Buvusio tremtinio pastangomis nušvito Pušaloto šventorius

Sena patarlė sako, kad „vienas lauke – ne karys“. Tačiau ją neretai paneigia sumanymų ir energijos kupini darbštūs žmonės, sugebantys savo asmeniniu pavyzdžiu užkrėsti ir kitus bendruomenės narius. Vienas iš jų – Pušalote gyvenantis 77 metų Bronius Niauronis, negailintis ne tik laiko, bet ir savo santaupų geriems darbams. Jo pastangomis Pušaloto bažnyčios šventorius keičiasi neatpažįstamai: iš tujų gyvatvorės guoto „išlaisvintos“ Kristaus ir Marijos skulptūros. Pirmoji jau restauruota ir švyti naujomis spalvomis, o antrosios skulptūros atnaujinimo darbai jau artėja į pabaigą.

Tokius žmones, kaip Bronius Niauronis, galbūt kai kas vadina keistuoliais. Tačiau jų pastangomis gyvenimas tampa kur kas spalvingesnis ir prasmingesnis. Išgirdus šio Pušaloto krašto patrioto papasakotą gyvenimo istoriją, nebekilo klausimų, iš kur jis semiasi jėgų ir energijos savo kilniai veiklai.

Į Sibirą išvežė iš Papiškių

Broniaus Niauronio gimtinė – netoli Pušaloto, šalia Lėvens besidriekiantis Papiškių kaimas. Mūsų pašnekovas pasaulį išvydo 1941-ųjų gegužės 11 d., likus kiek daugiau nei mėnesiui iki pirmojo lietuvių trėmimo į Sibirą. Kaip ir dauguma kaimo žmonių, Broniaus tėvai ūkininkavo. Pušalotietis minėjo, kad visa jo tėvams priklausiusi, rėžiais išmėtyta žemė, į vieną per 25 ha masyvą buvo sujungta prezidento Aleksandro Stulginskio laikais (1920–1926m.).

Didelis sukrėtimas kaimo žmonių laukė pokariu, kuomet prasidėjo prievartinis varymas į kolūkius ir viena po kitos pradėjo ristis masinių trėmimų bangos. „Į Sibirą trėmė ne rusai, o lietuviai – sovietinės valdžios talkininkai. Skundikų buvo pilna, tad valdžia nelabai domėjosi, kas kiek žemės turėjo“, – karčią tiesą priminė B. Niauronis.

Anot pašnekovo, išlikę archyviniai dokumentai byloja, kad Papiškiuose gyvenę Niauroniai į tremiamųjų sąrašus pateko dar 1947 m. „Tuomet kartu su mūsų šeima gyveno ir tėčio mama, seserys – iš viso aštuoni žmonės viename name“, – pasakojo B. Niauronis.

Tremtis paliko gilią žaizdą pašnekovo gyvenime.

Apie porą metų šeimą nuo tremties gelbėjo į Pušalotą atsiųstas naujas apylinkės pirmininkas Smirnovas. Senam rusų tautybės frontininkui širdis nebuvo surambėjusi tiek, kiek daugeliui okupacinės valdžios vietiniams pakalikams lietuviams. Sovietinės valdžios atstovas iš anksto įspėdavo Niauronius apie artėjančius trėmimus ir ragindavo laikinai pasitraukti iš namų, kol vėl viskas kuriam laikui nurims.

Tačiau toks katino žaidimas su pele pernelyg ilgai tęstis negalėjo. Kartu su abiem tėvais aštuonerių metų Bronius į Sibirą buvo ištremtas 1949 metų pavasarį. Kiti giminaičiai iš Papiškių buvo spėję išvažiuoti, kartu su jais – ir trejais metais jaunesnis mūsų pašnekovo brolis Ksaveras. Jį priglaudė Burbiškyje (Radviliškio r. – autorius) gyvenusi teta.

B. Niauronis pasakojo, kad neišvengiamos tremties nuojauta tarsi tvyrojo ore. „Vakare tėvas dar spėjo nuvažiuoti į Jarašiūnui priklausiusį malūną Pušalote, o mama jau buvo sudėjusi būtiniausius daiktus ir rūbus. Tėtis iš Pušaloto grįžo naktį, taip ir nesulaukęs eilės prie malūno. „Net gyvuliai jautė artėjančią baisią nelaimę – naktį arklys nerimastingai sužvengė ir po kiek laiko į trobą įvirto stribai. Kai keliuku mus jau vežė Pušaloto link, iš paskos kurį laiką lydėjo kalakutai. Aš juos variau atgal, o jie vis tiek lėkė paskui vežimą“, – šluostydamasis ašaras tremties prisiminimais dalinosi pušalotietis.

Jis aiškino, kad vadinamųjų „stribų“ arba „istriebitelių“ vertinys į lietuvių kalbą „naikintojas“ yra pernelyg švelnus žodis, nevisiškai tiksliai atspindintis šių okupantų parankinių visos veiklos. „Tremtiniai daiktus nešė į vežimą, o stribai juos vogė ir tempė į krūmus. Atsiųsti kareivėliai dar patardavo, ką vertėtų pasiimti, o vietiniai stribai aiškindavo, ko negalima vežtis, tikėdamiesi pasisavinti tremtinių turtą“, – tvirtino B. Niauronis, pats matęs, kaip elgėsi „liaudies gynėjai“.

Lenkė nugarą Irkutsko srityje

Ašaromis aplaistyta ilga kelionė į svetimą tolimą kraštą baigėsi Irkutsko srities rajoniniame Zimos miestelyje. Šalia tremtinių barakų dieną naktį dunksėdavo traukiniai – netoli driekėsi Sibiro geležinkelio magistralė. 1949-ųjų tremtiniai Zimoje jau rado prieš metus atvežtus likimo brolius ir seseris iš Žemaitijos.

Sibire Niauroniai praleido devynerius metus – nuo 1949-ųjų iki 1958 m. Toli nuo Lietuvos 1955 m. gimė trečias vaikas – duktė Irena. Zimoje apgyvendinti tremtiniai privalėjo ruošti medieną geležinkelio pabėgiams. Pušalotietis pasakojo, kad dirbti įpratę lietuviai užsitraukdavo vietos gyventojų nemalonę, nes nuolat viršydavo planus. Tad kasmet normos buvo didinamos, todėl reikėdavo vis daugiau paruošti medienos pabėgiams.

„Lietuvis tremtinys visuomet padėdavo į vietą numestą lentą, o vietiniai gyventojai tai pamatę rėkdavo, kad nereikia to daryti. Pasklidus žiniai apie atvežtas algas, vietiniai mesdavo visus darbus ir bėgdavo pinigų, o lietuviai tik po kelių dienų pasirodydavo prie kasos“, – buvęs tremtinys pasakojo, kaip sovietinė sistema jau buvo atpratinusi nuo sąžiningo darbo. Jis minėjo, kad gerai veikė vienas kito sekimo ir skundimo sistema, kurios pradininkas buvo „geležinis Feliksas“ – sovietinio saugumo įkūrėjas Feliksas Dzeržinskis.

Pirmieji tremtiniai Zimoje gyveno koncentracijos stovyklą primenančiuose lentiniuose barakuose su atskirais narveliais. Tuo tarpu 1949-aisiais daugumai atvežtųjų buvo skirti nauji rąstiniai barakai su atskirais įėjimais į butus. Tokiame „moderniame“ būste gyveno ir Niauroniai. Netinkuotose sienose tarp samanų knibždėjo blakės, kurios siurbdavo tremtinių kraują. Tik vėliau vietiniai „komunizmo statytojai“ leido sienas tinkuoti.

Apsigyveno tetos namuose Grįžęs iš Sibiro B. Niauronis Pušaloto kolūkyje iš pradžių dirbo krovėju, vėliau – vairuotoju. Baigė Smalininkų technikumą, atitarnavo sovietinėje armijoje. Pašnekovas pripažįsta, kad sukurta kolūkinė sistema buvusi savotiška baudžiavos atmaina, iš kurios retai kam pasisekdavo ištrūkti į miestą. Bronius Niauronis buvo vienas iš jų – 1979-aisiais jam su žmona pavyko persikelti į Panevėžį. Aukštaitijos sostinėje jis dirbo vairuotoju, vėliau vežiojo miesto Savivaldybės tarnautojus. Paskutine darbine stotele prieš išeinant į užtarnautą poilsį tapo vairuotojo ir meistro pareigos logopediniame vaikų darželyje.

Į Pušalotą B. Niauronis grįžo 2009 metais, į Šulinio gatvėje likusią tuščią sodybą, kurioje anksčiau gyveno jo teta, mamos sesuo Anelė Blinkevičienė. Vienturtė Irenos ir Broniaus Niauronių dukra Rita pagal „Au pair“ programą išvažiavo į Jungtines Amerikos Valstijas – auklėjo vieno garsaus žydo advokato sūnų. Atsilygindama advokato šeima rėmė lietuvės studijas universitete. Už Atlanto Ritą likimas suvedė su iš Tauragės atvykusiu Tomu Urbonu. Virdžinijos valstijoje gyvenanti lietuvių šeima augina dvi dukras. Mūsų pašnekovo dukra mokykloje atsakinga už užklasinės veiklos organizavimą, o jos vyras užsiima apželdinimo darbais. B. Niauronis rodė nuotrauką, kurioje Rita įsiamžinusi su buvusiu JAV prezidentu Bilu Klintonu (Bill Clinton). Minėta advokatų šeima 2007 m. pakvietė lietuvaitę į kandidatės į prezidentus Hilary Klinton (Hillary Clinton) rinkiminei kampanijai skirtą vakarą Minesotos valstijoje. Kartu su ja atvyko ir buvęs šalies vadovas B. Klintonas. Mūsų pašnekovas minėjo, kad dukra tėvus aplanko maždaug kas dvejus metus.

Restauruotos dvi skulptūros

Bronius Niauronis kartojo tai, ką yra minėję daugelis kalbintų tremtinių – toli nuo tėvynės išvežtiems lietuviams nepalūžti padėjo gilus tikėjimas. „Jis buvo kur kas stipresnis ir nuoširdesnis nei dabar. Švęsdavo šv. Kalėdas, Velykas, minėdavo kitas religines šventes. Tremtiniai pasidarė laidotuvių vėliavas, vykdavo procesijos – niekas nedraudė ir niekam neužkliūdavo. Atvažiuodavo kunigas. Per laidotuves ir po pamaldų sugiedodavome Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“. Gal užverbuoti agentėliai ir pranešdavo, tačiau saugumiečiai tokių tremtinių gestų nesureikšmindavo“, – sakė pušalotietis.

Apie Pušaloto bažnyčios šventoriaus tujose paskendusias Kristaus ir Aušros Vartų Marijos skulptūras jam priminė miestelyje gyvenanti sesuo Irena Grigaliūnienė. „Kaip tik tuo metu ieškojau dažytojo, galinčio atnaujinti namo stogą. Šį darbą nusprendžiau atidėti ir UAB „Alpinistiniai darbai“ vadovui Sauliui Jurevičiui parodžiau apleistas skulptūras. Jis sutiko skulptūras restauruoti, tačiau pirmiausia reikėjo pašalinti plačiai įsišaknijusias tujas. Šį sunkų darbą atliko seniūnijos darbininkai. Tada kreipiausi į „Joniškėlio paminklų“ vadovą Valdemarą Mackevičių. Jis ir darbininkai Kęstas Ladukas bei Bronislovas Rimdžius taip pat dirbo be atlygio. Iš savo santaupų sumokėjau tik už medžiagas“, – džiaugėsi žmonių geranoriškumu B. Niauronis.

Kilnią misiją atliekantis buvęs tremtinys visus numatytus darbus aptaria su Pušaloto parapiją administruojančiu Joniškėlio klebonu Virgilijumi Liuima ir bendruomenės pirmininku Alvidu Kumpausku. Jau baigta restauruoti ir Aušros Vartų Marijos skulptūra. Šie darbai finansuoti bažnyčios surinktais parapijiečių pinigais ir seniūnijos lėšomis. Abi skulptūros buvo apverktinos būklės – suskilinėjusios, dažai nublukę, smarkiai samanų apardyti pamatai.

B. Niauronis minėjo, kad abi skulptūros kadaise stovėjo, tarp bažnyčios ir špitolės, į kurią sovietiniais laikais perkelta mokykla. Religinių paminklų pastatymą 1933–1934 metais finansavo pušalotiečiai, pašnekovo krikštatėvis Tadas Mikalauskas ir Elena Švipienė. Tačiau 1963 metais sovietinė valdžia abi skulptūras įsakė pašalinti iš viešos vietos. Tikinčiųjų pastangomis jos buvo perkeltos į šventorių. „Tai miestelio kultūrinis-religinis paveldas, kurį būtina prižiūrėti. Manau, kad bažnytinėse knygose turėjo būti įregistruoti abiejų skulptūrų autoriai“, – svarstė B. Niauronis. Pušaloto miestelio patriotas įsitikinęs, kad istorija pirmiausia prasideda nuo savo gimtinės pažinimo ir jos paveldo saugojimo bei puoselėjimo. Todėl jo rūpesčiu mamos gimtinėje netoli Burbiškio pastatytas paminklinis akmuo, menantis, kad čia 1899–1949 m. kūrė savo ūkį ir augino gausią šeimą jo seneliai, bajorų titulą paveldėję Veronika ir Bronislovas Prascevičiai.