Būsimoji ES ambasadorė JAV: atėjo laikas Lietuvos diplomatams būti pastebėtiems

Atėjo laikas Lietuvos diplomatams būti pastebėtiems ir tarptautiniu lygiu, sako būsimoji Europos Sąjungos (ES) misijos vadovė Jungtinėse Valstijose Jovita Neliupšienė.

Nuo ateinančių metų pradžios Vilnių ji iškeis į Vašingtoną, kur vadovaus daugiau nei 100 žmonių komandai.

„Lietuva ką tik atšventė 19 metų savo narystės ES ir NATO, nekalbant jau apie kitas tarptautines organizacijas, tai galbūt jau ir laikas, kad tiek Lietuvos diplomatai, tiek pareigūnai užimtų aukštesnes pareigas, gautų tuos postus“, – interviu BNS sakė diplomatė.

J. Neliupšienė viliasi, jog einant šias pareigas jai pavyks pagerinti susikalbėjimą tarp sąjungininkų, pagilinti ekonominius ryšius ir išlaikyti paramą Ukrainai, iki kol ši laimės karą prieš Rusiją.

Naująsias pareigas diplomatė pradės eiti 2024-aisiais, kai rinkimai vyks ne tik ES, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Vis dėlto į šiuos procesus būsimoji ambasadorė žvelgia kaip į atsiveriančias galimybes.

„Pereinamaisiais laikotarpiais tas laiškanešio darbas yra vienas aktyviausių. Vienas dalykas, turi perduoti informaciją apie tuos procesus, kurie vyksta šalyje atgal į savo sostinę, kitas – gali sukurti pažinčių tinklus. Tai galimybės tikriausiai bus neišsemiamos kurti tuos bendradarbiavimo tinklus, nes vyks didžiuliai pokyčiai“, – sakė J. Neliupšienė.

Kitos interviu temos:

* „Strateginės autonomijos“ idėja ir jos įtaka ES pozicijai

* Darbas pereinamuoju laikotarpiu

* Siekis vystyti glaudesnius ekonominius santykius

* JAV ir ES nesusikalbėjimo iššūkiai

* Santykių su Kinija perspektyva

– Užsienio reikalų viceministro pareigas šioje kadencijoje ėjo ir Arnoldas Pranckevičius, kuris vėliau tapo Lietuvos ambasadoriumi ES, šią poziciją užėmė ir Raimundas Karoblis, kuris vėliau buvo paskirtas ES misijos Tadžikistane vadovu, dabar esate jūs ir karjera toliau veda į JAV. Ar drįstumėte prognozuoti, kokie karjeros pokyčiai laukia jus pakeisiančio viceministro?

– Reikia tikėtis, kad patys geriausi. Kolegai visada linkiu paties geriausio.

– Šis postas kažkuo išskirtinis, jog ne vienam atvėrė aukštesnės diplomatinės karjeros perspektyvas?

– Geras postas, taip ir turi būti turbūt, nes viceministras kuruoja ES klausimus, daugiausia laiko praleidžia dirbdamas Briuselio koridoriuose, su kolegomis atstovybėje, su kolegomis iš kitų sostinių, kurie susirenka į Bendrųjų reikalų tarybą, tai to kontakto pakankamai daug.

– Nors klausiau juokaudamas, bet susidaro įspūdis, jog pastarieji Lietuvos diplomatų paskyrimai reiškia, kad šaliai veriasi daugiau durų tarptautinėje erdvėje, o lietuviai diplomatai tampa labiau vertinami?

– Lietuva ką tik atšventė 19 metų savo narystės ES ir NATO, nekalbant jau apie kitas tarptautines organizacijas, tai galbūt jau ir laikas, kad tiek Lietuvos diplomatai, tiek pareigūnai užimtų aukštesnes pareigas, gautų tuos postus, o svarbiausia – dalyvautų konkursuose. Visą laiką yra ta būtinybė – reikia nusipirkti loterijos bilietą.

– Ar matote galimybių, kad po jūsų paskyrimo vadovauti ES misijai JAV tos durys dar plačiau atsivers?

– Aš labai norėčiau tikėtis, kad jos tikrai neužsivers. Atstovybė JAV yra tik viena iš institucijų, o ES jų turi virš šimto.

Kitas dalykas, jas prižiūri Europos išorės veiksmų tarnyba, taip pat yra didžiulė Europos Komisija, joje yra daugybė generalinių direktoratų, kur atsiveria darbo galimybės ne tik diplomatams, bet ir kitiems valstybės tarnautojams, žmonėms, kurie yra dirbę vienaip ar kitaip su europiniais ar tarptautiniais reikalais. Tų galimybių visada yra.

– Bet vis dėlto, ES ambasadoriaus JAV pareigos – vienos iš aukščiausių, kurias Bendrijoje gali užimti diplomatas. Ką jums pačiai šis įvertinimas reiškia? Ar tai laikote karjeros viršūne, ar dar yra kur kilti?

– Apie save kalbėti yra sunkiausia, bet aš kiekvieną darbą vertinu pagal tai, ką gali padaryti, kokius klausimus gali išspręsti, kokią komandą gali turėti, koks yra tavo asmeninis indėlis. Nėra nuobodaus darbo, yra darbas toks, kokį pats sau susikuri.

Šitas darbas eina su didele atsakomybe, dideliais lūkesčiais iš aplinkinių. Laikotarpis bus tikrai sudėtingas, nes tiek Europoje keisis ES institucijų vadovybė, tiek JAV keisis administracija, na, arba nesikeis, bet vis tiek bus pokyčių laikotarpis.

Aišku, taip pat yra geopolitiniai iššūkiai: Rusijos agresija, prekyba. Klausimų yra šimtai, jei ne tūkstančiai, kuriuos reikia spręsti. Tai sukuria savotišką spaudimą, kad reikia tikrai daug laiko, pastangų ir daug darbo.

– Ilgą laiką atstovavote Lietuvai, jos interesams. Dabar turėsite ginti Bendrijos interesus, kurie ne visuomet sutampa su Lietuvos. Ar sunkus bus šis pokytis?

– Aš sakyčiau, kad mes, diplomatai, esame pripratę, aš esu pripratusi, kad mūsų pagrindinis darbas yra žinios ar pozicijos nešimas. Kartais norėtųsi ir stipriau, ir asmeniškai kažkaip kitaip, bet sprendimas yra sprendimas.

– Kaip pati ir užsiminėte, pareigas eiti pradėsite dabartinei Europos Komisijai baigiant darbą. Įprastai toks politinis ciklas teisėkūroje būna ramesnis. Ar šis dėsnis galioja ir užsienio politikoje bendraujant su sąjungininkais, ar vis dėlto geopolitinis kontekstas neleis darbų pradėti ramiai?

– Ramiau jau buvo. Toks vaizdas, kad mes vis tikimės, jog kažkada ateis ramybė – tai atostogos, tai vasara, tai Kalėdos, tai vienas laikotarpis, tai kitas, bet ta ramybė niekaip vis neateina. Rusijos agresijos akivaizdoje tikėtis labai didelės ramybės ar darbų atslūgimo tikrai neverta.

ES mes dažniausiai esame linkę reaguoti į tai, kas vyksta pasaulyje. Aišku, pasikeitus Komisijai, būna tas aktyvumo šuolis, kur bandoma diktuoti darbotvarkę, tai sakykim toks (darbų pradžios – BNS) laikotarpis bus su lūžiu. Bet sprendimus priiminėti institucijos gali ir turi, todėl aš nemanau, kad staiga turėsime visišką tylą.

– Ar matote prielaidų po ES rinkimų keistis Bendrijos požiūriui į santykius su JAV, turint omenyje Prancūzijos keliamą „strateginės autonomijos“ idėją?

– Manau, kad dabartinis laikotarpis ir geopolitiniai iššūkiai leido pamatyti, kad tik veikiant kartu galime pasiekti daugiau, padauginti tą priimtų sprendimų poveikį. Ar tai būtų bendri pareiškimai, bendros sankcijos, bendri veiksmai tarptautinėje erdvėje, bendros prekybinės priemonės.

Visa tai veikia, kai procesas pasidaro globalesnis. Toks branduolys gali pritraukti dar daugiau šalių.

Tokio intensyvumo ir tokio suderinamumo užsienio politikos, netgi prekybos politikos kontekste tarp ES ir JAV seniai nebuvo. Ir tokio poveikio turėjimo globaliai taip pat. Vieną iš didžiausių darbų aš sau matau – išlaikyti šitą lygį. Ir nebūtinai tai bus lengva.

Bet aš save laikau transatlantiste, man atrodo, kad tas aljansas yra labai svarbus. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš ten važiuoju.

Po to, kai buvo pirmą kartą prabilta apie strateginę autonomiją, ir dabar, kai kalbame apie atvirą strateginę autonomiją, aš manau, kad tos sąvokos turinys labai stipriai pasikeitė. (...)

– Sakote, kad „strateginės autonomijos“ sąvoka tampa nebe tokia radikali, kaip buvo suprantama anksčiau?

– Manau, kad taip. (...) Kai Emmanuelis Macronas ar frankofonai iš principo pradėjo kelti šitą idėją, ji buvo grynai mūsų strateginė autonomija nuo JAV. Dabar, kai mes kalbame apie strateginę autonomiją, net kai pats Macronas kalba apie strateginę autonomiją, mes kalbame apie tai, kad tai turi būti savotiška diversifikacija – mes negalime priklausyti nuo vieno kokio nors partnerio. Macronui svarbu nepriklausyti nuo JAV, nuo Kinijos, nuo Brazilijos. 

Strateginė autonomija nebėra nukreipta prieš JAV per se, tai yra savotiška diversifikacija.

– Prezidento rinkimai tais pačiais metais vyks ir JAV. Ar matote rizikų, kad jei į valdžią sugrįžtų Donaldas Trumpas, gali pasikeisti naujosios administracijos požiūris į ES, o santykiai vėl ims judėti link varžymosi, o ne bendradarbiavimo? 

– Diplomatai nevertina kitos šalies vidaus politikos. Darbas ambasadoriaus tuo ir įdomus, kad turi dirbti su visais, kurie tuo metu užima atsakingas pareigas ir yra svarbūs tam tikrose srityse.

– Kiek pats prezidento rinkimų procesas turės įtakos jūsų darbui?

– Žinot, diplomato darbas yra būti laiškanešiu arba ginklanešiu. Tai pereinamaisiais laikotarpiais tas laiškanešio darbas yra vienas aktyviausių. Vienas dalykas, turi perduoti informaciją apie tuos procesus, kurie vyksta šalyje atgal į savo sostinę, kitas – gali sukurti pažinčių tinklus. Tai galimybės tikriausiai bus neišsemiamos kurti tuos bendradarbiavimo tinklus, nes vyks didžiuliai pokyčiai.

Ar galimas ramesnis laikotarpis užsienio politikos prasme JAV? Tikriausiai natūraliai susiklosto taip, nes keičiasi administracija – ar net jei administracija išlieka ta pati, o keičiasi dalis personalo – kuri tuos sprendimus įgyvendina.

– Jūs pati save vadinat transatlantiste, už šią kryptį ir diplomatai Briuselyje jus giria, sakydami, kad puikiai suprantate savo misiją. O ar matote, kur šiuo metu susikalbėjimo tarp ES ir JAV trūksta, kad ryšys būtų stipresnis?

– Manau, kad šiuo metu vienas iš didžiausių iššūkių, kur reikės įdėti labai daug darbo, (...) yra prekyba, ekonominiai santykiai, kurie pastaruoju laikotarpiu yra suintensyvėję, daug labai kalbamasi, sukurtas prekybos ir technologijų formatas, bet tokių nesusikalbėjimų, neišsiaiškinimų iki galo, ką kiekvienoje Atlanto pusėje darome, jų yra.

Vienas iš tokių – JAV antiinfliacijos aktas. Jo pati paskirtis gal ir atliepia bendrą globalų tikslą žalinti, pereiti prie tvarios gamybos, tačiau klausimas, kiek tos priemonės atliepia bendruosius verslo interesus – Europos verslo ir apskritai verslo.

– Pratęsiant apie prekybinius santykius. ES ir JAV kurį laiką bandė rasti sutarimą dėl laisvosios prekybos. Derybos prieš kelerius metus išsikvėpė, o galiausiai buvo nutrauktos. Šiuo metu laikomasi požiūrio, jog barjerus reikia šalinti palaipsniui. Tačiau kai kurios Bendrijos šalys norėtų atgaivinti šį susitarimą ir vėl leistis į derybas. Ar matote tam galimybių?

– Labai norėčiau, kad taip būtų. Bet tai galbūt labiau mano asmeninis noras. Kartais tavo asmeniniai norai ir nuojautos yra kitokie nei galimybės ir kontekstas ES ir JAV.

Viena vertus, pereiname į rinkiminį laikotarpį, kai priiminėti tokius svarbius, vieną kartą nepavykusius sprendimus, yra gana sudėtinga. Kita vertus, pačios ES viduje turime išsiskiriančias pozicijas, kokie tie susitarimai turėtų būti.

Be to, dalis planuotų klausimų prekybos susitarime tikrai yra labai gerai, savotiškai apibrėžti, aptariami, turi gal ne formalų savo institucinį kontekstą, bet jį turi. Ar tai būtų Antiinfliacijos aktas, ar papildomos subsidijos, ar tai standartizacijos klausimai, medicinos klausimai.

Jei pasižiūrėsim į laikotarpį, kai pasirodo lustų aktas Amerikoje ir pas mus atsiranda kritinių medžiagų aktas, tai akivaizdu, kad dialogas vyksta ir jis yra ypač intensyvus.

– Paminėjote prekybos santykių gerinimą, o kokius dar matote savo darbus, kuriems teiksite prioritetą?

– Manau, kad energetika ir klimatas yra temos, kurios yra svarbios abejose Atlanto pusėse. Viena vertus, ES visą laiką buvo tarp einančių priekyje, kad kova su klimato kaita būtų visose globaliose darbotvarkėse, yra pakankamai daug pasiekta.

Manau, kad ta pati Rusijos agresija, Putinas mums visiems padėjo suvokti, kad energetinė priklausomybė sukuria žalą. Tai taip pat paskatino greičiau pereiti prie atsinaujinančios energetikos, prie žalinimo, prie tvarių sprendimų. Šitie klausimai dar labiau suartėja, nors jie ir taip buvo pakankamai arti. 

Kitas elementas, į ES vis daugiau yra importuojama suskystintų gamtinių dujų (SGD) iš JAV, net ir Lietuvoje mūsų terminalas daugiau nei pusę krovinių aptarnauja iš JAV. Dabar Europa iš tikrųjų plėtoja SGD terminalų tinklą, tai tų abipusių interesų yra labai daug ir labai įvairių.

Na, aišku, visi šitie strateginiai dalykai tikriausiai nejudės, jei nebus komunikacijos. Aš manau, kad vis dar JAV į ES žiūri su tokiu ne iki galo supratimu, kokios čia kompetencijos šalyse narėse yra, kokios yra institucijų kompetencijos, kaip čia reikėtų atrasti telefono numerį ar kurį ragelį pakelti. Aišku, to supratimo daugiau, bet su pokyčiais administracijoje ar jos viduje tas darbas tikrai bus vienas iš svarbesnių.

– Prasidėjus Rusijos ivazijai į Ukrainą ir ES siekiant mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų, išaugo SGD dujų iš JAV importas į ES. Ar svarstoma bandyti susitarti dėl palankesnių SGD tiekimo sąlygų iš JAV ir kaip tam galėtų pasitarnauti gegužę pradėjusi veikti ES bendra dujų pirkimo platforma?

– Energetika yra viena iš kelių kertinių temų, ties kuriomis ES ir JAV dirba. SGD yra viena iš tų potemių, kur yra bendri abipusiai interesai. Aišku, platforma yra viena iš priemonių, supaprastinant, įnešant aiškumo, bet aš manau, kad paraleliai liks ir kitų būdų.

– Tai yra galimybių susitarti dėl palankesnių tiekimo sąlygų?

– Reikia pabandyti.

– Ar tarp tų darbų bus Rusijos karo Ukrainoje klausimas ir kokia jam bus skiriama reikšmė? Nes šiuo metu iš JAV politikų kalbų atrodo, jog ES daro per mažai, galbūt net mažiau, nei yra iš tiesų.

– Jei imi kiekvienos ES šalies paramą Ukrainai, ji yra mažesnė, kai kuriais atvejai – ženkliai mažesnė, jei kalbame apie gynybą. Jei kalbame apskritai apie paramą energetikos sektoriui – yra priešingai, ji yra labai didelė. Jei vertiname ES kaip vienetą, kaip vidaus rinką, kuri padeda kitai valstybei, tada ta parama yra labai didelė, o kai kuriuose sektoriuose – net viršija JAV.

Diskusijos dėl paramos Ukrainai yra labai intensyvios JAV, tai tos tokios vienybės ir būtinybės tęsti kol kas visiems pakanka, nuovargio nėra nei vienoje, nei kitoje pusėse. Aišku, politiniai procesai, politinė dinamika gali šiek tiek pasikeisti. Tikėkimės, ne iš esmės.

Apie tai, kas turi daryti daugiau ar mažiau, manau, yra neteisingas klausimas. Visi turi daryti viską, kad Ukraina galėtų laimėti. Čia yra išeitinė pozicija ir tas klausimas visą laiką bus darbotvarkėje. (...) Kalbant apie Ukrainos narystę ES. Ar JAV tą sprendžia? Ne. Ar JAV tai svarbu? Manau, kad atsakymas – tikrai taip.

– Neminėjote Kinijos, bet turbūt ES ir JAV tarpusavio santykiams turės reikšmės, kokia galiausiai pozicija į Pekiną susiformuos ES. Kryptį Briuselis yra nubrėžęs dar prieš pandemiją, tačiau per tą laiką aplinkybės pasikeitė, dabar šalys narės turi pačių įvairiausių požiūrių. Ar jums pačiai aišku, kokia šiuo metu yra ES pozicija Kinijos atžvilgiu ir kur link ji juda?

– Diskusijos apie Kiniją aukščiausių vadovų lygiu turėtų vykti birželį. Dokumentai, kurie apibrėžia, kokie yra Bendrijos santykiai su Kinija, jie yra tokie, kokie yra: tai ir konkurentas, ir partneris, bet tuo pačiu ir priešininkas. Manau, kad šitas kompleksiškumas tikriausiai atsispindi ir darbotvarkėje: jei imame klimato klausimus, tai svarbi Kinijos partnerystė, jei imame prekybą, tai yra ir konkurencijos, ir partnerystės, jei imam saugumo klausimus, tai atsakymas akivaizdus.

Mes Europoje mėgstame, ypač siekiant bendro konsensuso, taikyti svogūno principą – imti konkrečius klausimus ir žiūrėti, kaip mes galime juos spręsti. Aišku, Lietuvoje pozicija yra vienu žingsniu toliau, kad mes turime mažinti rizikas santykiuose su Kinija, bet iš tikrųjų – tiek apskritai atsisakyti ekonominės priklausomybės, tiek sumažinti visus santykius su nedemokratiniais režimais iki minimumo.

– Birželį bus apibrėžtas naujas vieningas požiūris į Kiniją?

– Bus vadovų diskusija. Ar tai išvirs į naują dokumentą, dar kol kas sunku pasakyti. 

– Kaip ta naujoji pozicija gali turėti įtakos santykiams su JAV?

– Manau, kad atspirties taškas yra Ursulos von der Leyen kalba prieš jos vizitą į Kiniją, kur ji tikrai labai aiškiai įvardino, kad ES turi labai gerai įvertinti ne tik ateinančių investicijų rizikas, bet ir išeinančių investicijų, apskritai savo prekybos ir tada pasižiūrėti pagal sektorius. Manau, kad tai yra atspirties taškas.

Ar JAV tokia pozicija priimtina? Manau, kad yra priimtina, nes mes esame lygiaverčiai sąjungininkai. Ar JAV mato kur nors didesnį ES vaidmenį? Taip, mato. Ir tai turbūt yra Europos buvimas saugumo darbotvarkėje Indijos-Ramiojo vandenyno regione. 

– Lietuvoje nemažai patirties sukaupėte sankcijų klausimais. Šiuo metu JAV ir ES gana sinchroniškai taiko ribojimus Rusijai. Ar matote čia poreikį glaudesniam ryšiui?

– Aišku, aš šiuo metu vis dar žiūriu iš Lietuvos perspektyvos. Labai norėtųsi, kad ES, kaip bendrija, pradėtų galvoti apie tokį savotišką antrinių sankcijų taikymą, kurį turi ir JAV, kad įmonės ar asmenys, bendradarbiaujantys su sankcionuotais subjektais, irgi matytų tas pasekmes. Kol kas mes labai daug apie tai kalbame, bet tokių realių veiksmų nesiėmėm. Teisiškai tokia galimybė yra atsiradusi ES, dar vėlyvą rudenį praėjusių metų, bet praktiškai mes jos nepritaikėme.

Manau, kad mums visiems kolektyviai reikėtų išdrįsti tą padaryti. (...) toks požiūris lemtų sisteminį sankcijų poveikį, nes dabar matome daugybę sankcijų apėjimo pavyzdžių. Čia yra dalykas, kurio norėčiau, kad pasimokytume.

– Ačiū už jūsų laiką.