Choreografė Greta Meseckaitė: „Vaikus svarbu išmokyti ne tik laimėti, bet ir garbingai pralaimėti“

Baigusi šokio pedagogikos studijas Lietuvos edukologijos universitete vilkaviškietė Greta Meseckaitė grįžo į gimtinę ir nuo 2018 m. ji vadovauja Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestro „Kybartai“ šokėjoms.

– Greta, ar niekada neteko gailėtis dėl savo pasirinkimo studijuoti šokio pedagogiką? Ne paslaptis, kad šioje srityje vadovai neskaičiuoja savo darbo valandų, tačiau atlygis nėra toks, apie kurį svajoja jaunas žmogus.

– Nesigailiu. Mokykloje mano veikla buvo susijusi su šokiais, judėjimu. Prisimenu tą akimirką, kai teko svarstyti, kokią specialybę rinktis. Mąsčiau apie šokio ir kūno kultūros mokytojos sritį. Įsigilinus vis tik nusprendžiau pasirinkti šokio pedagogiką Lietuvos edukologijos universitete ir dabar dėl to labai džiaugiuosi. Tiesa, vis dar pagalvoju apie kitą specialybę, kurią norėčiau mokytis ateityje. Darbo valandų suskaičiuoti neįmanoma, nes vieną dieną esi geros muzikos paieškose, o kitą dieną galvoji apie kostiumų detales bei naujas idėjas, jų realizavimą. Dar daugiau pastangų reikalauja psichologiniai momentai ir geras nusiteikimas, kuris suteikia valios ir pasitikėjimo judėti, vesti į priekį aplink save esančius žmones.

Šioje srityje darbo rezultato neįmanoma pamatuoti vien tik gražiais šokėjų pasirodymais. Na, o atlygis taip pat nėra toks, apie kurį svajoja jaunas žmogus, tačiau man yra svarbesnė emocija, pilnatvės jausmas, kurį jaučiu šiame darbe. Jei esi savo kelyje - viskas teikia vien džiaugsmą.

– Studijavote Vilniuje, todėl kyla klausimas, kas paskatino sugrįžti į gimtąjį miestą? Juk Vilnius – galimybių miestas.

– Gimtajame krašte aš jaučiuosi ramiau, nes čia daugiau erdvės, viskas greičiau pasiekiama, nereikia stovėti spūstyse, mažesnė įtampa ir mažiau beprasmio laiko švaistymo. Nors Vilniuje galimybių yra daugiau, tačiau nereikia pamiršti, kad konkurencija ten taip pat daug didesnė. Manau, kad viskas priklauso nuo žmogaus, nes kiekvieno lūkesčiai labai skirtingi. Aš visada norėjau grįžti namo, o ir darbo pasiūlymų sulaukiau būtent čia. Ne veltui yra sakoma, kad ten, kur tau yra skirta, anksčiau ar vėliau būtinai atsirasi.

– Nuo 2018 m. vadovaujate Kybartų pučiamųjų orkestro „Kybartai“ šokėjoms. Ar nebuvo baisu pasiryžti šiam žingsniui?

– Nemeluosiu, kad buvo labai baisu. Patirties, kaip kuriami šokiai, kurie papildo orkestro atliekamus kūrinius, neturėjau. Kai išgirdau ir supratau, kad iš manęs nebus reikalaujama mokyti tų pačių šokių derinių – nusprendžiau pabandyti. Darbas sudomino dėl to, kad mačiau galimybę kurti savarankiškai.

– Stebėdami šokėjų pasirodymus žiūrovai mato tik rezultatą, tačiau retas, kuris pagalvoja apie sunkų darbą repeticijų metu. Kaip iš tikrųjų atrodo šokių „virtuvė“? Su kokiais sunkumais tenka susidurti?

– Šokėjų pasirodymas, kuris trunka vos 2–3 minutes scenoje – tai ilgo ir nelengvo darbo rezultatas. Surasti, parinkti ir sudėlioti muziką, kuri būtų įdomi ir įtraukianti (tiek šokėjas, tiek žiūrovus) reikalauja nemažai laiko ir pastangų. Prireikia ir profesionalų pagalbos jai „sumontuoti“. Šokio „lipdymas“ taip pat pareikalauja daug kantrybės, užsispyrimo ir visų tolerancijos. Pirmiausia, visus brėžinius tenka dėlioti mintyse ir popieriaus lape, tačiau visa tai perkėlus į realybę kartais tenka pripažinti, kad tai nėra tas rezultatas, apie kurį buvo svajota. Viską labai greitai supranti: šokėjams per sunku atlikti kai kuriuos judesius, nuobodu, kažkas ne taip. Tuomet tenka viską pradėti iš naujo, kol randi tinkamiausią variantą sau ir šokėjoms. Sunkiausias laikas ateina tuomet, kai prasideda ligos arba dėl kitų priežasčių vaikai praleidžia keletą repeticijų iš eilės. Tuomet sustoja kolektyvo darbas, nes statyti šokį be vieno ar dviejų šokėjų nėra lengva. Šokti ir įsivaizduoti tuščias vietas sunku ne tik man, bet ir šokėjams, kurie turi šokti ir įsivaizduoti šalia draugą, kurio tuo metu repeticijoje nėra. Žinoma, kad liga neklausia ir gali atsirasti rimtų priežasčių, dėl kurių tenka praleisti repeticijas ne tik vaikams, bet ir man. Labai gaila, kad kai kurie tėvai leidžia vaikams praleisti repeticijas tik todėl, kad vaikai nori patinginiauti. Kai kuriems vaikams net viena praleista repeticija turi didelę kainą: neišmoko judesio ar sukinio, todėl nepavyksta kaip kitiems, neliko vietos pirmoje eilėje ir kita. Nesėkmės sugadina nuotaiką, vaikai pradeda nepasitikėti savimi, pykti ant kitų, veikla neteikia džiaugsmo. Šioje vietoje mūsų didžiausi pagalbininkai turėtų būti tėvai. Kartu turime aiškinti vaikui, kad jis yra labai svarbus viso kolektyvo gyvenime ir labai svarbi jo asmeninė atsakomybė. Patikėkite, komandinis darbas sukuria puikius rezultatus.

– Žvelgiant į Jus visada atrodo, kad galėtumėte susikalbėti ir su pačia didžiausia auditorija. Ar turite savo taisykles, kurių besąlygiškai laikotės repeticijų metu?

– Turime keletą taisyklių. Svarbiausia – pagarba ir besąlygiška pagalba aplinkiniams. Privalome padėti sau, kitiems, atvirai išsakyti savo lūkesčius ir drąsiai kalbėti apie sunkumus. Visada siekiu, kad tie, su kuriais dirbu atsipalaiduotų ir nebūtų susikaustę. Man svarbiausia, kad vaikai nebijotų ir jaustųsi saugūs. Labiausiai padeda argumentų kalba. Argumentavimas, paaiškinimas apie vienokio ir kitokio elgesio pasekmes padeda vaikams pasirinkti. Vaikai dažnai susimąsto, kai paklausiu, kaip jie elgtųsi ir jaustųsi vienu ar kitu atveju vietoj manęs? Niekada vaikų nebaru ir ant jų nešaukiu. Jie žino, kad jų yra daug, o aš – viena, todėl susikalbėti visada pavyksta.

– Sakoma, kad šokantys žmonės yra patys laimingiausi. Ar sutiktumėt su šia mintimi?

– Tikrai taip! Šokyje mes tarsi išlaisviname, paleidžiame savo emocijas ir dėl to mintys tampa pozityvios. Šokio metu mūsų smegenyse išsiskiria endorfinai, hormonai, sukeliantys nervinius impulsus, kurių dėka mes atsipalaiduojame, prisipildome energijos ir jaučiamės laisvi. Nepamirškime ir serotonino, kuris taip pat gausiai išsiskiria šokio metu! Būtent jis vadinamas laimės hormonu. Kai jo yra pakankamai – jaučiamės laimingi.

– Kaip manote, kodėl vaikams svarbu lankyti šokių užsiėmimus?

– Vaikai patenkina savo prigimtinį poreikį – judėti. Ugdomos vaikų judesių galios, kurios yra svarbios ir kasdieniame gyvenime. Vaikai mokosi bendrauti, pažinti šokį, reikšti savo emocijas, mintis ir sumanymus. Judėjimas jiems suteikia sveikatos, laimės ir disciplinos. Kai mokiniai šoka ir kuria grupėse (vardan bendro rezultato), mokosi susitarti ir rasti tinkamus sprendimus – atsiranda abipusė pagarba. Jie įgyja supratimą, kad savo veikla ir sukurtu rezultatu praturtina ne tik savo ir bendraamžių, bet ir tėvų, mokyklos, bendruomenės kultūrinį gyvenimą. Šokis padeda atsikratyti kompleksų, sustiprina pasitikėjimą savimi.

Didžiausias sunkumas vaikams – mokytis naujo judesio ir „šlifuoti“ jo techniką, jei jis sudėtingas ir reikalauja daugiau valios bei pastangų. Tokiais atvejais aiškinamės ir kalbame, kad su sunkumais mes susiduriame ne tik šokyje, bet ir kitose gyvenimiškose situacijose. Atkaklus darbas ir pastangos padės įveikti visas kliūtis ir suvaldyti bet kokią situaciją. Kai vaikams pavyksta vieną kartą įveikti, rodos, neįveikiamą užduotį – vaikai „prasilaužia“ ir įgauna taip reikalingos kantrybės bei ištvermės. Labai svarbu išmokyti vaikus ne tik laimėti, bet ir garbingai pralaimėti. Išmokęs priimti tiek pergalę, tiek pralaimėjimą, vaikas įgauna daugiau tikėjimo savimi ir supranta, kad pralaimėjimas ar klaida dar nereiškia, kad jis nieko vertas. Šiuo atveju tenka susitaikyti ir priimti tą situaciją ir laiku suprasti, kad viskas gali pasikeisti įdėjus daugiau pastangų, kad pergalė būtų to verta. Šokyje labai svarbu disciplina ir gebėjimas išklausyti, priimti kritiką ir pastebėjimus tam, kad augtum ir tobulėtum. Kai tai paaiškini vaikams, jie tampa ne tokie įžeidūs, kritiką prima daug ramiau ir su didesniu supratimu bei įsiklausymu.

– Ar sutinkate su mintimi, kad šokti gali visi?

– Taip, manau, kad šokti gali visi, kurie to nori. Šoka netgi tie, kurie turi judėjimo ar regėjimo negalią. Kitoks būtų atsakymas, jei klaustumėte, ar visi gali pasiekti tiek pat. Pasiekimai ir rezultatai priklauso ne tik nuo įgimtų gebėjimų ir įdėto darbo, bet ir nuo lūkesčių. Vieni gali daugiau, kiti – mažiau. Buvo atvejis, kai šokti atėjo vaikas, kuris visai nejautė ritmo, tačiau per trumpą laiką didelių pastangų dėka pasiekė gerų rezultatų.

Vienos moterys ateina smagiai praleisti laiką, „išsikrauti“, o kitos nori koncertuoti, vykti į festivalius. Labai džiaugiuosi, kai šoka ir vyresnio amžiaus žmonės. Smagu matyti laimingus veidus ir girdėti, kad jie nusimena išgirdę, kad repeticija neįvyks. Tiesa ir tai, kad daug moterų nedrįsta ateiti, nes prisigalvoja daugybę „reikalų“, kurie stabdo. Vienos sako, kad jau ne tas amžius, o kitos tiesiog bijo palikti savo komforto zoną. Visada sakau, kad jei nemokate – išmoksite. Jeigu yra noras ir gera savijauta – pirmyn! Sunkiausia, kai reikia dalyvauti konkursuose ir tuomet tenka nuspręsti, kas dalyvaus. Šokėjams stengiuosi paaiškinti, kad tuomet, kai reikia varžytis ir dalyvauti konkursuose – turi dalyvauti stipriausieji. Visiškai visiems suprantama, kad į rajono ar šalies matematikos olimpiadas nevažiuoja visa klasė, tačiau sunkiau priimti ir suprasti, kai kalbama apie šokį. Tuomet tenka tartis, kokie kriterijai lems dalyvavimą ar nedalyvavimą konkurse bei kitame renginyje, į kurį tiesiog nėra galimybės išvykti visiems.

– Kada Jus aplanko kūrybinė mūza?

– Aplanko tuomet, kai esu gerai nusiteikusi ir niekas nespaudžia į tam tikrus kūrybinius „rėmus“. Tuomet atrodo, kad kalnus gali nuversti...

– Ar Jums svarbus įvertinimas? Kokiais pasiekimais darbe didžiuojatės labiausiai?

– Tikriausiai nėra tokio žmogaus, kuris vienaip ar kitaip nenorėtų būti įvertintas. Manau, kad kiekvienas skirtingai supranta įvertinimą bei jo siekia. Labiausiai džiaugiuosi, kai vaikai atbėga pas mane repeticijų metu ir drąsiai sako jog pasiilgo. Smagu, kai žiūrovas grožisi, džiaugiasi ir tuomet supranti, kad esi ten, kur ir privalai būti. Žiūrovų plojimai, emocija veide – tai geriausias įvertinimas.

– Koks Jūsų laisvalaikis?

– Mėgstu skaityti knygas, leisti laiką su šeimos nariais, keliauti.

– Kokių kūrybinių planų turite?

– Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Niekada nežinai, kas bus rytoj. Galiu pasakyti tik tiek, kad turiu tikslą augti pati ir garsinti mūsų miestelį, nes čia yra daug talentingų ir gerų vaikų.

– Kokia mintimi vadovaujatės savo gyvenime?

– „Nėra nei vieno uždaryto lango be atidaryto kito“. „Pasiekimai atitinka mūsų vertybes“. „Žmogus yra laimingas tada, kai yra tiki savimi ir myli save, kai nesistengia kopijuoti, varžytis, konkuruoti ir nesistengia aplenkti. Taip nebūna. Svarbiau už viską – jausmas, kuris yra mūsų viduje ir džiaugsmas, kuomet pavyksta pasiekti net ir mažiausią tikslą. Kaip gi vertinsime didelius laimėjimus, jeigu nemokame vertinti mažų?“