D. Trumpo tarifų audra – grėsmė dolerio dominavimui?

Prezidento Donaldo Trumpo muitams keliant grėsmę JAV ekonomikai, kyla klausimų, kiek ilgai doleris galės išlikti pagrindine pasaulio prekybos ir rezervine valiuta.

Apžvelkime dabartinę dolerio poziciją ir perspektyvas:

Ar doleris tebėra visagalis?

JAV doleris, kurio stiprumą lemia ekonominė ir politinė Jungtinių Valstijų galia, tradiciškai laikomas saugiu prieglobsčiu krizės ar konflikto metu.

Tarptautinio valiutos fondo duomenimis, paskutinį praėjusių metų ketvirtį beveik 58 proc. pasaulio centrinių bankų užsienio valiutos rezervų buvo doleriais. 1999 m. šis rodiklis sudarė 71 proc. – sumažėjimas siejamas su didėjančia smulkesnių valiutų konkurencija.

Remiantis tarptautinių mokėjimų tarpininko „Swift“ vasario mėnesio duomenimis, šiuo metu apytikriai pusė visų pasaulinių sandorių (pagal vertę) vykdoma doleriais – palyginus su 22 proc. eurais, 7 proc. svarais sterlingų ir 4 proc. Kinijos juaniais.

Daugelis strateginių prekių, pvz., nafta, taip pat kotiruojama doleriais, taip sustiprinant dolerio vaidmenį pasaulinėje prekyboje.

Vis dėlto pastaruoju metu mažėjanti dolerio vertė rodo, kad jo, kaip saugaus prieglobsčio, statusas „bent jau laikinai išnyko“, o jo vietą užėmė Šveicarijos frankas, jena ir auksas, AFP sakė Kornelio universiteto ekonomikos profesorius Ryanas Chahrouras.

„Pernelyg didelė privilegija?“

Prieš sostą užimant doleriui, nuo XIX a., kai Jungtinė Karalystė tapo pramonės galybe, tarptautinėje prekyboje dominavo svaras sterlingų. Tačiau po Antrojo pasaulinio karo sugriautai Europai desperatiškai reikėjo likvidumo, o Jungtinės Valstijos atsidūrė galios pozicijoje.

Pagal 1944 m. Bretton Woodso susitarimus, padėjusius pagrindus dabartinei tarptautinei pinigų sistemai, doleris tapo nauja orientacine valiuta.

Nuo to laiko daugelis šalių susiejo savo valiutą su JAV piniginiu vienetu, o dolerių paklausa leido didžiausiai pasaulio ekonomikai skolintis laisvai (ir teoriškai neribotai) – jos skola daugiausia priklauso užsienio investuotojams.

Buvęs Prancūzijos finansų ministras Valery Giscard‘as d'Estaing‘as, prieš tapdamas Prancūzijos prezidentu, šį Jungtinių Valstijų ekonominį pranašumą pavadino „pernelyg didele privilegija“.

Kita vertus, santykinai stiprus „žaliaskvernio“ kursas leidžia išlaikyti Amerikos eksportą brangesnį (nepaisant pastarojo meto suirutės).

Siekdamas su tuo kovoti, D. Trumpo patarėjas Stephenas Miranas svarsto galimybę pradėti pasaulinę reformą, kuria siekiama devalvuoti JAV valiutą.

Tuo pat metu keli centriniai bankai pradėjo savo rezervų „de-dolerizavimą“.

Plačiai naudodamos dolerį, šalys ir įmonės yra labai priklausomos nuo JAV sankcijų – tą iliustruoja Rusijos užsienio valiutos rezervų įšaldymas po invazijos į Ukrainą 2022 m. pradžioje.

Kodėl D. Trumpas bando supurtyti dolerį?

Iš pradžių po naujienų apie D. Trumpo tarifus dolerio kursas ėmė kilti – nerimaujant, kad muitai paskatins infliaciją.

Tačiau vėliau imta nuogąstauti, kad muitai turės įtakos pasaulio ekonomikos augimui, todėl naftos kainos pradėjo kristi, o tai savo ruožtu sušvelnino infliacinį spaudimą.

Dolerį taip pat slegia lūkesčiai, kad Federalinė rezervų sistema gali sumažinti palūkanų normas, taip paremdama šalies ekonomiką.

Kita baimė yra ta, kad FED nebeatlieka savo, kaip paskutinės skolinimosi instancijos, vaidmens, nes riboja dolerių prieinamumą kitiems centriniams bankams.

D. Trumpas prisideda prie „dolerio dominavimo pagrindų griovimo“, juodindamas Jungtinių Valstijų reputaciją, teigia buvęs aukšto rango JAV iždo pareigūnas Markas Sobelis. Pasak jo, D. Trumpas savo prekybos politika ne tik silpnina šalies ekonominę galią, bet ir griauna teisinę valstybę.

„JAV nebesielgia kaip solidi partnerė ar patikima sąjungininkė“, – teigė jis AFP.

Alternatyvos?

Pasak M. Sobelio, „dar per anksti teigti, kad dolerio dominavimas pasibaigė ar kad doleris prarado savo pasaulinį statusą, nes kitų alternatyvų tiesiog nėra“.

Pensilvanijos universiteto finansų docentas Stefanas Lewellenas svarsto, kad „dar ne laikas doleriui rašyti nekrologą“.

Svarstydamas, kodėl euras dar nėra pasirengęs perimti vairo, jis pridūrė, jog Europos bendrąją valiutą „iš esmės vis dar valdo atskiros valstybės, turinčios skirtingus motyvus bendradarbiauti“.

Vardydamas kitas valiutas, jis nurodė, kad Kanados ir Australijos doleriai bei Šveicarijos frankas turi ribotą potencialą dėl nedidelių jų rinkų dydžių.

Tuo tarpu juanis tebėra griežtai kontroliuojamas Pekino – dėl laisvo konvertavimo ir kapitalo judėjimo apribojimų.