Dž. Maskuliūnienė: „Ką tėvai gali padaryti vaikams gero – parodyti kelius prie knygos“

Skaitymo nauda neabejojama: knygos lavina vaizduotę, praturtina žiniomis, gerina raštingumą, yra puikus laisvalaikio leidimo būdas. Visgi šiais laikais vaikus sudominti knygomis gali būti tikras iššūkis. Kaip juos paskatinti skaityti? Kokią literatūrą turėtų pasirinkti? Kodėl reikia skaityti ir Žemaitės, ir Jono Biliūno, ir Balio Sruogos kūrinius? Kaip kinta vaikų literatūros temos? Apie tai pasakoja Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos vyriausioji tyrėja-ekspertė, „Rubinaičio“, žurnalo apie vaikų ir jaunimo literatūrą, vyr. redaktorė prof. Džiuljeta Maskuliūnienė.

Knygos turi labai daug konkurentų

– Ar galima teigti, jog vaikai skaito vis mažiau?

– Visais laikais būdavo vaikų, kurie labai daug skaito, ir vaikų, kurie mažai skaito arba visai neskaito. Dabar labai daug kas konkuruoja su knyga ir mokyklinėmis literatūros programomis. Vaikai kone viską gauna, neišeidami iš savo buto, kambario: turi internetą, telefoną su gausybe programėlių, televiziją, kitų priemonių, kurios pateikia labai daug įvairios informacijos, užima laisvalaikį, protą. Bibliotekininkams, švietimo vadybininkams, mokslininkams, pedagogams didelis klausimas, kaip vaikus patraukti prie knygos. Mano supratimu, vienas svarbiausių faktorių mokykloje yra mokytojas. Kartais gali būti lemtinga turėti gerą (arba blogą) literatūros mokytoją.

– Vaikų skaitymo įpročiai labiau ugdomi mokykloje ar šeimoje?

– Apskritai žmogui gyvenime šeima yra pamatinis dalykas. Kiekvienas gimsta šeimoje ir nuo pirmųjų dienų stebi, mėgdžioja, mokosi gyvenimo modelių: kas tėvams aktualu, ką jie gerbia, ar yra namuose knygų, ar tėvai skaito. Jeigu vaikas mato skaitantį tėvą ar senelį, motiną, brolius, seses, jeigu šeima diskutuoja prie stalo apie kultūrą, meną, literatūrą, tai yra labai svarbu ir prasminga. Šeimos pakeisti negali niekas.

Žinoma, kai tiek daug metų vaikas praleidžia ugdymo įstaigose – nuo priešmokyklinių grupių iki dvyliktos klasės, mokykla negali būti nesvarbi. Ar mokyklos biblioteka tėra knygų, vadovėlių išdavimo centras, jų laikymo vieta, ar tai vieta, kur atėjęs randi ramybę, tinkamą aplinką ir tave mielai pasitinkantį bibliotekininką, išmanantį knygas? Ar per pertraukas ir laisvas pamokas gali ten užeiti ir pavartyti žurnalą ar kokią nors knygą, enciklopediją? Vaikas turi gyventi kultūros apsuptyje. Jeigu to nėra šeimoje ir knygoms mažai dėmesio skiriama mokykloje, rezultatai gali būti nuviliantys. Skaitanti visuomenė yra auganti, besilavinanti visuomenė ir mes turime to siekti. Kas galėtų pakeisti išprusimą, kuris yra suguldytas knygose?

Skaitydamas žmogus nugyvena daugybę gyvenimų: jis gali atsidurti ir Afrikoje, ir Amerikoje... Skaitydamas vis dar aktualią Harietos Bičer Stou „Dėdės Tomo trobelę“, vaikas gali suvokti vergovės fenomeną – ką reiškia būti vergu. Šiuolaikiniam paaugliui tai gali būti įdomu. Jeigu jis perskaito kokią nors grožinę knygą ir ji išspaudžia ašarą, sukrečia iki širdies gelmių, vadinasi, ta literatūra atliko užduotį, nors knyga ir parašyta prieš porą šimtų metų.

– Ką jūs skaitėte vaikystėje?

– Yra knygų, kurios paliko labai didelį įspūdį. Man patiko Kazio Sajos knyga „Ei, slėpkitės“ – nuotykių istorija apie peldus, labai paslaptingas būtybes, tai viena gražiausių lietuvių apysakų vaikams. Skaičiau, žinoma, ir pasakas: prisimenu tokią sorbų pasakų knygą „Balanų pilis“ mėlynu viršeliu. Mano ir mano klasės draugų paauglystės knyga buvo Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ – net per šimtadienį vaidinome to kūrinio ištrauką, aš atlikau lapės vaidmenį. Vyresnėse klasėse į rankas patekdavo ir suaugusiesiems skirtų knygų. Vieną dieną pasiėmiau apsakymų rinktinę „Už saulę gražesnis“, perskaičiau Antano Vienuolio apsakymą „Paskenduolė“ ir pajutau pasakojimo grožį. Labai svarbu, kaip rašoma, kokia prozos kokybė. Arba jo „Užkeiktieji vienuoliai“… Man tada labai patiko A. Vienuolis. Puikiai prisimenu Juozo Baltušio „Parduotas vasaras“, Balio Sruogos „Dievų mišką“. Ukrainiečių rašytojo Nikolajaus Gogolio „Mirusias sielas“ labai norėčiau perskaityti dar kartą. Skirtingais gyvenimo atvejais prisimenu vis kitą knygą.

Į biblioteką eikite su šeima

– Kaip vaikams atsirinkti, ką skaityti? Turbūt ne kiekviena knyga yra verta būti perskaityta?

– Paprastai vaikai knygas renkasi patys, bet būna, kad ir paklausia bibliotekininko, kuris parodo, pataria iš savo patirties. Tėvai dažnai rekomenduoja vaikams savo vaikystėje mėgtas knygas. Šiais laikais yra daugybė būdų ir mokytojui, ir vaikui sužinoti apie geras knygas. Žinoma, moksleiviui paaugliui labai svarbi draugų įtaka. Be to, yra šviečiamųjų televizijos laidų, žurnalų, pavyzdžiui, „Rubinaitis“, kuriame yra daug knygų recenzijų. Vaikai dabar puikiai naudojasi internetu, o ten irgi rekomendacijų apstu.

Žinoma, visų knygų neperskaitysi – ir nereikia, bet gyvenimas per trumpas skaityti blogas. Be abejo, geriau skaityti kad ir paprastesnę lektūrą negu išvis neskaityti. Ko gero, visi kartais skaitome populiariąją literatūrą: gulėdamas prie jūros, juk pasirinksi lengvesnio turinio, paprastesnę, žaismingą, gal komišką knygą ar detektyvą. Reikia įprasti nuo mažumės skaitymą laikyti viena savo gyvenimo formų.

– Kaip išsiugdyti tokį įprotį?

– Plaukti neišmoksi nebandydamas, važiuoti dviračiu taip pat. Reikia įprasti visad turėti po ranka knygą. Net ir mažas vaikas namie savo akių lygyje turėtų turėti lentynėlę ar mažą bibliotekėlę, kur būtų jo knygos, kurias galėtų bet kada pavartyti, pažiūrėti, sugrįžti daug kartų. Prisijaukinimo efektas labai svarbus. Nuolatinis knygų turėjimas, buvimas su knyga įpratins skaityti. Iš pradžių tai bus trumpos istorijos, pasakėčios, eilėraštukai, o vėliau ateis laikas ir vaikas įveiks klasikų kūrinius. Pabaigs mokyklą ir, išėjęs į gyvenimą, nebijos knygos.

Vienas filosofas sakė, kad kambarys be knygų – kaip žmogus be dvasios. Tai tiesa. Man būna labai keista, jei, nuėjusi pas ką nors į svečius, nematau nė vienos knygos: atrodo, kad kažko trūksta. Verta vaiką atvesti į biblioteką nuo mažens, kad laikytų ją natūraliu gyvenimo palydovu, kur atėjus yra visokiausių veiklų: renginių, susitikimų, skaitytojų klubas. Ėjimas į biblioteką kartu galėtų būti graži jaunos šeimos tradicija. Ką tėvai gali padaryti savo vaikams gero – tai parodyti kelius į biblioteką, prie knygos, kad ji taptų gyvenimo poreikiu.

Suaugusiųjų pasaulio temos – jau ir vaikams

– Kaip kinta vaikų literatūros temos?

– Tematika tikrai labai išsiplėtė. Mano vaikystėje vaikams skirtose knygose nerašė ir negalėjo rašyti, pavyzdžiui, apie skyrybas, neištikimybę. Erotiškumas vaikų literatūroje buvo tabu. Dabar vaikų literatūroje yra vadinamosios problemų prozos srovė. Vaikas gyvena ne šiltnamyje, ne rožiniame barbių ir kenų pasaulyje. Vaikų gyvenimas yra įvairus, kartais, deja, sunkus ir baisus. Kai kurie auga kriminalinio pasaulio kontekste ir tampa žmogžudysčių, vagysčių, prievartos ir smurto liudininkais, ne tik mato – net patys daro nusikaltimus. Apie alkoholizmą, narkotikus, prekybą žmonėmis, prostituciją, kurie atrodytų kaip tik suaugusiųjų pasaulio temos, jau kalbama ir vaikų literatūroje.

Ir anuomet, ir ypač dabar svarbiau ne tai, kas vaizduojama, o kaip. Jeigu rašytojui rūpi tik primityvus sąmonės dirginimas ir jis neturi ta sunkia tema ką pasakyti, tai nėra ko ir rašyti. Žinoma, tai yra aukštasis pilotažas: svarbu, kaip vaikas ar paauglys vaizduojamas sudėtingose situacijose.

– Koks naujos literatūros kelias į privalomos mokyklinės literatūros sąrašus? Atsiranda vis daugiau priekaištų, kad moksleiviai turi skaityti tik seniai parašytus kūrinius.

– Geriausi kūriniai turi ateiti į mokyklines programas, bet literatūra nėra parašyta tik šiandien. Jeigu sakytume, kad mums įdomu ir atrodo vertinga tik tai, kas padaryta mūsų kartos, o tai, kas atsirado prieš 100 ar 200 metų, visai nesvarbu, nerūpi, būtume lyg mankurtai. Kultūra kuriama ilgai, plyta po plytos: kad katedros bokštai sušvytėtų, ją turi laikyti galingi pamatai. Taip ir su literatūros istorija: kas parašyta prieš 100, 200 ar 300 metų – labai svarbu. Mums turi rūpėti mūsų šaknys, kas nuveikta, parašyta mūsų protėvių. Kaip galima kalbėti apie lietuvių literatūrą, neužsimenant apie Kristijoną Donelaitį ar Martyną Mažvydą? Literatūra yra kultūrinis dalykas, kur be augimo nieko nėra. Jaunuolis, ruošiamas gyvenimui, turi suprasti tą kaitą, epochų logiką. Mokykla turi suteikti vertybinius, kultūrinius pamatus.

Programos turi būti keičiamos ne paskubomis, reikia kiek įmanoma sinchronizuoti skirtingų dalykų pamokas, kad, pavyzdžiui, Renesansas būtų dėstomas ir literatūros, ir istorijos, ir meno pamokose. Sako, skubos darbą velniai gaudo. Programos pakeitimas yra didelis darbas, kuris gali trukti 10 metų – tikrai ne metus ir ne dvejus. Aišku, šiuo metu atskirų dalykų programos koreguojamos, bandoma daryti tai, ką galima šiuo metu padaryti.

„Kito skaitomas tekstas jau yra interpretacija“

– Jei būtų jūsų valia, kaip pakeistumėte privalomos literatūros sąrašą?

– Kartais į literatūros lauką įtraukiami kokie nors politiniai tekstai, politinės veikėjų kalbos – tai būtų aktualu, mokantis retorikos, istorijos, bet ne literatūros. Publicistinių tekstų įtraukimas į programą, mano nuomone, yra visiškai nebūtinas, turėtų dominuoti grožinė kūryba.

Autoriai, kurie įtraukiami į programą, nėra kažkokie penktaeiliai nežinomi rašytojai, siūlomi tik geri kūriniai. Didžioji programų kūrimo problema yra kūrinių kiekis. Žemaitė, Balys Sruoga ir Jonas Biliūnas – kurį išmesti? Jie skirtingi, bet nė vienas nėra prastesnis už kitus. Yra daug daugiau nuostabių autorių, negu programa gali aprėpti.

Aš būtinai įtraukčiau į programą vaikų ir jaunimo literatūros – ji ten vis dar sunkiai randa vietos. Yra puikių klasikinių kūrinių, pavyzdžiui, Astridos Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“ – nuostabus tekstas vaikams apie mirtį, kaip apie tai reikia kalbėti. Arba Ketrinos Paterson „Tiltas į Terabitiją“. Vaikų ir jaunimo literatūra turėtų būti programoje, nebūtinai nurodant konkretų kūrinį – gali būti siūlomi keli variantai. Negalima manyti, kad yra kažkokia elitinė pasaulio literatūra, o čia tik vaikų… Vaikas auga ir skaito vaikų ir paauglių literatūrą, vadinasi, jai turi būti vietos mokyklos suole.

– Ar vis populiarėjančios audioknygos atstoja tikrąsias?

– Yra situacijų, kai jos labai pasiteisina. Prisimenu savo šviesaus atminimo dėstytoją docentę Valeriją Ramonaitę, kuri visą gyvenimą skaitė knygas, o senatvėje nebegalėjo dėl prasto regėjimo. Kaip ji laukdavo „Vidurnakčio lyrikos“, tų skaitomų eilėraščių, radijo spektaklių! Nematant tai gali būti vienintelė išeitis. Kai kurie moksleiviai taip pat sako, kad privalomos mokyklinės literatūros klausosi. Arba, darant kažkokį mechaninį, monotonišką darbą, kodėl nepaklausyti įdomaus teksto? Čia nėra nieko blogo.

Kita vertus, turime žinoti, kad kito žmogaus skaitomas tekstas jau yra interpretacija. Keli skirtingi aktoriai gali perskaityti tą pačią knygą, tą patį eilėraštį ir mes išgirsime kitų intonacijų, kitokių loginių kirčių, kitose vietose pauzių. Kai skaitai knygą, tu esi kūrėjas.