuometinėje Dailės studijoje, kurioje dailininkė supažindino vaikus su meno pasauliu. „Galbūt ne vienam daviau kokį nors impulsą toliau eiti meno keliu ir dabar labai džiaugiuosi, kai buvę mokiniai mane prisimena, stengiasi palaikyti ryšį“, – prisiminimais iš Prienų dalijosi moteris.
Penkiolika metų savo darbu ir kūrybinėmis idėjomis dalinusis su Prienų krašto žmonėmis, moteris, kaip sakoma, nusprendė pakelti sparnus į platųjį pasaulį. Ir nors tik atvykusi į Austriją lietuvė suprato, jog nori čia pasilikti ir jau aštuonerius metus ji džiaugiasi savo įkurtos galerijos-kūrybinės asociacijos „Daliko“ veikla. Anot jos, gyvenimo pradžia Kremse nebuvo šviesiomis spalvomis nutapyta: „Kiekvienas, kuris bandė įsikurti kitame krašte, mane supras“, – sakė pasaulio lietuvė.
Pasak jos, jog, atvykus į šią šalį, bene didžiausias iššūkis buvo kalbos barjeras, mat, Austrija nėra anglakalbė šalis, o didžioji dalis gyventojų šiame krašte kalba vokiškai. Kadangi anksčiau vokiečių kalbos mokytis jai neteko, viską reikėjo pradėti nuo nulio „Iš pradžių buvo labai nejauku, ypač tais atvejais, kai visi aplinkiniai šnekučiuodavosi, o aš nieko nesuprasdavau. Vėliau, kai pramokau kalbą, pradėjau domėtis, kokios yra galimybės, ką galiu veikti, rengiau savo parodas, ėmiausi įvairių vertimo darbų“, – teigė Dalia.
Įsisukusi į mylimą veiklą, menininkė dar labiau pastėbėjo šalių kultūrinius skirtumus. Anot jos, Lietuvoje daugybė sektorių, įvairių projektų finansuojami valstybės lėšomis, o Austrijoje daug organizacijų, net ir gyvybiškai svarbių, gyvuoja visuomeniniais pagrindais. „Vieni lietuviai manęs klausė, ar aš gerai išverčiau sakinį, jog ugniagesiai-gelbėtojai Austrijoje negauna atlyginimo, nes čia visa tai daroma visuomeniniais pagrindais. Čia visuomeninė veikla yra garbės reikalas, o lietuviams tai buvo nesuprantama“, – pasakojo Kremse prie Dunojaus gyvenanti lietuvė.
Su šalių mentaliteto skirtumais Dalia susidūrė ir steigdama „Daliko“ galeriją. „Aš visada svajojau turėti savo galeriją, bet vis kažkas sukliudydavo“, – sakė Dalia. Prieš tai Lietuvoje nedidukę dizaino įmonę turėjusi moteris net nesusimąstė, jog Austrijoje tokia veikla gali funkcionuoti ir kitaip, ne tik privačiu pagrindu, todėl iš pradžių įsteigusi privačią meno galeriją, po kelerių metų perorganizavo jos veiklą į ne pelno siekiančią kūrybinę asociaciją.
Paradoksalu, tačiau įkūrus ne pelno siekiančią organizaciją vystyti veiklą tapo lengviau, nes, pagal Austrijos įstatymus, privačiose galerijose negalima pardavinėti darbų, išskyrus tuos atvejus, kai yra organizuojamos parodos, be to, jos nėra remiamos valstybės. Dalia tvirtina, jog, perorganizavus galerijos statusą, atsirado ir galimybė rinktis dėmesio vertus menininkus bei išlaikyti atitinkamą meninį lygį.
Visgi gilias kultūrines tradicijas Austrija puoselėja jau nuo seno, todėl ir kūrybinių asociacijų šalyje daugybė, tačiau lietuvės įkurta galerija unikali – čia eksponuojami Rytų Europos menininkų darbai, kurių kitose galerijose nepamatysi, todėl „Daliko“ traukia ne tik šimtus lankytojų, bet ir menininkų. Dailininkė sako, jog per galerijos veiklą išsiplėtė ir jos pačios, kaip menininkės, parodų geografija.
Dalia organizuoja ne tik kitų menininkų ekspozicijas, bet ir yra surengusi ne vieną savo darbų parodą. Jos darbai yra sulaukę ir prezidentės Dalios Grybauskaitės dėmesio. Pati menininkė prisipažįsta, jog kiekvienas paveikslas atspindi jos vidinę būseną tam tikru metu, nes, anot jos, meno kūrinys turi būti išjaustas. „Jeigu meno kūrinys yra logiškai išmąstytas, jis nelabai yra pajėgus sujaudinti žūrovą“, – sako Dalia Blauensteiner.
Rimantė Jančauskaitė