Būti ar nebūti pliažui vidury sostinės?

Suūžė, suriaumojo visos šalies žiniasklaidos priemonės. Dyvų dyvai, neregėti dalykai toje mūsų mylimoje sostinėje darosi. Tik va visai dar neseniai kalėjimą iš Lukiškių iškraustė. Ne mada jau demonstruoti liaudžiai, kokių bausmių ji gali susilaukti už nepaklusnumą valdžios įstatymams.

Ir štai istorinę Lukiškių aikštę tuoj matysime visai kitu rakursu. Susiskaldė tauta į du frontus, kokia mano asmeninė nuomonė apie pliažą, visai nesvarbu. Bet va apie šį sukeltą ažiotažą nuomonę jums, brangieji, leidus, šiokią tokią išsakysiu. Kam naudingas tas šaršalas? Man? Ne, nei jis man pensijos padidins, nei už elektrą sumokės. Jums? Nemanau, nei jis už jus darbus nuveiks, nei prie jūsų gerovės prisidės. Bet yra asmenų, kuriems šis triukšmelis labai naudingas. Kalbu aš apie išskirtinę veiklą – politiką. Būtent šia veikla užsiimantys žmonės yra, kaip matome, patys išradingiausi, kūrybiškiausi, aktyviausi ir net aršiausiai ginantys mūsų protėvių atminimą. Visi jų gebėjimai suaktyvėja, kaip erkių – periodiškai artėjant rudeniui, o jei tiksliau, tai prieš rinkimus.

Štai prisimenu dar netolimą žiemą, kai anūkėlis grįžęs iš sostinės pasakojo, kad vidury sostinės ledo arenoje pramogavo. Ir nieko. Tyla buvo. Neužkliuvo niekam tuomet krykštaujantys vaikai, besikeiksnojantis jaunimėlis ir gausybė šią pramogą pamėgusių šeimynėlių. Girdėjau per žydrus ekranus sakant, kad, mat, ant ledo apsirengę žmonės buvo, o va dirbtiniame pliaže – nuogi. Nulėkiau ir aš į sostinę pasižiūrėt tų nuogalių. Diedui, aišku, nieko nesakiau, paslapčiomis įsikišau skrybėliuką į ridikiulį ir išslinkau pro duris. Gi ne kasdien tokius vaizdelius pamatysi, į pajūrį toloka.

Sėdėjau ant tų gultelių, visa sušilau ir nė vieno nuogalio nepavyko pamatyti. Nuogomis bambomis ir kojomis ne vienas praėjo, bet gi tai karščiams būdinga kasdienybė. „Ot nesiseka bobai“, – pagalvojau ir grįžau pas savo dieduką it musę kandus.

Kai kurie politologai pliažo atsiradimą sieja su lefistais, kurių siekis neva kurti pasaulį be tautų ir valstybių ir apkaltino sostinės merą savo originaliomis idėjomis talkinant šiam judėjimui, ir mano, kad dirbtinis pliažas – tai pasityčiojimas iš Laisvės kovotojų ir jų atminimo. Garsiai ir ryžtingai pasisakantiems politologams antrina Valstybinės kultūros paveldo komisija, teigdama, kad „Lukiškių aikštėje, vienoje Vilniaus svarbiausių reprezentacinių erdvių, Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas įrengti dirbtinį paplūdimį nesuderinamas su istorine ir memorialine Lukiškių aikštės reikšme.“ Tik va niekaip tada negaliu suprasti, o po aikštę be smėliuko vaikštančios moterėlės nuogomis bambomis ir iš trumpų kelnių išlindusiomis pasturgalių pagalvėlėmis yra suderinama, ar ne? Išmontavus pliažą, prie aikštės ribų atsiras ženklai, nurodantys aprangos kodą? Nuo tų minčių net pakaušis panižo. Be to, ta pati komisija teigia, kad ši aikštė turinti valstybinę reprezentacinę paskirtį. Na, manyčiau, šią paskirtį pliažas išnaudoja su kaupu.

Apie šį sostinės mero „akiplėšišką akibrokštą“ pasisakė ir pats valdančiosios daugumos vadas.

„Amoralu, apgailėtina ir tai tikrai nereiškia laisvės ir gyvenimo džiaugsmo, kaip teigia pats R. Šimašius. Atvirkščiai, toks sprendimas rodo miesto valdžios mąstymo nelaisvę, kūrybos stoką, ribotumą. Vilniaus meras vietoj sėkmingų ir miesto žmonėms reikalingų projektų savo idėjų stoką bando pridengti „figos lapeliu“ – pliažu istorinėje Lukiškių aikštėje ir taip siekia pigaus populiarumo“, – savo feisbuko sienoje rašė R. Karbauskis. Šimašius neliko skolingas ir tuoj ant savo sienos parašė: „Lietuvos didžiosios partijos yra idėjiniai impotentai. Atsigavimas po pandemijos? Sveikatos sistemos sustiprinimas? Švietimo modernizavimas ugdyti laisvas ir kūrybingas asmenybes ateičiai? Finansų tvarumas po masinio pinigų ištaškymo rinkėjams papirkti? Konstitucinio teismo paralyžius dėl Seimo nesugebėjimo paskirti teisėjus? Aukščiausiojo teismo paralyžius dėl Seimo akibrokšto su atleidimais / paskyrimais? Ne – tai nėra nei valstiečių, nei opozicinių partijų rūpestis. Jų rūpestis yra kaip neleisti žmonėms džiaugtis ir didžiuotis, kad Lietuva ir jos laisvė laimėjo.“

Na ką aš žinau, kuo vyrui geriau būti išvadintam durniumi ar impotentu, bet vieną žinau gerai, kad kiekvienas jų tikrai surado kelią iki savo rinkėjų širdžių ir, manau, iki spalio išgirsime bei pamatysime dar ne tokių dyvų.

Šiandien jau gana čia vapėti, laikas į pliažą. Na aišku, jis kiek kuklesnis nei Vilniaus centre ar prie jūros, bet vietinė kūdra užsimerkus suteikia galimybę įsivaizduoti ne tik jūrą.

Jonė LIEPONĖ