Bronislavas Polita: „Smagu pabūti visur, kur prisidėjo mano mintys, mano rankos, mano idėjos“

Bronislavui Politai buvo vos 25 metai, kai jis pradėjo vadovauti Gražiškių apylinkei, o vėliau tapo ir Vištyčio seniūnijos seniūnu. Keturiasdešimt metų – tokią patirtį savyje sukaupęs B. Polita prieš 8 mėnesius baigė seniūno kadenciją ir dabar, kaip pats sako, gyvena taip pat aktyviai, kaip ir anksčiau. Buvęs Vištyčio seniūnas dalinasi savo darbo patirtimi, nuveiktais darbais ir netgi šmaikščiais nutikimais, kuriuos prisimena iki šiol. B. Polita mielai bendrauja su seniūnijos gyventojais, bendruomenių pirmininkais, buvusiais kolegomis, o laisvą laiką dažnai skiria sau ir kūrybai.

Vištyčio seniūnu atsakingai dirbote beveik keturiasdešimt metų. Daugelis mano, kad tai yra labai lengvas darbas. Papasakokite, kokia yra Jūsų patirtis?

Kai pradėjau dirbti šį darbą, niekas man nepatarinėjo. Galbūt daugiau stebėjo ir svarstė, kaip šiam jaunuoliui viskas pavyks? Man tada buvo 25 metai. Paklausiau tuometinės savo pirmtakės, kaip reikės pasiekti atokius kaimus, vienkiemius ir bendrauti su gyventojais, nes transporto tuo metu nebuvo. Gavau gana šmaikštų atsakymą: rankoje laikant savo tarnybinį pažymėjimą stovėti kelkraštyje ir juo mojuoti pravažiuojančioms transporto priemonėms tol, kol kas nors sustos ir paveš reikiama kryptimi. Tikrai neapsidžiaugiau sulaukęs tokio patarimo, tačiau nieko kito nebeliko.

Tuo metu buvo gaila mokyklos, kurioje dirbau 4 metus ir, aišku, mokinių, kuriuos teko pažinti. Seniūnu pradėjau dirbti rugpjūčio 26 dieną, todėl visai netrukus (rugsėjo 1-ąją) buvo be galo jautru, kuomet pro savo darbovietės langus mačiau mokinius, skubančius iš autobuso mokyklos link.

Praėjus pusmečiui tuometinė rajono valdžia išreiškė pasitikėjimą ir pasidžiaugė rezultatais. Iniciatyvų tikrai buvo labai daug. Manau, kad ilgainiui kitiems tapau įkyrus, nes norėjau daug ką nuveikti. Vienas svarbesnių darbų, kuriuo džiaugiuosi, atliktas Gražiškiuose. Netoli vaikų darželio buvo didelė pelkė. Bendraujant su žmonėmis kilo mintis, kad vietoj jos galėtų atsirasti gražus tvenkinys. Ir ką gi, rajono valdžia netrukus skyrė lėšų. Prisimenu, kai vietiniai žvejai sužvejotas žuvis Vygrelių krašto ežeruose vežė į naują tvenkinį. Važiuodamas pro šią vietą visuomet pagalvoju apie tai, kad ir mano rankos prisidėjo vardan to, kad tvenkinys taptų Gražiškių puošmena ir „darbo vieta” žvejams.

Vėliau atvykau dirbti į Vištytį. Tuo metu Gražiškius prijungė prie Vištyčio, todėl tapau didelės teritorijos vadovu. Vištytis, žinoma, mane gąsdino, bet ir labai žavėjo. Šiame gražiame miestelyje reikėjo labai daug padaryti. Visko tikrai neišvardinsiu, nes tuo metu visi darbai buvo vienodai svarbūs. Dauguma gatvių miestelyje buvo duobėtos, nebuvo šaligatvių, apšvietimo ir t.t. Palaipsniui atsirado asfaltuotas kelias į Kalvariją, Lenkiją, Virbalį per Pajevonį. Kartu su rajono valdžia ir Seimo nariais stengėmės, kad būtų įrengta pasienio perėja į Lenkiją. Kiek daug kartų drauge su lenkais buvo išbraidytas tas siauras pelkėtas keliukas miške už spygliuotos tvoros, o dabar tuo keliuku jau „bėga“ platus asfaltuotas kelias į kaimyninę valstybę, kuri kažkada mums atrodė lyg tolimas užsienis.

Supratau, kad Vištytis yra patrauklus turistams, poilsiautojams bei svečiams iš užsienio, todėl padėjau įsikurti kempingui „Pušelė“. Taip pat atsirado kiti objektai, buvo sutvarkytos poilsiavietės. Matyt, daugelis prisimena, kai Vištyčio miestelio centre esančio skvero takais palijus buvo galima pereiti tik su guminiais batais. Atsirado trinkelių takai, apšvietimas, suolai, šaligatviai. Daug kartų teko dalyvauti darbo grupių susitikimuose dėl ežero ir Valstybės sienos padalijimo. Vištytyje šiuo klausimu lankėsi net trys Lietuvos Prezidentai: A. Brazauskas, V. Adamkus, R. Paksas. Jie bendravo su gyventojais, lankėsi Rusijos pasienyje ir išgirdo gyventojų nusiskundimus, todėl viskas pavyko. Prezidentas A. Brazauskas Vištytyje lankėsi gegužės mėnesį, o jau spalio mėnesį iki „Viktorijos“ poilsiavietės buvo nutiestas asfaltas. Vištyčio bibliotekos vedėja man padovanojo knygą „Penkeri Prezidento metai“. Ten yra smulkiai aprašytas jo vizitas Vištytyje. Na, žinoma, ir nuotrauka, kurioje aš stoviu šalia Prezidento. Smagu matyti, skaityti ir prisiminti.

Kartu su Vištyčio regioniniu parku, bendruomenėmis kiekvienais metais siekėme padaryti kažką naujo, kad poilsiautojams būtų įdomiau ir jie galėtų ne tik smagiai praleisti laiką prie ežero, bet ir pasinaudoti lauko baldais, žaidimų aikštelėmis, pasportuoti. Per kasmetinius Vištyčio atlaidus pradėjome organizuoti šventę „Vištyčio vasara“. Dabar jau būtų sunku įvardinti, kurie profesionalūs atlikėjai per 20 metų šioje šventėje nedalyvavo. Džiaugiuosi, kad skulptūromis pasipuošė visas miestelis – atsirado skulptūrų parkas, įamžintos Vištyčio seniūnijoje esančios istorinės vietos.

Visi darbai, prie kurių teko man prisiliesti, įsiminė ir buvo vienodai svarbūs. Kiekvieną suplanuotą darbą stengiausi atlikti taip, kad būtų išliekamoji vertė ir žmonės tai prisimintų. Rėmiau visas gyventojų idėjas ir pasiūlymus. Manau, kad viena tokių idėjų yra „Pelkių tako“ įrengimas už kapinių prie ežero, kuri jau šįmet bus įgyvendinta, nes rajono savivaldybės taryba skyrė lėšų, o rajono gyventojų balsavimas nulėmė, kad šis takas būtų įrengtas. Vištytyje prabėgo patys brandžiausi, kūrybiškiausi mano gyvenimo metai, todėl džiaugiuosi visais darbais, kuriuos pavyko įgyvendinti.

Kaip manote, ko vis dėlto nepavyko įgyvendinti dirbant seniūnu?

Vištytis nepateko nei į vieną projektą, kurio dėka būtų galima padaryti nuotekų sistemą, nes miestelyje per mažai gyventojų. Teikiau pasiūlymus, kad kažkur nuošalėje galima būtų įrengti nebrangius (maždaug apie 50 m3) valymo įrenginius, nupirkti seniūnijai traktorių su cisterna ir teikti paslaugas gyventojams, nes pas visus gyventojus yra vietinė ir uždara kanalizacija. Domėjausi, kad taip yra Jurbarko, Tauragės savivaldybėse. Galbūt šis sumanymas bus įgyvendintas kiek vėliau. Manau, kad tie pasiūlymai buvo išgirsti ir nenuėjo veltui. Šiuo metu iškasinėti visą Vištyčio miestelį būtų brangu ir nenaudinga, nes ne visuose namuose yra gyventojų. Nemažai namų yra įsigiję žmonės iš didesnių miestų, į kuriuos atvykstama tik vasaros laikotarpiu.

Per keturis dešimtmečius Jums teko pažinti daug žmonių. Tikriausiai turite ne vieną patarimą buvusiems kolegoms seniūnams, kurie kiekvieną dieną stengiasi ne tik kalbėti, bet ir susikalbėti ?

Kalbėjimas ir susikalbėjimas su gyventojais buvo vienas iš mano prioritetų. Vieni tikėjo, o kiti svarstė, ar tikėti? Nes buvo įvairių darbų, apie kuriuos užsimeni žmonėms, bet, pavyzdžiui, stringa finansavimas ir darbai nusikelia vėlesniam laikui. Tuomet gyventojai sakydavo, kad jiems pamelavau. Įsitikinau, kad per anksti žadėti negalima.

Teko susidurti su įvairiomis situacijomis, kuomet išreiškiamas žmonių nepasitenkinimas, tačiau numatyti darbai anksčiau ar vėliau buvo atlikti, todėl tikrai nelikau „pažaduku“.

Galbūt prisimenate kokį šmaikštų nutikimą, įvykusį dirbant Vištyčio seniūnu?

Nutikimų buvo daug ir įvairių. Kartą gavau informacijos telefonu, kad šokiuose susimušė jaunuoliai. Iškviečiu policiją. Labai nustebau, nes atvyko pilnas autobusas policijos pareigūnų. Ir dar su šunimi. Matyt, mano skambutis jiems pasirodė labai įtaigus. Kažkas pašnibždėjo, kad jaunuoliai nubėgo kapinių link ir ten pasislėpė. Naktis, mėnesiena... Vyresnysis policijos pareigūnas sušuko, kad reikia išsiskirstyti ir ieškoti, kur jie pasislėpė. Jaunuolių paieškos taip įsiminė, kad ir šiandien, rodos, matau už paminklų judančius šešėlius pritūpusių ir pasislėpusių jaunuolių. Atrodė, kad juda visi antkapiai, o dar ir tas šuo vis netikėtai pribėgdavo lyg iš niekur. Daugiau nebandau naktį net žiūrėti į kapinių pusę.

Teko ir speigo sukaustytų porą vyrų padėti įkelti į roges, ir neturinčio nei vieno giminaičio žmogų palaidoti. Bet jau šie nutikimai nėra šmaikštūs. Jie puikiai įrodo, kad nebuvo lengva. Visus įvykius šiandien prisimenu be baimės ir, jeigu reikėtų, pakartočiau tą patį.

Ką veikiate dabar ir kokie Jūsų ateities planai?

Šiuo metu skiriu daugiau laiko sau. Jau 8 mėnesiai, kaip baigėsi mano kaip seniūno kadencija. Pagaliau pasidžiaugiau žiema be rūpesčių, be skambučių, kad kelius reikia valyti. Draugai ir pažintys niekur nedingo, nes puikiai bendraujame su kolegomis iš Lenkijos. Karantinas apribojo tik susitikimus. Paskambinu seniūnijos gyventojams, pasikalbu ir visuomet klausiu, kaip jiems sekasi? Sulaukę mano skambučio, jie noriai ir mielai bendrauja. Jiems labai įdomu, kad pakalbinu. Daug kas skambina ir man bei drąsiai kviečia atvykti į svečius. Bendrauju su seniūnaičiais, bendruomenių pirmininkais, skambina ir apsilanko seniūnai, savivaldybės darbuotojai. Seniūnijos „pulsą“ puikiai jaučiu ir dabar.

Šiuo metu baigiu įrengti poilsiui skirtą sodybą – ten galės apsistoti iki 12 poilsiautojų. Yra 5 dviviečiai kambariai, 2 poilsio kambariai, židinys, pirtis, virtuvė ir visi kiti patogumai, kurie būtini poilsiautojams. Malonu, kad mane kviečia įvairios įstaigos vertėjauti projektuose tarp Lietuvos ir Lenkijos. Kalbų mokėjimas yra vertybė, kurios ant pečių nešioti nereikia.

Šiek tiek užsiimu kūryba, į lietuvių kalbą verčiu rusiškas eiles. Kartais pavyksta, o kartais suabejoju, ar pavyko. Dabar atrodo, kad šiuo metu užsiėmęs esu žymiai labiau nei tada, kai dirbau seniūnu.

Ko, Jūsų akimis, labiausiai trūksta Vištyčio miesteliui?

Kaip jau minėjau – nuotekų sutvarkymo. Taip pat reikėtų kavinės. Neseniai teko bendrauti su vietos gyventoja, kurios anūkas Vištyčio miestelio centre įsigijo sodybą. Pamažu tvarko ir įrenginėja. Kiek teko girdėti, čia ateityje turėtų atsirasti kavinė, kurios Vištyčiui labai reikia.

Be abejo, būtina tęsti poilsio infrastruktūros tobulinimą, daugiau dalyvauti projektuose, kurių dėka į Vištytį būtų galima pritraukti daugiau lankytojų. Dirbdamas seniūnu teikiau pasiūlymus vykusiuose pasitarimuose Lenkijoje kartu su Vilkaviškio verslo ir turizmo centru, Vištyčio regioninio parko darbuotojais. Į juos pateko pelkių takų įrengimas greta ežero, apžvalgos bokšto pastatymas, slidžių trasos atnaujinimas, pasienio kelio iki trijų valstybių sankirtos iš Lietuvos pusės įrengimas (norint pamatyti šį įdomų objektą, vis dar tenka važiuoti per Lenkijos teritoriją). Viliuosi, kad šie mano pasiūlymai, kurie buvo aptarti Lenkijoje, neliks nepastebėti.

Kurias Vištyčio vietas mėgstate labiausiai?

Mano mėgstamos vietos Vištytyje yra ežeras, Šilelio pažintinis takas, piliakalniai. Pasivaikščioti, pabūti vienam gamtoje, atsigauti, pakvėpuoti grynu oru, išgirsti ežero bangas, apžiūrėti skulptūrų parką - visa tai atgaivina. Smagu pabūti visur, kur prisidėjo mano mintys, mano rankos, mano idėjos.

Esate įvertintas „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimu bei medaliu „Už nuopelnus Lietuvos savivaldai“. Ką Jums reiškia šie apdovanojimai?

Visi apdovanojimai man yra labai svarbūs. Ar tai būtų padėkos raštas, ar knygos su autografais, įvairūs suvenyrai, nuotraukos iš įvairių kraštų ir vietovių. Viskas primena gyvenimą, nelengvą darbą, įvykius, kuriuose teko dalyvauti. Žinoma, Lietuvos seniūnų asociacijos medalis „Už nuopelnus savivaldai“ ir „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimai – patys aukščiausi mano veiklos įvertinimai. Manau, kad buvau įvertintas ne tik aš, nes jais yra apdovanota visa seniūnija, jos gyventojai, bendruomenės. Tik kartu su jų pagalba buvo galima pasiekti tokių rezultatų, kurie verti šių apdovanojimų. Be to, „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimus yra gavę tik du Lietuvos seniūnai – Švėkšnos ir Vištyčio. Džiaugiuosi tuo.

Kokia mintimi vadovaujatės savo gyvenime?

Mažiau žadėti, o daugiau padaryti kuo geresnių darbų. Toks buvau, toks ir išlikau. Jeigu yra vizija – strategiją ir taktiką galima įvairiais būdais sumodeliuoti ir galutinis tikslas bus pasiektas.

Ko palinkėjote naujai Vištyčio seniūnijos seniūnei Odetai Riklienei?

Naujoji kolegė man paskambino, pakvietė arbatos. Pasiūliau jai atvykti pas mane ir susipažinti su vienu iš Vištyčio seniūnijos gyventojų (nors mes pažįstami). Suprantu, kad šiuo metu susitikimai apriboti, bet nuoširdžiai tikiuosi, kad mūsų susitikimas įvyks. Spaudoje skaičiau apie jos įžvalgas atėjus dirbti į šias pareigas. Malonu, kad bus tęsiamos senos tradicijos, darbai. Žinoma, kažkas turėtų būti ir naujo. Jei sugebėsiu – visada padėsiu. Ypač bendradarbiauti su kaimynais iš Lenkijos. Kai tik atsilaisvins karantinas, kaimynai iš Lenkijos prašo, kad atvežčiau juos supažindinti su nauja seniūne. Norėtų pamatyti, pakalbėti apie projektus. Tikiuosi, kad taip ir bus.