Chaimo Frenkelio viloje – dokumentinis filmas „Dvi karūnos“

2018 m. rugsėjo 11 d., antradienį, 16 val. Chaimo Frenkelio viloje vyks Lenkijos instituto Vilniuje inicijuotas renginys – parodos „O. Maksimilijonas Marija Kolbė (1894–1941)“ pristatymas ir Michało Kondrato dokumentinio filmo su vaidybiniais elementais „Dvi karūnos“ seansas. Paroda parengta iš Pranciškonų ordino Nepokalianove (Lenkija) rinkinių, bendradarbiaujant su Baltstogės arkivyskupijos draugija „Nekaltosios riteriai“. Renginyje dalyvaus Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorius Andrius Kerulis (Andrzej Kierulis). Renginys nemokamas.

Maksimilijonas (tikrasis vardas – Raimundas) Kolbė – lenkas pranciškonų vienuolis ir kunigas, 1941 m. savanoriškai pasiaukojęs ir miręs vietoj nepažįstamo kalinio Osvencimo (Aušvico) koncentracijos stovykloje. 1971 m. Popiežius Paulius VI kunigą Kolbę paskelbė palaimintuoju, o 1982 m. Popiežius Jonas Paulius II jį kanonizavo ir paskelbė šventuoju. Tėvas Kolbė vadinamas politinių kalinių, šeimų, žurnalistų, žmonių, priklausomų nuo narkotikų, kalinių ir judėjimų už gyvybę užtarėju.

R. Kolbė gimė 1894 m. Zduńska Wola miestelyje šalia Lodzės religingoje katalikiškoje tekstilės dirbtuvėlės savininkų šeimoje. 1907 m., būdamas trylikos metų, įstojo į konventualų (pranciškonų) seminariją. 1910 m. tapo vienuoliu, priėmė Maksimiljono vardą. Nuo 1912 iki 1919 m. Grigaliaus universitete Romoje studijavo teologiją ir filosofiją. 1915 m. gavo filosofijos daktaro, o 1919 m. – teologijos daktaro diplomus, Romoje priėmė kunigystės šventimus, domėjosi ir fizika, matematika, projektavo naujo tipo lėktuvus.

Grįžęs iš Romos, Lenkijoje ir kituose kraštuose labai uoliai diegė Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos kultą. 1922 m. sausio mėn. pradėjo leisti mėnraštį „Nekaltosios riteris“, 1922 m. rudenį paskirtas į Gardino pranciškonų vienuolyną, kur tęsė ir leidybinę veiklą. Mergelės Marijos garbei įkūrė broliją „Nekaltosios riteriai“, kuriai priklausė 800 000 žmonių. 1927 m. netoli Varšuvos įkūrė pranciškonų vienuolyną ir spaustuvę Niepokalianovą, išaugusį į miestelį, o 1930 m. Japonijoje, Nagasakyje (1930–1936 m. apaštalavo Tolimuosiuose Rytuose) įkūrė Nekaltosios riterių centrą, miestą, panašų į Niepokalianovą – „Nekaltosios sodą“. 1936 m. iš Tolimųjų Rytų grįžo į Lenkiją, tapo Nepokalianovo vienuolyno vyresniuoju. 1939 m. už antifašistinę veiklą suimtas. Antrojo pasaulinio karo metu fašistai Niepokalianovą laikė pabėgėlių telkimosi centru. 1941 m. vasario 1 d. tėvas Klobė buvo suimtas antrą kartą ir išvežtas į Osvencimo koncentracijos stovyklą, kur tapo kaliniu Nr. 16670. Verčiamas dirbti sunkiausius darbus, kantriai kentė pažeminimus, pasityčiojimus ir nepriteklius. Tuomet M. Kolbė jau sirgo tuberkulioze, turėjo tik vieną plautį. Stovykloje jis vietoje savęs siūlydavo į karo lauko ligoninę vežti kitus, melsdavosi už stovyklos gyvuosius ir mirusius, padėdavo kaliniams dvasiškai ir psichologiškai. Kai 1941 m. liepos paskutiniąją dieną trys kaliniai pabėgo iš lagerio, buvo nustatyta, kad vienas pabėgusiųjų buvo iš 14 bloko, kuriam buvo priskirtas ir tėvas Kolbė. Konclagerio viršininko sprendimu už vieną pabėgusį dešimt to bloko kalinių buvo pasmerkti myriop bado bunkeryje. Tėvas Kolbė nebuvo įtrauktas į tą sąrašą, bet pasisiūlė mirti už kalinį Francišeką Gajovničeką, kuris laisvėje turėjo didelę šeimą. Konclagerio viršininkas leido. Tėvas Kolbė bene ilgiausiai iš visų kalinių, dvi savaites, ištvėręs bado bunkeryje, 1941 m. rugpjūčio 14 dieną buvo nužudytas suleidus nuodų injekciją. Jo kūnas buvo sudegintas lagerio krematoriume, o pelenai išbarstyti. F. Gajovničekas liko gyvas, perėjęs Osvencimo pragarą, sulaukė išvadavimo dienos, turėjo laimės dalyvauti tėvo Kolbės beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Jis visuomet buvo dėkingas savo gelbėtojui bei plačiai skelbė jo herojišką artimo meilės poelgį iki pat mirties.

M. Kolbė įvertintas ne tik dėl kankinystės. Šventumo vainiko jis nusipelnė visu savo gyvenimu. Vienas svarbiausių jo nuveiktų darbų yra lig šiol klestintis Mergelės Marijos kultą platinantis kunigų ir pasauliečių katalikų judėjimas – vadinamieji Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos riteriai. Svarbus tėvo Kolbės nuopelnas – prieš karą įkurti du stambūs pranciškonų konventualų ir Nekaltai Pradėtosios garbinimo centrai: Lenkijoje – Niepokalianovas ir „Nekaltosios sodas“ Japonijoje, prie Nagasakio, kur Ir šiandien dirba pranciškonai, o pastatas stebuklingai liko beveik nepaliestas amerikiečiams ant Nagasakio numetus atominę bombą.

Michało Kondrato dokumentinis filmas su vaidybiniais elementais „Dvi karūnos“ atskleidžia Tėvo M. Kolbės gyvenimo momentus – nuo vaikystės iki lemiamo sprendimo savanoriškai atiduoti gyvybę už kitą kalinį. Filmu siekiama priminti, o kai kuriuos žiūrovus, galbūt, supažindinti su aktyvia lenkų veikla ginant universaliąsias vertybes II pasaulinio karo metais bei lenkų didvyriškumu negailint jėgų, o kartais ir gyvybės ginti kitus, dažnai kitataučius žmones. „Dvi karūnos“ – tai filmas apie žmogų, siekusį pakeisti pasaulį. Tam tikra prasme jam tai pavyko, tačiau ne visiems žinoma nepaprasta šio žmogaus gyvenimo istorija.