Būna, kad jūsų dar niekas nė nespėjo įžeisti, bet jūs jau įsižeidėte

Sako, Dievas juokiasi, regėdamas mūsų planus. Kas priverčia Dievą juoktis? Štai garsus rabinas J. Sacksas atsako – žmogaus didybės manija. Žvelgiant iš dangaus, pats didžiausias absurdas yra tada, kai žmonės ima apie save galvoti taip, tarsi jie būtų dievai.

J. Sacksas pateikia pavyzdį apie Babelio bokštą. Žmonės susirinko draugėn Šinaro slėnyje ir nusprendė pastatyti bokštą, kuris sieks dangų. Archeologiniai duomenys šį faktą patvirtina. Noras buvo, kad žmonės užkoptų ten, kur apsistoję dievai, ir galėtų su jais komunikuoti. Reikia prisiminti, kad anuomet žmonės gyveno, baimindamiesi gamtos: plėšrūnų, kitų genčių ir gaujų, klimato netikėtumų, sausrų ir potvynių. Jų likimas priklausė nuo dalykų, kurių jie nekontroliavo.

Tik plintant prijaukintiems gyvūnams ir žemdirbystei, žmonės susibūrė į kaimus, tada – į miestus, vėliau – į imperijas. Buvo pasiektas lūžio taškas galių tarp gamtos ir kultūros pusiausvyroje. Pirmą kartą žmonės nebebuvo priversti taikytis prie savo aplinkos. Jie galėjo pritaikyti aplinką taip, kad tiktų jiems. Tą akimirką jie, ypač lyderiai, pradėjo į save žvelgti tarsi į dievus, pusdievius ar žmones, turinčius galios paveikti dievus. Tuomet ir kilo noras pastatyti Babelio bokštą. Statydami šį bokštą, žmonės manė, kad pasieks dangų, tačiau Dievui tas pastatas buvo toks be galo mažytis, toks mikroskopinis, kad jis turėjo nusileisti žemyn, jog jį pamatytų.

Kad numalšintų žmonių puikybę, Dievas paprasčiausiai sumaišė jų kalbas. Žmonės ėmė nebesu-prasti vieni kitų. Mūrininkas prašo plytos, tačiau jam paduodamas kūjis. Jis sako darbininkui sukti į dešinę, tačiau šis keliauja į kairę. Visas projektas nuskendo nesusipratimuose. Žmonės manė galį užkopti į dangų, tačiau galiausiai jie nebepajėgė suprasti, ką jiems sako esantieji šalia. Nebaigtas bokštas tapo neišvengiamo begalinių ambicijų žlugimo simboliu. Liko tik vapaliojimai ir sumaištis. Puikybė virto nuosmukiu.

Babelio bokšto statymo pavyzdys itin aktualus šiandien. Pasipūtėlių, save aukštinančių, pilna. Kur ieškoti padorių žmonių? Apie Seimą čia net nekalbėsiu, bet drįsčiau teigti, kad ir bažnyčia ar koks valstybės dienos minėjimo mitingas nėra ta vieta, kuri laidotų tokio ieškojimo sėkmę. Žinoma, jau pirmas sutiktasis prie šventoriaus vartų ar laikantysis rankose balioną tokio mitingo metu gali būti tas, kurio ieškome, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Gyvenimas pilnas netikėtumų ir gali būti taip, kad prie vynu ar alumi aplaistyto smuklės stalo jūs rasite irgi nemažai padorumo.

Beje, kasdien iš vadinamojo visuomenės elito kronikomis tapusių žurnalų puslapių, TV laidų į mus žvelgia „Žmonės“. Tiesiog jie taip pristatomi. Jie linksminasi prabangiuose vakarėliuose, vilki vardinius drabužius, puikuojasi egzotinėmis kelionėmis ir pažintimis. Dalydami interviu, porina apie savo nemažai kainuojančius pomėgius. Galėtum pamanyti, kad visų jų gyvenimas – nesibaigianti šventė. Todėl man keisti VIP vakarėliai, kai viskas dvelkia prabanga, o patiekiamas prastas vynas. Girdi, taurėse, o iš kokio butelio įpiltas – niekas nematys. Aišku, nekalbu aš čia apie meno, mokslo, tiesiog savo darbo lyderius. Jie veda žmoniją į priekį.

Skaičiau, kad išdidumas – tai tipiško žmogaus nevisavertiškumo komplekso įrodymas, o šios nedorybės šaknys slypi viename iš genų, pavadintų CaM-kII. Jis, mokslininkų nuomone, kaitina mūsų ambicijas ir aroganciją.

Neseniai lankiausi vienoje kaimo bažnytėlėje. Kunigas sakė pamokslą apie išdidumą. Mintis labai paprasta – koks išdidus bebūtum, kaip besipuikuotum, ateina diena, kai tenka palikti šią ašarų pakalnę. „Dulke esi ir dulke virsi, – kalbėjo kunigas, – o ten jau niekuo nebepasididžiuosi.“

Prieš dvejus ar trejus metus, tiksliai jau ir nebepamenu, Vilniaus operos ir baleto teatras pakvietė į eilinio sezono atidarymą, kurį pradėjo premjera – opera „Manon“. Vakaro svečius dar lauke pasitiko staigmenos – raudonas kilimas, prie pagrindinių teatro laiptų vaidino artistai: šoko, suko ratus senoviniu baltu automobiliu, stebino kaugės ryškia-spalvių balionų. Vyrai frakuoti, moterų suknutėms aprašyti reiktų viso laikraščio numerio. O aš pamąsčiau, ar iš tų ponių ir ponų atsirastų, kas pasakytų šios operos autorių. Įsivaizduoju, jog į klausimą „Kas sukūrė operą „Manon“?“ iš dešimties paklaustųjų du atsakytų, jog Verdis, du paminėtų kurį kitą žinomesnį kompozitorių ar atsakytų, jog primiršę, du kalbą nukreiptų kitur, du supyktų ir tik du prisipažintų nežiną.

Girdėjau vertinimą, kad Lietuvoje, jeigu jau kas priskiriamas ar save priskiria elitui, tuoj išpuiksta. Sunku būtų nuginčyti. O juk tikrai elitui priklausantį žmogų atskirsi ne iš išpuikimo, o iš laikysenos, kalbos, tiesiog iš visko – net smulkmenų: ar jie frakuoti lankytųsi teatre, ar kur keliautų džinsuoti, atskirsi net pirtyje.

Pastebėjau, jog žydai nėra išdidūs. Štai neseniai teko būti vienoje žydų šeimoje. Puiki nuotaika, gražūs žodžiai, visi myli mamą.

Gatve eina užsienio turistų grupė – visi orūs, pasitikintys, sotūs, neskubantys. Kaip norėčiau, kad užmarštin nugrimztų posakis, jog kiek belinksmintum lietuvį, šis vis tiek bus liūdnas. Aplankę mūsų kraštą, vakariečiai iškart pastebi, kad niekas čia nesako „ačiū“, tačiau kai kurie užsieniečiai tai pateisina, manydami, kad pas mus tokia kultūra.

Bet ir mūsiškiai, gyvenantys užsienyje ir grįžę atostogų, jau kitokie. Laisvesni. Pas mus dingsta vidurinioji klasė. Tai patvirtina juvelyrų pastebėjimai: žmonės perka kuo pigesnius niekučius arba labai brangius papuošalus.

Atrodo, kad mes jau niekad nebesugrįšime į palaimingus kultūrai laikus, kai garsūs buvo tik vienetai: karaliai ir jiems artimi kunigaikščiai bei grafai. Visi kiti net nepamąstydavo, kad reikia tapti garsiems. Tiesa, ar tapsi garsiu, priklauso ir nuo auditorijos. Anuomet auditorija, kuriai kurti visi kūriniai, buvo išsilavinusi, kultūringa, gerai žinanti kultūros istoriją, mokanti kalbų. Skaičiau, kad dar XX a. pradžioje leidėjai ieškojo nežinomų, studijuojančių filosofų, siekdami iš jų gauti filosofijos rankraščių.

Žinoma, ir XVIII a., ir XIX a., ir XX a. pradžioje gyveno autorių, rašančių paviršutiniškai, besistengiančių įtikti prastesniam skoniui. Lengvas skaitalas – mūsų masinės kultūros analogas – egzistavo ir tada. Esama pavyzdžių, kai vidutinių gabumų, tačiau populiaraus autoriaus pavardė kartais buvo garsesnė negu gilaus, tik ne tokio populiaraus. Vis dėlto tai nepaneigia tendencijos ir nesugriauna bendro vaizdo. Net lengvas skaitalas, lengva muzika tuo laikotarpiu pasižymėjo tam tikra gelme, bet negalėjo užgožti dėmesio centre esančios rimtosios kultūros.

Neseniai bičiulis paklausė: „Pasakyk man, kas yra etiketas?“

Ką atsakyti? Gal paprasčiausiai lietuviškai, jog tai „geras tonas“. O gal pradėti nuo istorijos, nes etiškas elgesys – formalių taisyklių, sąlygotų daugelio žmonių kartų patirties, taikymas iš anksto numatytose situacijose. Etiketas dažnai naudojamas kaip protokolo sinonimas, tačiau jis grindžiamas griežtais reikalavimais, o etiketas yra labiau patariamojo pobūdžio.

Liudviko XIV sodininkas, regėdamas, kad Versalio gyventojai ir svečiai vaikšto po kruopščiai prižiūrimas vejas kur pakliūva, prismaigstė lentelių su užrašu „Nemindžiokite žolės“. O lentelė prancūziškai – „Etiquette“. Vėliau tokių lentelių buvo prismaigstyta visur, o dar daugiau prikabinėta ant sienų, pavyzdžiui, įeinant į valgomąjį, su nuorodomis, kaip elgtis prie stalo. Tad sako, kad etiketo ištakos buvo Liudviko XIV dvare. Tiesa, Versalio šeimininkas neslėpė, jog čia kuriamos etiketo taisyklės rėmėsi Aristotelio ir Erazmo Roterdamiečio mokymais. Bet būtent šiame dvare paplito posakis „Viskam sava vieta“ ir žaidimas „Kuria šakute imti“.

Etiketas yra baisus terminas. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

Kuriant etiketo taisykles, būta ir paradoksų. Liudvikas XIV primygtinai reikalavo iš kitų naudotis šakutėmis, tačiau pats mėgdavo valgyti pirštais. Karaliaus rūmuose buvo sukurta keli šimtai taisyklių, bet jos niekada nebuvo išleistos atskiru leidiniu, mat taisyklės nuolat kito. Tiesa, iš ano meto užtinki gražių pamokymų: „Niekada nesuduok moteriai“ ar „Niekada neskųsk nei priešo, nei draugo“. Nors dėl pastarojo teiginio vokiečiai ir kiti vakariečiai iškart paprieštarautų – blogai besielgiančiuosius reikia skųsti. Tiesa, jau ir anuomet buvo paplitęs teiginys, jog paprasčiausias etiketas yra elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Neseniai vieno bičiulio 50-mečio jubiliejuje sakiau sveikinimo tostą: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje.“ Žodžiu, citavau Dantę. Bičiuliui, pastebėjau, nepatiko. Tik tuomet prisiminiau, jog jis visad pabrėžia esantis jaunas ir tas mano „pusę kelio“ buvo ne vietoj.

O vieną dailininką tai akivaizdžiai supykdžiau.

Pasakojau anekdotą apie merginą, kuriai greitai bus 30 metų, bet dar netekėjusi ir vaikinuko neturi. Garbinga šeima, tėvai jau nori, kad dukra ištekėtų, laukia anūkų. Ir štai pagaliau vieną dieną ji praneša turinti vaikiną. Tėvai apsidžiaugia ir klausia, kas jis. Mergina atsako, jog dailininkas. Tėvai sako – ne. Neleisime tau tekėti už dailininko, nes mūsų šeima garbinga, o visi dailininkai „pijokai“, paleistuviai, neįsileisime tokio į mūsų šeimą. Duktė verkia mėnesį, du. Mama nusistačiusi griežtai, bet tėvas vieną dieną paklausia: „O koks jis dailininkas, gal galėčiau kur pamatyti jo darbus?“ Duktė atsako, jog mieste kaip tik vyksta jo paroda. Tėvas nueina, pasižiūri ir grįžęs sako: „Gali už jo tekėti, joks jis ten ne dailininkas.“

Tikrai netaikiau aš tam mūsų kompanijoje buvusiam dailininkui. Jis pats sau tai prisitaikė. Būna, kad jūsų dar niekas nė nespėjo įžeisti, o jūs jau įsižeidėte. Bet man tai buvo pamoka: kiekvieną pasakojamą anekdotą, kiekvieną žodį reikia apgalvoti, kad ko, esančio šalia, neįžeidus. Žodžiu, su žodžiais visados reikia būti budriam. Kaip tas rusas atsisakė jam peršamos prancūzaitės: „Kas gali ją vesti, ji tokia nešvari – tris kartus per dieną prausiasi.“

O svarbiausia etiketo taisyklė, manding, ši: jeigu žmogų statai iš dešinės, vadinasi, jį gerbi ir myli. Kiek reikia laiko, norint vyrui pažinti moterį, o moteriai – vyrą? Jei pasiseks, gali pakakti ir dienos. O kartais užtrunka tai ilgiau. Visaip būna. Johno Irvingo romano „Pasaulis pagal Garpą“ herojus gyvenimo saulėlydyje ėmė suvokti, kad žemėje be jo gyvena ir kiti žmonės, kurie irgi nori, kad pasaulis būtų sutvarkytas tik pagal juos. Bet jeigu pasaulis būtų surėdytas tik pagal vieną kokį nors žmogų, koks jis nuobodus būtų! Visi kartotų tas pačias kvailas tiesas, visi vienu metu šypsotųsi ar springtų nuoskaudomis ir pykčiu. O operą „Manon“ sukūrė Žiulis Masnė.