Būti miškininku svajojo jau vaikystėje

Nuvykome į Kriklinių girininkiją ir susipažinome su žmogumi, kurio gyvenimo darbas – pažinti mišką. Nuo birželio čia darbuojasi Audrius Pielikys – naujasis girininko pavaduotojas. Vėjo nugairintam veide – užsidegimas, o rankos užgrūdintos darbo. Buvimas miškininku jam – veikiau pašaukimas nei tiesiog specialybė.

Audriaus pavardė mūsų krašte negirdėta, tačiau kalba jis gražia mūsiška tarme. Jo tėvelis – šilutiškis, mama – pasvalietė. Tėveliai sukūrė šeimą Pasvalio rajone, Audrius čia ir užaugo. 

Tėtis dirbo medkirčiu, turėjo savo ruošos įmonę. Jis sūnų ir „užkabino“ domėtis mišku. Būdavo paskiriami plotai, kuriuos reikia atsodinti, ir visa šeima – mama, tėtis ir Audrius – važiuodavo talkinti. Savaitgaliais, atostogų metu – į ruošos darbus. „Taip ir pradėjau“, – sako Audrius. Vėliau jis baigė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegiją. Na, o mama labai norėjo, kad sūnus mokytųsi ir toliau. Tai išėjo į gera – baigus tuometį Žemės ūkio universitetą, įgyta miškininkystės specialybė.

Visas gyvenimas – tarp miškų 

Miškuose mūsų pašnekovas dirba nuo 2006 metų – per tą laiką susipažino su įvairiais šio darbo aspektais, įgijo patirties, suprato, kas jam artimiausia. 

Atlikdamas praktiką, gavo pasiūlymą padirbėti girininkijoje – Saločių arba Vabalninko. Artimesnė buvo pirmoji, čia dirbo iki pat jos uždarymo, vykdant centralizaciją. Audrių iškėlė į Spalviškių girininkiją Biržų girioje. Kiek vėliau vyras nutarė išbandyti jėgas ir privačiame sektoriuje – buvo ruošos meistru. Na, o gavęs pasiūlymą išvykti į užsienį, kurį laiką dirbo kalėdinių eglių plantacijoje Danijoje. Grįžęs įsidarbino tuometėje Biržų miškų urėdijoje miškų ruošos darbininku: „Visą darbo procesą praėjau pats, savo rankomis: medelių sodinimą, priežiūrą ir visa kita“, – pasakoja A. Pielikys. Po poros metų gyvenimo vingiai jį vėl grąžino į Daniją. Bet pamatęs, kad skelbiamas konkursas darbintis pavaduotoju Kriklinių girininkijoje, nusprendė kandidatuoti – traukė lietuviškas miškas, be to, jau pažinojo ir šiltą vietos kolektyvą, ir darbo vieta – netoli namų Krinčine, kur gyvena su žmona Sandra. 

Kaip praeina miškininko darbo diena? 

Rūstūs ir ištvermingi vyrai, pažįstantys miškų gelmes – kur žmogaus koja neįžengia… Jų veiduose – girių glūdumos slėpiniai. Miškininko profesija – paslaptinga, apipinta legendomis. Klausiame Audriaus, kokia yra miškininko kasdienybė?

– Darbų yra daug. Pradedant nuo projektavimo – ką sodinsime, ką kirsime. Biržių atrėžimas, rangovų priežiūra, kirtimų paruošimas. Daug dėmesio dabar skiriama bioįvairovei. Vaikštome po miškų plotus ir žiūrime, ką reikia padaryti. Taip pat – dokumentacija, informacijos sisteminimas.

Įžengus į miško karaliją, gali susidurti ir su netikėtumais: „Esu sutikęs vilką. Biržų girioje, labai nedideliu atstumu, maždaug už dvidešimties metrų. Buvau netoli automobilio, tad, nedarydamas staigių judesių, sėdau atgal į jį. Vilkas nebėgo, ramiai nuėjo keliu tolyn. Šis susitikimas išties buvo įsimintinas…“ – prisimena Audrius. 

Kuo ypatingi mūsų krašto miškai? 

Ar įmanoma paprastam žmogui išgyventi, sumaniusiam patyrinėti miškų gelmes? „Mūsų miškai labai aiškūs, suskirstyti kvartalais, yra labai geri keliai. Tad žmogus, klajodamas miške, tikrai išeis į kelią. Paklysti, mano akimis, labai sunku“, – ramina miškininkas. Yra buvę, kad patruliuojant miške Audrių sustabdo žmonės, klausdami kelio, ieškodami, kur paliko automobilį. Paklausti, ką maždaug matę, iš pradžių teištaria: „Stambią pušį…“ Bet besikalbant, išsiaiškinti pavyksta, ir paklydėliai saugiai grįžta. 

Audrius išskiria, jog Kriklinių krašto miškų plotai (Žaliosios girios dalis, Žadeikių miškas, arba Pušynė, ir liaudiškai vadinamas Daujėnų miškas) gausūs pušynų, o Saločiuose, kur dirbo anksčiau (Kubiliūnų, Kiemėnų, Kyburių miškuose), vyrauja lapuočiai. Be to, Krikliniuose praktikuojamas savaimis atžėlimas – puikiai atželia pušis, eglė. 

Na, o Danijoje, kur Audriui teko dirbti, palyginti, natūralių miškų likę labai mažai – ten daugiausiai auga užveistos plantacijos, verslo ūkiai. Sunku ir įsivaizduoti! Juk miškas – ne šiaip plotas, kur auga medžiai. Jis, galime sakyti, mūsų, lietuvių, kraujyje. Su mišku, rodos, netektume dalies savo tapatybės. Tad miškininko darbas – itin prasmingas, tai – profesija, kurią turime išsaugoti. 

Ar žmonės išties vertina mišką? „Šiam krašte, mano akimis, miškai labai aktyviai lankomi. Grybavimo sezono metu mašinų – daugybė. Manau, kad žmonės mišką vertina. O ir šiurkščių nusižengimų nepastebiu. O tai, kad žmonės į mišką eina, reiškia – jiems miela…“ 

Darbas miškuose – iš pašaukimo 

– Yra posakis: „Tikru miškininku netampama, juo gimstama.“ Manau, kad tai pašaukimas iš vidaus. Kuriam ir atsiduodi, tai – aistra. Iš dalies tai – kūrybinis darbas, jam turi būti atsidavęs, turėti dūšią, – tiki Audrius. 

Labiausiai prie širdies jam – sodinimas ir jauno medelio priežiūra, jaunuolynų ugdymas, miško vedimas iki brandos. Gera matyti, kaip užgimsta medis, prisidėti prie pačios jo pradžios. 

Laisvalaikiu – taip pat į mišką. Bedirbant miškuose gimė dar viena aistra – ragų ieškojimas. Laisvalaikiu, savaitgaliais, sekdamas gyvūnų pėdomis, pavasarį ieškodamas numestų ragų, vyras miške praleidžia dar daugiau laiko. Šis pomėgis praverčia ir darbui – dar geriau susipažįsta su vietovėmis, plotais, praeidamas apžiūri, užsirašo pastabų. 

Ragų ieškojimas – savita ekspedicija. Stebėjimas prasideda prieš kurį laiką. Be to, kasmet varijuoja laikas, kada gyvūnai meta ragus. Šiemet, tarkime, neįprastai vėlai. Nuo ko tai priklauso, sunku paaiškinti, gyvūnai turi savo ritmą… 

Kolekcijoje dabar – apie trisdešimt ragų, daugiausia – elnio. Yra net aštuonių šakų vainikas! O pirmasis rastas ragas – prieš penkiolika metų, karjeros pradžioje. Dabar vysto mintį įkurti ir kambarį ekspozicijai. 

Vaikystėje įkvėpė miškininko figūra 

Audrius džiaugiasi, kad sūnaus akyse – taip pat žiburėliai, ir jam įdomu leisti laiką miške. Nors vienuolikos metų Andrius gyvena Klaipėdoje su mama, pirmąja Audriaus žmona, nuo pat mažumės nori būti kartu, kai tėtis dirba miškuose. Audriui gera jausti, kaip sūnus pamažu žengia jo pėdomis – išreiškia norą užaugus tapti miškininku. Tad atostogas vasarą vyrai leidžia Lietuvos miškuose… 

Pats Audrius taip pat prisimena, kaip vaikystėje žavėjosi, matydamas eigulius, girininkus, vilkinčius uniformas: „Nuo pat mažumės galvojau – ir aš toks būsiu užaugęs… Nešiosiu ženklelį, uniformą, būsiu pasitempęs – tai mane labai žavėjo.“ Pirmąsyk apsivilkus miškininko rūbą, aplankė stebuklingas jausmas – išsipildė vaikystės svajonė.