Dai­na­vi­mas Mil­dai užau­gi­na spar­nus

Šiemet Šiaulių miesto savivaldybės Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premija apdovanota atlikėja (sopranas) Milda Baronaitė-Gudeikienė nuoširdžiai dėkoja gimtajam miestui. Jau šį sekmadienį su dviem kolegomis Chaimo Frenkelio viloje rengia koncertą „Satyrinės iliuzijos“, kuriuo žada atskraidinti puikios muzikos gūsį. Koncertas, žinoma, skirtas ir mamoms, nes vyks, švenčiant Motinos dieną, o savo mamai Milda sako liksianti dėkinga visą gyvenimą.

Pažadas – po devynerių metų

Lygiai prieš devynerius metus savaitraštis „Etaplius“ rašė straipsnį „Šiauliečius obuoliais Milda dar pavaišins“ apie jaunutę Juliaus Janonio gimnazijos moksleivę Mildą Baronaitę. Straipsnis buvo apie tai, kad „Juventos“ mokykloje vyks Mildos – ne vieną respublikinį apdovanojimą pelniusios dainininkės – padėkos koncertas „Augo obelėlė“.

Koncerto pavadinimas buvo parinktas toks, nes atspindėjo Mildos gyvenimą. „Augau kaip obelėlė, čia pražydau“, – sakė mergina, žadėdama toliau tobulinti dainavimo įgūdžius ir kada nors į Šiaulius lyg pintinę obuolių atvežti ir brandžius kūrybos vaisius.

Laukti žadėtųjų obuolių teko ne taip ir daug – tik devynerius metus. Šį sekmadienį 15 val. Chaimo Frenkelio viloje Motinos dienos proga rengiamas koncertas „Satyrinės iliuzijos“. Jame, žinoma, laukiami visi geros, neįprastos muzikos mėgėjai, nes koncerte turės galimybę išgirsti netikėtų muzikinių sąskambių, eksperimentų, ieškojimų ir atradimų.

Kartu su M. Baronaite pasirodys ryškūs ir aktyviai ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje koncertuojantys atlikėjai: baritonas Ignas Melnikas bei pianistė Vaida Balčiūnienė. Programos pirmojoje dalyje skambės lietuvių kūrėjų vokalinių ciklų šedevrai: V. Barkausko „Trys satyriniai paveikslėliai“, F. Bajoro „Sakmių siuita“, o antrojoje – teatralizuota vienaveiksmė Džano Karlo Menočio opera „The Telephone“, režisuota A. Miciaus.

„Tai mano dovana gimtajam miestui“, – sako dabar Vilniuje gyvenanti Milda ir mielai interviu dalijasi, ar nesigailėjo pasirinkusi muzikantės kelią ir už ką ji myli gimtąjį miestą.

„Noriu perduoti tai, ką išmokau“

– 2010-aisiais Šiauliuose sukūrei pagrindinį vaidmenį miuzikle „Geležinės princesės diena“ ir jau tada kalbėjai apie dainininkės karjerą. Ar nebuvo dienų, kai gailėjaisi pasirinkusi šį kelią?

– Patekau ten, kur man reikia, ir labai dėkoju savo tėvams. Jie labai mane palaikė. Tėtis iš pradžių išgyveno, kad man bus labai sunku, kad reikės daug dirbti, kad muziko kelias yra sudėtingas ir finansine prasme. Bet tėvai pamatė, kad gyvenu muzika, noriu tobulėti. „Juventos“ mokyklos mokytojai, o ypač mano mokytoja Loreta Stankuvienė, kiti mokytojai iš Juliaus Janonio gimnazijos mane labai palaikė. Manau, kad esu atlikėja dėl savo užsispyrimo. Džiaugiuosi, kad esu apsupta nuoširdžių, malonių žmonių.

– O nebuvo taip, kad studijų metų teko valgyti tik duonytę sausą?

– Oi, ne. Turiu gerus tėvelius, kurie padėjo man. Tiesa, pirmaisiais studijų metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo kilę abejonių. Juk savo mokykloje ir Šiauliuose buvau dainuojanti žvaigždė, o akademijoje juk visi dainuoja. Buvo kurį laiką toks šokas. Be to, keičiau dainavimo profilį – sukau į profesionalios muzikos pusę. Keitėsi ir mano suvokimas apie klasikinį dainavimą – mokiausi prof. A. Kriščiūnaitės klasėje. Savo profesorei esu dėkinga už kantrybę, atsidavimą darbui, tikėjimą manimi. Džiaugiuosi, kad ir šiandien mes palaikome stiprų ryšį.

– Kokius darbus tau tenka dirbti?

– Kiekvienas profesionalus dainininkas dirba ir pedagoginį darbą. Vien iš dainavimo, koncertų sunkiai galima išgyventi Lietuvoje. Dirbu Grigiškių meno mokykloje, bet esu pedagogė ne vien dėl atlygio. Labai noriu perduoti vaikams tai, ką išmokau. Vasarą dėsčiau ir suaugusiesiems – laimėjau konkurse ir tapau Vasaros suaugusiųjų akademijos lektore. Šis projektas vyko Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, du mėnesius dirbome su tais, kurie nori išmokti klasikinio meno. Esu laiminga, kad dalis mokinių tęsia mokslus pas mane ir šiandien.

O dainininkės veikla man užaugina sparnus. Tobulėdama ir dainuodama, jaučiuosi laiminga. Vasarą vyksime koncertuoti į Austriją su kanklininke Aiste Bružaite ir birbynininku, Lietuvos kariuomenės orkestro vadovu Egidijumi Ališausku. Su draugais muzikantais – Greta Staponkute (altas) ir Augustinu Rakausku (akordeonas) – koncertavome Sofijos nacionalinėje filharmonijoje (Bulgarija), turime programą su aktore Dalia Michelevičiūte ir pianiste Vaida Balčiūniene. Žinoma, esu kviečiama į įvairiausius koncertus, projektus, dainavau spektaklyje „Apreiškimas Marijai“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir kt. Kūryba yra didis dalykas, joje atrandu save, daug repetuojame, ieškome naujų muzikinių niuansų.

„Mano mama – pati geriausia“

– Turbūt nelengva sostinėje lakstyti per kelias darbovietes?

– Nuo gyvenamosios vietos Grigiškes pasiekiu per 20 min. O centrą automobiliu pasiekiu taip pat per 20 min. Visuomeniniu transportu važiuočiau dvigubai ilgiau. Šiauliuose susisiekimas tobulas, viskas arti, o sostinėje sugaištame daug laiko. Problemėlė, bet Vilnius, žinote, kodėl traukia? Čia labai daug muzikalių žmonių, kolegų, su kuriais gali daug muzikinių projektų rengti.

– Pernai stažavaisi Italijoje. Kokių patirčių įgijai?

– Į Italiją vykau, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai vykdant „Erasmus“ projektą. Studentai turėjo galimybę atlikti pedagoginę praktiką Italijoje. Vienas dėstytojas buvo atvykęs, vedė „Master class“ kursus ir mane pakvietė.

Italijoje gyvenau apie porą mėnesių. Miestelis panašaus dydžio kaip Šiauliai, akademiją pasiekdavau per
5 min. Ten žmonės kitokie, aplinka kitokia, architektūra. Išvykus į stažuotę, įgyji visiškai kitos vokalinės bei asmeninės patirties. Galima tobulėti ir gyvenant sėsliai, bet stažuotės praplečia akiratį, gebėjimus. Italijoje žmonės šilti, temperamentingi, greitai priimantys naują žmogų. Ir dėstytojai, ir studentai mane šiltai priėmė. Į Italiją vykau ne tik dainuoti, bet ir pedagoginės praktikos, mokiau studentus, buvo labai įdomu. Gavau galimybę pasirodyti koncertuose. Tai didelis įvykis – koncertuoti Italijoje. Italijoje kiekvienas miestelis turi savo Operos ir baleto teatrą.

– Sekmadienį atvyksti padėkoti Šiauliams už premiją. Kuo tau brangus gimtasis miestas?

– Šiauliuose praėjo mano vaikystė, jaunystė, mano dainavimo kelias prasidėjo Šiauliuose. Jei ne Šiauliai, nežinau, ar būčiau sutikusi mokytoją Loretą Stankuvienę. Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų premijai gauti rašiau projektą, pateikiau koncerto, kurį galėčiau padovanoti Šiauliams, idėją. Man nusišypsojo laimė. Su šiuo koncertu ir atvykstame sekmadienį. Nustebinsime klausytojus, nes programa neįprasta. Koncerto antroji dalis – uoga ant pyragėlio. Opera „The Telephone“ parašyta 1947-aisiais metais, bet problemos aktualios ir šiandien. Ar galėjote pagalvoti, kad jau tuo metu buvo žmonių, priklausomų nuo telefono?

– Koncertas rengiamas dieną, kai visi vaikai sako mamoms gražiausius žodžius. Ką tu nori pasakyti savo mamai?

– Mano mama yra pati geriausia. Mama man dovanojo gyvybę, ji visada buvo ir yra šalia, kai man liūdna, kai man linksma. Jaučiu didelį mamos palaikymą ir be galo ją myliu, nes ji man tikras pavyzdys – tikros mamos, tikros moters pavyzdys. Mama – jautri, nuoširdi, mylinti, ištikima. Santykis su mama man labai svarbus, beveik kasdien susiskambiname, su vyru Ramūnu aplankome tėvelius kiekvieną mėnesį.

– O tavo vyras taip pat muzikantas?

- Ne (juokiasi, - aut. past.). Ir labai dėl to džiaugiuosi. Jei šeimoje būtų du muzikantai, gyventume chaose. Esu užsisvajojusi asmenybė, o mano vyras viską sudėlioja į savo vietas. Bet ne žmonių profesija šeimoje svarbiausias dalykas. Svarbu atrasti savo sielos žmogų, o kai papildai vienas kitą, gyveni supratime, pasitikėjime, atsidavime, tada kiekviena diena būna kaip Dievo dovana. Ramūnas labai mane palaiko muzikiniame gyvenime. Ne paslaptis, kad muzikantai dirba savaitgaliais, vakarais, bet mano vyras stengiasi būti kartu visuose koncertuose. Jis labai supratingas ir tuo aš labai džiaugiuosi. Šiais metais su vyru švęsime vienerių metų santuokos sukaktį. Dėkoju jam už kiekvieną dieną, nes dabar esu pats laimingiausias žmogus.