Centrinė Estija turi ką parodyti keliautojams

Nuo Mažeikių iki centrinėje Estijos dalyje esančio Keru kaimo – kiek daugiau nei keturi šimtai kilometrų, šešios valandos kelio automobiliu. Nebūtų toli. Tačiau, prakalbus apie keliones, dažnas lietuvis sako, kad pro Estiją pravažiuoja tik keliaudamas į Skandinavijos šalis. Arba tik trumpam stabteli. Ir visai be reikalo, nes Estija tikrai verta daugiau keliautojų laiko. Svetingi žmonės, natūrali gamta, savitumą išsaugoję miestai ir miesteliai, gardus maistas – tai ir dar daugiau turi viena iš trijų Baltijos sesių. Į trijų dienų infoturą praėjusią savaitę vykome devyniese: Mažeikių ir Klaipėdos žurnalistai, Savivaldybės administracijos darbuotojai, turizmo specialistai. „Netolima, bet vis dar nepažinta“, – tokia mintis aplanko žiūrint nuotraukose užfiksuotas akimirkas, mintyse „persukant“ prisiminimų juostelę.

Vežimėlių muziejus Vežimėlių kaime

Dirbantiems turizmo sektoriuje arba turintiems su juo šį tą bendro žmonėms sąvoka „kultūrinio bendradarbiavimo vizitas“ gerai žinoma. Tokių vizitų organizatorius ir dalyvius vienija siekis skatinti tarpkultūrinį dialogą, keistis informacija, kurti ir puoselėti glaudesnius ryšius, geriau suprasti kitas kultūras ir jų vertybes.

Tokį vizitą surengė bei mažeikiškius apsilankyti ir labiau pažinti centrinę Estiją pakvietė dokumentinių filmų režisierė, Vežimėlių muziejaus ir istorinės rezidencijos Keru kaime įkūrėja Aliona Suržikova.

Savo viešnagę Estijoje pradėjome apie 400 gyventojų turinčiame Keru kaime, kurio pavadinimas išvertus iš estų kalbos reiškia Vežimėlių kaimas.

Beje, Keru kaimui ir jo gyventojams pasisekė: per kaimą driekiasi geležinkelis ir traukiniu per kiek daugiau nei valandą galima nuvažiuoti į šalies sostinę Taliną.

Padeda savanoriai

Prieš septynerius metus lankytojams duris atvėrusio muziejaus kolekcijoje yra apie 300 vaikiškų vežimėlių iš 47 pasaulio šalių: nuo XVIII amžiuje Anglijoje pagamintų prototipų ar centrinės Europos, Vokietijos, Austrijos, Čekijos aukštuomenės naudotų iki šiuolaikiškų vežimėlių, skirtų dvyniams, tryniams ar net ir keturiems naujagimiams vežti.

Apžiūrėjus muziejų, norintieji gali apsistoti istorinėje rezidencijoje-hostelyje. Atnaujintame mediniame pastate išsaugota nemažai autentiškų detalių, dominuoja mediena, o kambariai įrengti pagal skirtingais dešimtmečiais dominavusias madas. Nemažą dalį daiktų – ir skirtų rezidencijai, ir eksponatus Vežimėlių muziejui – atnaujina Alionos tėvai.

Kaimo gyventojai taip pat nelieka nuošalyje, savanorystės pagrindais padeda kuo gali: prisidėjo prie rezidencijos pastato atnaujinimo, praveda ekskursijas, prisideda prie svečiams skirto maisto gaminimo. „Tam tikru metu Vežimėlių muziejus tapo bendru kaimo gyventojų tikslu, o Keru – vežimėlių sostine“, – kalbėjo A. Suržikova.

Pelnė ne vieną apdovanojimą

Beje, Vežimėlių muziejų kasmet aplanko vis daugiau žmonių. Nuo 1,5 tūkst. lankytojų 2019 m. iki 8,2 tūkst. – pernai.

Per laikotarpį, kai muziejus veikia, jis, o drauge ir įkūrėja bei būrys pagalbininkų buvo įvertinti keliais svarbiais apdovanojimais: 2019 metais Vežimėlių muziejus pagal lankytojų pasitenkinimą paskelbtas populiariausiu muziejumi Jarvamos apskrityje. 2020-aisiais Aliona, aplink ją ir muziejų susibūrę savanoriai, Keru kaimo gyventojai gavo prizą kaip geriausia regione nevyriausybinė organizacija. Pernai A. Suržikovai Estijos prezidentas įteikė „2023 metų misijos“ nominaciją, o šiemet Keru kaimas ir jame esančios įdomybės paskelbtos „Geriausia turistine vieta Jarvamos regione 2024“.

Pasak Centrinės Estijos turizmo organizacijos atstovės Kiuli Eller, centrinė Estija ir jos miestai, miesteliai, kaimai yra nutolę nuo pagrindinių turistinių krypčių.

„Mes esame tikroji Estija. Viskas, ką svečiai čia patiria, pamato, sužino, yra tikra. Čia nereikia niekur skubėti, čia galima susitelkti į save, į aplinkinius žmones, vietas, natūralią gamtą.

Keliautojus priimančios įstaigos: kavinės, restoranai, svečių namai, muziejai, turizmo centrai – nedideli, jaukūs, saviti, unikalūs, todėl neabejoju, kad kiekvienas lankytojas išsiveža geros patirties“, – kalbėjo K. Eller.

Kaimo centre – karučio skulptūra

Pasistiprinę ir apsigyvenę Keru istorinėje rezidencijoje, patraukėme toliau pažindintis su kaimo įdomybėmis. Jo centre mus, svečius iš Lietuvos, pasitiko Keru seniūnas Elari Hiis, dėl kurio atkaklumo ir pastangų pavyko pastatyti turgavietę ir simbolinę karučio skulptūrą.

Pasikalbėję su seniūnu, patraukėme į Keru kaimo liuteronų bažnyčią – pasiklausėme, kaip skamba jos vargonais griežiamos melodijos, užlipome į varpinę, iš aukštai pasidairėme po apylinkes.

Vėliau apsilankėme siuvimo įmonės „Siksak“ parduotuvėlėje ir cechuose, kuriuose iš estiškos tekstilės siuvami įvairūs stalo takeliai, užuolaidos, miego tekstilė ir kiti gaminiai.

Aplankyta Paidė – miestas partneris

Nuo seno galioja Mažeikių rajono savivaldybės Draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Estijos Respublikos Jarvamos apskritimi. Mažeikiai turi ir miestą partnerį, arba kitaip miestą dvynį Estijoje, – Paidę.

Kultūrinio bendradarbiavimo vizito metu Paidės miesto rotušėje vietinės valdžios atstovai pasidalijo duomenimis apie šio miesto demografinius rodiklius, papasakojo apie čia veikiančias įmones, švietimo sistemą, tradicinius renginius.

Po priėmimo aplankėme Paidės Šventojo Kryžiaus bažnyčią, leidomės į trumpą apžvalginę ekskursiją autobusu.

Stabtelėjome apžiūrėti tik praėjusiais metais baigto statyti uždaro futbolo aikštyno, kuriame vietos treniruotėms randa ir jauni žaidėjai, ir profesionalūs sportininkai.

Apsilankėme ir Paidės muziejuje, sudarytame iš kelių padalinių. Paidės pilies bokšte įrengtame Laiko centre originaliai perteikiami svarbiausi Estijos istoriniai laikotarpiai, įvykiai, į miestą galima pažvelgti iš aukštybių.

Wittenstein veiklos muziejuje apžiūrėjome gausybę eksponatų, kolekcijų, edukacinių erdvių, mėgstantieji rankdarbius, meną, amatus gali dalyvauti čia organizuojamose kūrybinėse dirbtuvėse. Dalis keliautojų persirengė istoriniais kostiumais ir įsiamžino nuotraukose, pasitelkę išmaniąsias technologijas, prisiminė ar sužinojo apie didžiuosius pasaulio atradimus ir išradimus.

Pirmąją vizito Estijoje dieną vainikavo gardi ir soti vakarienė muziejuje įrengtoje kavinėje.

Išskirtinė pramoga – Safaris

Antroji diena Estijoje taip pat buvo kupina gausybės iki tol nematytų vietų, sutiktų žmonių.

Ryte išsiruošėme į „Toosikannu atostogų centrą“. Čia galima apsistoti, poilsiauti, rengti konferencijas ir kitus renginius. Tačiau viena iš įdomiausių pramogų, kurią išbandėme ir mes, – safaris. Sėdę į vintažinį „PAZ“ markės autobusą, leidomės stebėti laukinių elnių, danielių.

Laukinių gyvūnų parkas nėra zoologijos sodas, todėl centro svečiai ne visada gali būti tikri, kad pamatys gyvūnus. Bet, kaip sakė centro vadovas Tonu Steinberg, tūkstantį hektarų užimančioje teritorijoje ganosi apie 500 elnių, o žiema ir ankstyvas pavasaris – puikus metas juos stebėti, mat gyvūnų bandos atklysta į specialias maitinimosi vietas.

Keliautojus, besidominčius dviračiais, sužavėjo Vatsu miestelyje įkurtas Estijos dviračių muziejus. Entuziastų, kuriems įdomi dviračių istorija, kolekcijose – gausybė Estijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje, buvusios Sovietų Sąjungos šalyse pagamintų dviračių, kuriais kadaise važinėjosi vaikai ir suaugusieji. Muziejuje galima pamatyti ir įvairiais laikmečiais pagamintas dviračių dalis, dviračius, kurių savininkai laimėjo reikšmingas varžybas, apkeliavo pasaulį.

Tiuri miestas – pavasario sostinė

Pakeliui į Tiuri miestą, kuris yra Estijos pavasario sostinė, užsukome į Kirnos dvarą. Jo savininkė Tuuli Org papasakojo, kaip įsigijo dvarą, apie judviejų su vyru misiją – prikelti jį naujam gyvenimui.

Kirnos dvare pavasariais, panašiai kaip ir mūsiškio Renavo dvaro sodyboje ar Radviliškio rajone esančiame Burbiškio dvare, rengiamos gėlių žydėjimo šventės.

Pietauti buvome pakviesti dviejų profesionalių virėjų – Kajos ir Tarmo įkurtoje kavinėje-restorane „Ajatu“ (lietuviškai – nesenstantis). Pora pasakojo, kad judviejų siekis – sukurti tokią vietą, kurioje žmonės jaustųsi gerai, mėgaudamiesi maistu, neskaičiuotų laiko.

Kiek daugiau nei 10 tūkst. gyventojų turintis Tiuri miestas ir jo apylinkės garsėja savo sodais, gėlėmis, augalininkyste. Kasmet nuo kovo 20-osios iki birželio 20 d. čia vyksta išskirtiniai renginiai, skirti pavasariui, gamtos atbudimui, augalams.

Pavyzdžiui – didžiausia sodininkų mugė šalyje, kasmet pritraukianti apie 30 tūkst. lankytojų, per 700 prekybininkų. Mugėje ne tik prekiaujama augalų sodinukais, sėklomis, įrankiais, bet ir pristatomos sodininkystės, miškininkystės įmonės, naujovės.

Stotyje – ir kavinė, ir ekspozicija

Tiuri kultūros centre mus pasitikusi jo vadovė papasakojo, kuo ir kaip gyvena kultūros sektoriaus darbuotojai. Pristatymą apie savivaldos, švietimo aktualijas, įgyvendintus investicinius projektus surengė Tiuri savivaldybės vicemeras Elar Niglas.

Tiuri mieste veikia Estijos žiniasklaidos muziejus. Po ekspoziciją svečius vedžiojo ir daugybę įdomiausių faktų apie šalies žiniasklaidos istoriją papasakojo muziejaus direktorius Juhan Sihver. Viena iš priežasčių, kodėl muziejus įkurtas palyginti nedideliame miestelyje, yra tai, kad kadaise čia stovėjo aukščiausia šalyje – daugiau nei 196 metrų aukščio – radijo antena.

Antroji kelionės diena baigėsi vakariene Tiuri geležinkelio ir autobusų stoties kavinėje. Mėgavomės gardžiu maistu ir bendryste. Traukiniais arba autobusais keliaujantys žmonės stotyje gali ne tik skaniai pavalgyti, patogiai laukti atvykstančių traukinių ar autobusų, bet ir apžiūrėti nedidelį Geležinkelio muziejų.

Kitą dieną apsilankėme modernioje, naujausia mokymo ir mokymosi įranga aprūpintoje, neseniai pastatytoje Keru kaimo mokykloje. Svečius sutiko įstaigos direktorė Mari Vest, o ekskursiją anglų kalba vedė trečią klasę lankantis Sebastian Palling ir penktokas Tambet Vest.