Buvusi pareigūnė mintyse ruošiasi į reidą

Gargždiškei Birutei Pet­rauskienei, buvusiai policijos pareigūnei, ir praėjus dvidešimčiai metų, kai išėjo iš darbo, Angelų sargų diena tebėra ypatinga šventė. Kai kiti nenori prisiminti savo buvusios darbovietės, Birutė joje praleistus metus vadina gražiausia savo gyvenimo atkarpa. „Mintyse tebedirbu: sapnuoju, kad einu į reidą“, – šypsojosi pašnekovė.

Profesinė šventė neišdyla

Su Klaipėdos rajono policijos komisariato Nepilnamečių reikalų skyriaus vyriausiąja inspektore B. Petrauskiene daug kartų teko dalyvauti reiduose stebėti jos pokalbius su jaunais žmonėmis, atsidūrusiais klystkeliuose. Pareigūnė ir pati rašydavo į „Bangos“ laikraštį jautriomis jaunimo auklėjimo temomis.

Dalis rajono gyventojų ją pažįsta iki šiol, ypač gargždiškiai. Ir dabar ji gražiai bendrauja su buvusiais bendradarbiais. „Nė vienas nebuvo blogas. Aš juos visus myliu“, – patikino buvusi pareigūnė. Išaušus profesinės šventės dienai B. Petrauskienė iš pat ryto skambina jiems arba šie jai. Kasmet pasveikina su gimtadieniu.

„Šiandien netikėtai mieste susitikau kelis buvusius bendradarbius – ypatinga diena, – šypsojosi B. Petrauskienė. – Apsikabinome, paspaudėme vieni kitiems ranką, kažkas susigraudino.“ Bet su buvusiais kolegomis susitinka ir neatsitiktinai – organizuoja buvusių bendradarbių susibūrimus. Birutė pasakojo dalyvavusi prieš 6 metus, kai buvo susirinkę beveik pora dešimčių buvusių pareigūnų. Prisiminė, kas juos siejo – smagius, malonius dalykus.

„Mūsų likimai skirtingi. Susitikę prisimename tuos, kurie jau žvelgia iš aukštybių. Mano atminties sąraše jų 69“, – su liūdesio gaidele ištarė B. Petrauskienė.

Gražiausia gyvenimo atkarpa

Jau 21-eri metai B. Petrauskienė pensijoje, bet sakė ir dabar matanti savo paskutinį kabinetą Gargžduose, Minijos g. 2. „Čia prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai“, – šypsodamasi ištarė pašnekovė.

B. Petrauskienė Klaipėdos rajono Vidaus reikalų skyriuje Pasų stale pasininke įsidarbino 1968 m. Tuomet jai buvo 25-eri. Po ketverių metų jos statusas pasikeitė: pareigūnė tapo Vaikų kambario inspektore. „Mano pirmoji tiesioginė viršininkė buvo Ona. Iš jos išmokau teisingo griežtumo – vėliau ši patirtis labai pravertė, – sakė pašnekovė. – Darbas man sekėsi.“

Iš 28 kruopščiai parengtų asmeninių fotonuotraukų albumų vienas skirtas, anot jos, gražiausioms akimirkoms buvusiame darbo kolektyve. Tai švenčių, minėjimų, pareigūnų jubiliejinių sukakčių, moterų ansamblio, kuriame dainavo Birutė, vaizdai. Ji fotoaparatu įamžindavo įsimintinas akimirkas ir abu su vyru darydavo nuotraukas. Šviesaus atminimo Policijos komisariato viršininkas Nikolajus Ananjevas ją vadino kolektyvo metraštininke.

„Darbas policijoje man buvo šventė. Nesvarbu, kiek dirbau – dieną ar naktį, ėjau į šventę. Niekada nepasakiau, kad sergu, blogai jaučiuosi. Ir dabar nevertinu tų, kurie dejuoja“, – atskleidė savo požiūrį buvusi pareigūnė.

Ji tvirtino, jog darbe nebuvo jokių nesutarimų. „Nė apie vieną darbuotoją negaliu blogo žodžio pasakyti, nors pasitaikė visko. Visada pavyko gražiuoju susitarti. Iki šiol džiaugiuosi visais, – sakė B. Petrauskienė. – Per mano darbo metus Nepilnamečių reikalų padalinyje pasikeitė 20 inspektorių. Jie baigė mokslus, siekė karjeros.“

Jaudino paklydusiųjų likimai

Buvusi Nepilnamečių reikalų padalinio vyr. inspektorė B. Pet­rauskienė savo pareigas atliko uoliai. Artimieji paliudys, jog prireikus ji pakildavo nuo šventinio stalo ir išskubėdavo į iškvietimą. Pareigūnė stengėsi, kad gyvenimo labirintuose pasiklydę jauni žmonės ir suaugusieji keistų gyvenimo būdą. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai šie suprasdavo savo klaidas. „Dalis buvusių paklydėlių tapo verslininkais, susikūrė gražų gyvenimą. Susitikę apsikabiname, pasišnekame“, – neslėpė džiaugsmo B. Petrauskienė.

Visko būdavo jos darbe – ir graudžių, ir anekdotiškų situacijų. Pasitaikė kvietimas į vieną kaimą, iš kur buvo pranešta, jog namuose muštynės tarp vaikų ir suaugusiųjų. Inspektorė Birutė pravėrė šeimos, žinomos policijai, trobos duris. Ją pasitiko kruvinas senelis, iš kito kambario išbėgo kruvina anūkė. Virtuvėje ant stalo mėtėsi kruvini peiliai... Ogi paaiškėjo, kad buvo paskersta kiaulė ir senelis prašė anūkę iškepti vėdarų. Tačiau šiai atsisakius, jis supyko ir šliūkštelėjo kraują anūkės pusėn.

B. Petrauskienė kalbėjo, jog darbo sąlygos nė iš tolo nepriminė šiandieninių. „Autobusu nuvažiuodavome į miestelį, iš kurio pėstute žingsniuodavome po kaimus pas žmones, kuriuos reikėjo aplankyti. O kas dabar vaikšto? – retoriškai ištarė buvusi pareigūnė. – Dabar šnekama, pykstama, streikuojama, kad mažai už darbą moka. Anuomet tokių kalbų nebuvo. Visko trūko, bet nedejavome – viskas atrodė gerai.“

B. Petrauskienė pagarbiai atsiliepė apie savo buvusius viršininkus – šviesaus atminimo Jarmolajų Roščenkovą ir N. Ananjevą. „Pastarasis viršininkas buvo vienodai reiklus visiems, – akcentavo buvusi pareigūnė. – Žmogiškumas – amžina vertybė.“

Buvusi pareigūnė tvirtino, jog dabar neturinti nė minutės laisvo laiko. „Sėju, raviu, konservuoju... Einu į koncertus, važiuoju į užsienį“, – šypsojosi 76-erių metų B. Petrauskienė. Ji nepamiršta šventinės akimirkos sukurti asmeninės sukakties sulaukusiems kaimynams, giminaičiams. Niekada nedejuoja ir tvirtina, jog reikia džiaugtis šiandiena, nes nežinome, kas bus rytoj.