Budinti globėja: „Turiu dar vietos širdyje“

Vieną mergaitę įsivaikinusios, vieną globojančios, neseniai dar ir budinčiąja globėja tapusios šiaulietės Daivos Žalneravičiūtės motiniškos patirtys – nuo neapsakomos laimės iki milžiniško skausmo. Nepaisant visko, mamą radusių vaikų meilė moters gyvenimui suteikė prasmę, o pažintis su nuo tikrųjų tėvų nukentėjusiais vaikais, tokiais, kurie šokinėja naktimis iš siaubo, prašydami tėčio nemušti mamos, skatina tik dar plačiau atverti glėbį. „Turiu dar vietos širdyje, globosiu vaikus“, – sako moteris, pokalbio metu ne kartą nubraukusi tiek džiaugsmo, tiek sielvarto ašarų...

Nerūpėjo vaikų sveikatos būklė

Įsivaikintai Daivos vyriausiajai dukrai Laurynai jau 18 metų, o globojamajai Austėjai – 16. Šias mergaites moteris priėmė į savo namus ir širdį, kai dar buvo ištekėjusi. Atsitiko taip, kad jai su vyru teko išsiskirti, tačiau abi dukros liko gyventi su ja. „Nors mano mergaitės neturi bendros biologinės mamos, bet turi bendrą krikšto mamą Jolitą, kuri jas labai myli ir labai jomis rūpinasi“, – šypsosi šiaulietė.

Vasarą 53-ąjį gimtadienį pasitiksianti Daiva su buvusiu sutuoktiniu savo vaikų nesusilaukė. Todėl ir nutarė įsivaikinti, pagalvojo, kad kol gali, turi kažkam padėti turėti šeimą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai pateikė prašymą, visus reikalingus dokumentus ir ėmė laukti.

„Turbūt taip ir Dievas norėjo. Kai Lauryną įsivaikinome, jai buvo 1 metai ir 6 mėnesiai. Mums pateikė sąrašą su maždaug 20-ies vaikų vardais, gimimo data ir minimaliu pristatymu. Nuvažiavome susipažinti su Lauryna, taip ir likome visam laikui. Labai džiaugiamės iki šiol“, – sako moteris.

Daivai visiškai nebuvo svarbu, ar norimas įsivaikinti vaikas turi sveikatos bėdų, ar ne. Nekapstė ir jo šeimos istorijos, nes suprato – praeities pakeisti neįmanoma, o kažką blogo sužinojus gali labai skaudėti...

„Lauryna buvo labai silpnos sveikatos, nuolat gyvenome ligoninėse, sanatorijose, pirmyn atgal važinėjome, lankėmės raidos centruose. Dvejų metukų ji dar nevaikščiojo, dviračiu važiuoti išmoko anksčiau, nei vaikščioti. Bet mergaitė užaugo graži, atsakinga, gera ir labai protinga. Ji gebės gyventi savarankiškai. Dukra mokosi 10-oje klasėje, lanko Šiaulių „Santakos“ ugdymo centrą, kaip ir jos sesuo Austėja, kurią apsiėmėme globoti jau vėliau“, – šypsosi moteris.

Daiva atmena, kad įsivaikinus Lauryną, ėmė tartis su vyru, jog dukrai vienai bus liūdnoka – reikia sesutės. „Jeigu turime vieną, bus vietos ir antrai. Austėja atsirado mūsų šeimoje, kai jai buvo 6 mėnesiai“, – prisimena moteris.

Tiesa, pasikeitus įstatymams, sutuoktiniams teko lankyti ir baigti įvairius mokymus, kurie, pasak Daivos, buvo tikrai labai naudingi.

„Austėjos nesirinkome pagal sąrašą. Mums paskambino iš „Vaiko teisių“, pasakė, kad yra tokia mergaitė. Nuvažiavome susipažinti ir grįžome su ja namo. Man nepriimtina, negalėčiau iš būrio rinktis vaiko, kuris labiausiai patinka“, – paaiškina moteris, kurią abi mergaitės vadina mama.

Dėl vaikų – vairuoti taksi

Vadybininkės išsilavinimą turinti D. Žalneravičiūtė daug metų dirbo vadybininke, direktoriaus pavaduotoja, bet, savo širdyje pagimdžiusi dvi dukras, kurioms nuolat reikėjo pagalbos ir rūpesčio, darbus paliko ir pradėjo dirbti taksi vairuotoja. Jai reikėjo tokio darbo, kurį galėtų dirbti, kada ji gali, o ne kada darbdaviams reikia.

„Džiaugiausi. Nuvežu dukras į ugdymo centrą, padirbu, po pamokų parsivežu į namus. Mes gyvename miesto pakraštyje, todėl toks pasirinkimas labai pasiteisino. Dėl vaikų pakeičiau savo gyvenimą“, – šypsosi moteris.

Antroji dukra buvo stipresnės sveikatos nei pirmoji. Daiva dabar džiaugiasi, kad Austėja užaugo tikras angelas. „Ji – nuostabi. Tiesiog. – Ašaras ima braukti moteris. – Jai viskas bus gerai, ji rami, išlaikyta. Labai geras vaikas, labai rūpestinga.“

Abi mergaitės yra geros draugės, kovoja viena už kitą, viena kitą papildo, vadina viena kitą sese. „Tikiuosi, kad visą gyvenimą jos bus komanda“, – sako laiminga mama, pridurdama, kad su buvusiu vyru jie liko gerais draugais.

„Kaifuoju nuo savo darbo“

Tapti ne tik mama, bet ir budinčiąja globėja Daivą įkalbėjo būtent dukros. Savo aplinkoje matydamos daug liūdnų vaikų, kalbėjosi apie tai, todėl mama ėmė galvoti, ką turi padaryti, kad dukros galėtų kažkaip prisidėti prie pagalbos liūdniems vaikams, įgytų motinystės pradmenų, atjautos, išmoktų kažkuo rūpintis. Todėl visos trys nuėjo į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kur Daiva pareiškė norinti tapti budinčiąja globėja.

Lankė įvairius mokymus ir dabar jau du mėnesius dirba, nurodžiusi, kad jos namuose iš viso gali augti keturi vaikai.

Šiuo metu Daiva globoja vienerių berniuką. Jo tėvams suteikta teisė pasitaisyti, o kol jie stengiasi pakeisti gyvenimo būdą, mažylis vienerius metus augs prižiūrimas budinčios globėjos. Jei tėvai nepasitaisys, berniukas iškeliaus į nuolatinių globėjų namus.

D. Žalneravičiūtės dukros mažyliu negali atsidžiaugti, o ir pati moteris sako: „Kaifuoju nuo savo darbo. Ciackinu berniuką, prausiu, maudau, maitinu... Mes draugaujame, vaikštome po kiemą. Tos rankytės, kojytės... “

Prieš porą mėnesių iš vienos budinčios globėjos Daivos globai buvo perduotas brolis ir sesuo. Penkerių berniukas labai Daivą įsimylėjo, vadino ją Mamute, budinti globėja su abiem vaikais miegodavo apsikabinę.

„Berniukas labai norėjo likti pas mane. Jis buvo labai išgąsdintas, šaukdavo naktimis. Tėtis vaikų akivaizdoje mušdavo mamą. Berniukas kiekvieną naktį ją gelbėdavo, rėkdavo: „Nemušk, nemušk.“ Jis miegodavo įsikabinęs į mane“, – atvirauja moteris.

Nors berniukas prašė norintis likti Daivos namuose, ji žino, kad jos darbas – laikinai globoti vaikus.

„Sunku išsiskirti, bet kai ėjau dirbti šio darbo, nustačiau sau tokį mąstymą – aš dirbu darželyje, į kurį man atveda vaikus. Pabaigusi darbą, einu namo, o vaikai – pas tėvelius. Tik mano darželis dirba visą parą“, – taip apie išsiskyrimo liūdesį mąsto budinti globėja.

Tiesa, neseniai nutiko labai liūdna istorija. Daivai pranešta, kad vienoje ligoninėje gydomas niekam nereikalingas vos mėnesio berniukas ir paklausta, ar ji neapsiimtų jo globoti. Sutartą dieną berniuko ji neapkabino. Mažylis neišgyveno – iškeliavo amžinybėn...

Jei jauti – apsispręsk

Nėra taip, kad laikina globa kaip netikėtai prasidėjo, taip netikėtai ir nutrūksta. Budinčios globėjos bendrauja tarpusavyje, dalijasi vaikų istorijomis, susitinka, bendrauja su vaikais besirūpinančiomis šeimynomis.

Nepaisant visko, Daiva sako esanti labai pikta ant tėvų, iš kurių tarnyboms tenka laikinai paimti vaikus: „Pasigimdo sveikų vaikų ir juos sužaloja.“

Globoti vaikus Daivai labai padeda gausi jos šeima ir draugės. „Tėvo dienai sugalvojome pramogą – nusipirkome keturias pušis ir pasodinome kieme. Daug su vaikais visko prisigalvoju. Mano tėtis mane mylėjo besąlygiškai, o mama išmokė visko: rūpintis, buities, eiti, dirbti“, – sako moteris.

D. Žalneravičiūtė labai ragina žmones, jei tik kirba mintis, nebijoti tapti budinčiais globėjais, įsivaikinti, nuolat globoti vaikus. „Jei jauti, kad turi vietos širdy, užtenka jėgų, tau to reikia, apsispręsk“, – pataria ji.

Moteris sako dabar gyvenanti pilnavertį, saldų gyvenimą, vaikai jo niekaip neapribojo. Ką tik pagamino pasą pusės metų globojamam berniukui, ir visa gausi šeima iškeliaus pailsėti į Turkiją.