Broliai kūrėjai į pandemiją ir karantiną pažvelgė linksmai

Juokas – dalykas rimtas, gelbėjęs ir karo, ir maro, ir, žinoma, pandemijos metu. Kol Valstybinė lietuvių kalbos komisija nespėja su laikmečiu, kol svarstoma, kokias galima sukurti ir esamam laikui pritaikyti kalbines struktūras bei naujadarus, broliai Gabrielius ir Eduardas Klimenkos dabartinei vartosenai jau pasiūlė nemažai ekstremaliosios naujakalbės principu sudarytų pandemžodžių, kurių pakankamai gausų žodynėlį galima rasti portale bernardinai.lt.

Nepretenduoja užimti J.Jablonskio vietą
Pandemžodžiai – tai naujai sukurti žodžiai, gimę pandemijos laikotarpiu. Visiems gerai pažįstami, tačiau šiek tiek „patobulinti“ pridedant, pakeičiant vieną ar kelias raides, taip įgavę kitą skambesį ir reikšmę. Brolių autorystei galima priskirti ir karantino metu sukurtus OMONžodžius, koronalogizmus, pandemžodinius posakius.
Kaip yra sakęs Gabrielius E.Klimenka, kurdami naujadarus, jie su broliu nepretenduoja užimti kalbininko Jono Jablonskio vietos, tiesiog nori praskaidrinti žmonėms karantino metu subjurusią nuotaiką. Taigi, jei skaitydami jie nusijuoks – tikslas bus pasiektas, be to, pasigamins vitaminas C, kuris svarbus saugantis nuo peršalimo ligų ir virusų.
Tiriant žodžio pandemija reikšmę, broliams į galvą atėjo galimas jo paaiškinimas – anot jų, tai procesas, kai socialinės panikos apimti žmonės nebemąsto ir elgiasi it pandos. Perkrikštydami Moną Lizą kitu – Korona Lizos – vardu pandemžodžių kūrėjai ją tapatina su šedevru, nutapytu per karantiną, o gerai žinomą atsiskyrėlį Robinzoną Kruzą – su gyvu saviizoliacijos vadovėliu. G.ir E. Klimenkos savaip išsiaiškino, ką reiškia jaunimo leksikone neretai vartojamas žodis ZaRaza (užkratas, bjaurybė) – anot jų, tai koronavirusą pasigavęs senovės egiptiečių dievas. Žongliruodami žodžiais jie smagų pasibuvimą su šeima karantino metu pavadino vakorone; bausmę tiems, kas per karantiną sirgdamas bastosi viešosiose vietose, įvardino korone. Savaitgalis jiems asocijuojasi su karantinu nuo karantino, o šio laikotarpio naujienų laidos – su koronorama ir t.t.

Pandemžodžių kūrimas – laisvalaikio užsiėmimas
Prieš kurį laiką Birštono viešoji biblioteka pakvietė skaitytojus į virtualų susitikimą su broliais Eduardu ir Gabrieliumi Klimenkomis, kuriame jie atskleidė, kaip gimė sumanymas laisvalaikiu kurti naujus, pandemijos laikotarpiui būdingus žodžius ir posakius, pateikė naujakalbės pavyzdžių ir atsakė į pokalbio vedėjos klausimus. Vakaras, praleistas bibliotekos Facebook live paskyroje, prabėgo nuotaikingai, nes net ir kalbėdami apie save, pomėgius, atskleisdami savo požiūrį į rimtus dalykus, abu pašnekovai nestokojo sveiko humoro.
Vienas iš brolių – Gabrielius Klimenka, Ops, yra katalikų teologas, VDU Teologijos fakulteto doktorantas, šaulys, išlikimo mokytojas, kelių knygų autorius. Jo brolis Eduardas taip pat turi glaudų ryšį su žodžiais – verčia knygas iš prancūzų kalbos, rašo eiles. Abu jie labai skirtingi, tačiau kartu ir labai panašūs, nes myli knygas, mėgsta pajuokauti, kad praskaidrintų nuotaiką ne tik sau, bet ir kitiems šiuo nelengvu karantino laikotarpiu. Broliai atskleidė, kad ši savybė jų šeimoje perduodama iš kartos į kartą – senelis buvo pelnęs linksmiausio kolūkyje traktorininko titulą, o tėtis – gavęs šmaikščiausio medžiotojo apdovanojimą.
Tik ūgtelėję broliai savo juokelius pirmiausia išbandydavo su mama, jei pajusdavo, kad tai veikia, juos laidydavo ir gausesnėse auditorijose. Kuris buvo pandemžodžių kūrimo iniciatorius, Klimenkos neišsiduoda. „Gal kada nors, kai biografai rašys apie mus, jie atkas, kuris iš mūsų sukūrė pirmuosius pandemžodžius,“ – pajuokavo Gabrielius.
Tiesa ta, kad broliai, užrašę kokį naujadarą, skuba konsultuotis vienas su kitu: „Sėdim kiekvienas savo kamarėlėj, skambinamės, naudojam tokį įrankį, kaip google drive, kartais į mišką išeinam ir per atstumą pasirėkaujam…“
Tačiau pats kūrybos procesas, kaip ir daugelio rašytojų, pasak jų, vyksta tyloje, vienumoje, tik paskui vienas su kitu pasidalina naujais žodžiais, juos paredaguoja ar pakritikuoja, o kartais ir redakcija pacenzūruoja. „Juk tie žodžiai išreiškia tam tikrus žmonių išgyvenimus, todėl panaudodami vieną ar kitą žodį norime išlikti taktiški,“ – teigė pandemžodžių kūrėjai.

Įkvėpimo randa ir kasdienėje kalboje, ir žodynuose
– Išgirstu kokį žodį ir su juo žongliruoju, ieškodamas kitos jo reikšmės. Antai išgirdau žodį geležinkelis, iškart dingteli mintis, kad jis tarsi metalinis kelio protezas. O kartais naujadarai gimsta iš tokio fenomeno, kaip kalbos „liapsusai“ (žiopla klaida). Tarkim, ėmiau kartą ir vietoj „smagu, džiaugiuosi“, ėmiau ir pasakiau „smagiuosi“, – Gabrieliaus Klimenkos teigimu, jeigu būsi pastabus, įkvėpimo galima pasisemti įvairiose situacijose.
Eduardo Klimenkos pastebėjimu, atkreipus dėmesį į netyčia ištikusias kalbos klaidas, galima užrašyti įdomių sąskambių ir turinčių priešingą reikšmę „perliukų“: pvz., pietauti – dietauti (Jei eini pietauti, tai valgai pietus, jei ne – dietauji).
Eduardas pritaria broliui, sakydamas, kad didžiausias jų įkvėpėjas yra gyva, kasdienė kalba. Tačiau, jo nuomone, vienas sugalvotas žodis – tegul ir su paaiškinimu – yra nieko vertas, jis turi atsiskleisti tam tikrame kontekste, tam tikroje situacijoje. Jis turi gyventi savo aplinkoje, būti nuolat vartojamas šnekamojoje kalboje.
Kartais įkvėpimo broliai semiasi iš lietuvių kalbos žodyno, kuriame pasirinkti žodžiai atskleidžia daugiau prasmių, o kartais į pagalbą pasitelkia gerai žinomus frazeologizmus, posakius, patarles: pvz.: akis muilinti – taip, reikia plauti viską, kartoju – viską; už nosies vedžioti – dar pavojingiau nei bet kada anksčiau; akimis nurenginėti – žinoma, juk rankomis liesti nevalia; ausimis karpyti – o kas gi belieka, kai niekas kitas neapkerpa ir t.t.
Pandemžodžiautojai nevengė „pažaisti“ ir Šv. Kalėdų proga. Brolių tikinimu, kai Kalėdas tenka sutikti saviizoliacijoje, tai jau Šv. Kovėdos. Seniu besmegeniu jie linkę vadinti tokius žmones, kurie plintant pandemijai nuolat eina į parduotuvę – matyti, kad visiškai neturi smegenų…
– Su šeima vasaros pabaigoje išėjome pagrybauti, vaikams tai buvo didelė pramoga. Dukra atrado sukirmijusį grybą ir paklausė, o koks čia sliekmaistis? Iškart sureagavau – vau, auga naujažodžiautojų karta? Gaudau ir sūnaus pirmuosius tariamus žodžius, nes maži vaikai turi lakią fantaziją ir pažeria perliukų,– Eduardui kūrybiniame procese pasitarnauja ir namų aplinka.
E.ir G. Klimenkas džiugina, kad kai kurie jų sukurti pandemžodžiai tapo gyvi, yra vartojami ne tik šnekamojoje kalboje, bet ir moksliniuose straipsniuose bei žiniasklaidoje (pvz., koronavijauta, pandemžodžiai, pandemšventės ir kiti).

Kalba yra gyva…
Naujadarų kūrėjai atskleidė savo santykį su lietuvių kalba.
„Esu įsitikinęs, kad žmogus, gebantis suprasti antrąsias žodžių reikšmes, žaidžiantis jų prasmėmis, moka kalbą. Jeigu jis nesupranta kalboje naudojamų dviprasmybių – nemoka ir kalbos,“ – akcentavo kelias knygas parašęs Gabrielius Klimenka.
Eduardas Klimenka pabrėžė besididžiuojantis tuo, kad yra lietuvis, lietuvių kalba jam labai artima: „Lietuvių kalbą paveldėjau, džiaugiuosi, kad būtent ją, nors jos nebuvau pasirinkęs. Lietuvių kalbą, jos turtingumą atradau pamažu, pirmiausia skaitydamas knygas, vėliau versdamas tekstus, lygindamas ją su kitomis kalbomis, ieškodamas žodžių atitikmenų, naujų atspalvių. Visgi negalime perdėtai sakyti, kad išskirtinai tik lietuvių kalba yra turtinga. Didžiuojamės lietuvių kalbos archaiškumu, jos kilme, tačiau senų rašytinių šaltinių neturime.“
Sklaidant Mažosios Lietuvos grožinės literatūros pradininko K.Donelaičio poemą „Metai“ ir susižavėjus sodria, žodinga jos kalba, broliams kilo noras perkurti „Pavasario linksmybes“ savaip, aktualizuojant šio laikmečio problematiką: „Vėl koronė apkrėsdama budina svietą ir medikų triūsus vis perniek paleisdama juokias, o viens kits, vis jai padėdams, nepaliauja skiepų žalą vis skelbdams, o išsiilgęs senolių anūkas vis aplankyt anuos gviešijas. O ir ne vienas atkeliauja, dovanom nešinas. Štai ir dalinas tuo, ką pats turi, vienam koronę, kitam gripą, kaip gi kitaip begali savais pasirūpint?(…).“
Eduardas, kuriam verčiant tekstus iš prancūzų kalbos, tenka paieškoti lietuviškų atitikmenų, tvirtina, kad pradžioje jam lietuvių kalba atrodė ne tokia lanksti ir žaisminga, kaip prancūzų, bet įsigilinęs suprato, jog iš vieno žodžio, vien tik pakeitus vieną raidę, galima išgauti bent keletą kitos prasmės žodžių.
E.ir G.Klimenkos, išgirdę klausimą, kodėl lietuvių kalboje nauji žodžiai sunkiai prigyja, susimąstė.
– Mano manymu, kalbos vartoseną prižiūrinti institucija nepagalvoja, kad kalba yra gyva, todėl į ją neįskiepysi dirbtinai sukurtos konstrukcijos. Turėtų vykti atvirkštinis dalykas: stebima, kokie nauji žodžiai kalboje prigyja, ir įteisinti naujadarus. Kita vertus, kalba turi paprastėti, nebūti tokia gremėzdiška. Pavyzdys. Antai, žiūrėjom su vaikais filmuką. Angliškas žodis shopping yra dviejų skiemenų, lengvai tariamas, o išverstas į lietuvių kalbą jis skamba griozdiškai: apsipirkinėjimas (7 skiemenys),– savo nuomonę išsakė Eduardas.

OMONžodžiai – atsakas į pasaulio absurdą
Po brolių sukurtų pandemžodžių sekė OMONžodžiai. Jie gimė kaip reakcija į politinius įvykius kaimynystėje ir diktatorių veiksmus.
– Mes laikomės tokio principo: reikia sakyti, kad karalius nuogas. Jeigu demokratijos principai paminami, būtina į tai atkreipti dėmesį. Galbūt tai mažas mūsų indėlis, bet per humorą galime parodyti, kas vyksta. Juk ir komikas Č.Čaplinas sakė, kad humoras žudo diktatorius…“ – sakė broliai, šiaip nemėgstantys savo politinių įsitikinimų reikšti viešai, tačiau dėl OMONžodžių spausdinimo nė kiek nesudvejoję. Keletas jų pavyzdžių: OMONo refleksas – psichinė būsena, kai nerimą bandoma numalšinti gumine lazda; Kremlshaimeris – gebėjimas pamiršti tarptautines sutartis; slaptas inauguravimas – nes viešas ignoravimas ir pan.).

Paleidus žodį, jis gyvena savo istoriją
– Kiekvienas naujas žodis atranda savo skaitytoją. Iš skirtingų žmonių ateina skirtingos reakcijos. Vieni jį supranta, kiti – ne. Kitąkart mums atrodo, kad naujadaras virs topu, o niekas neatkreipia dėmesio, – naujus žodžius sudarinėjantiems broliams Klimenkoms svarbu jausti, kur baigiasi humoras ir prasideda patyčios, ypač tais atvejais, kai jie perkuria žinomų žmonių pavardes.
Eduardas tvirtina, kad kai kurios garsios pavardės labai tiktų pandemžodžių kūrimui, bet broliai dažniausiai susilaiko… Nebent vieną kitą pavardę panaudoja „pozityvioje šviesoje“. Taip su visa pagarba vienam iš sveikatos srities ekspertų profesoriui Kasiulevičiui jo pavardė buvo pakeista į Kosulevičiaus…
Gabrieliaus nuomone, humoras yra geras ir tinka daugeliu atveju, bet jam yra vieta ir laikas. Juk negali juokauti atėjęs į laidotuves… „Humoras yra tinkamas, kol nepereini į puolimą prieš žmogų, jo nesuasmenini. Kai humoras virsta patyčiomis, tampa nebeskanu,“ – įsitikinęs jis.
Pandemžodžių kūrėjai pripažįsta, kad kartais jie pajuokauja, neturėdami tikslo ką nors įžeisti, bet atsirado žmogus, kuris sau prisitaikė ir įsižeidė.
– Ne visuomet galime išlikti empatiški, žinoti žmonių skaudulius ir baimes, tada ir pasitaiko kam nors neatsargiai užminti ant nuospaudos. Yra žmonių, kurie neturi humoro jausmo… Tačiau tyčia nesiekiame įžeisti. Aš laikausi tokio principo: jei patraukiu per dantį kitą, pasijuokiu ir pats iš savęs kitų akivaizdoje. Tą patį matą naudoju ir sau, ir kitiems, – patikina Eduardas.
Atsisveikindami su klausytojais broliai E.ir G.Klimenkos jiems linkėjo neprarasti humoro jausmo visose situacijose. Pasak jų, jeigu negebi pasijuokti, o ypač iš savęs, iš tos situacijos, kurioje esi užstrigęs, reiškia: viskas prarasta – prasti popieriai. Būtina juoktis iki pat pabaigos, nes juokas – tai viltis. Tai – geri dalykai kasdienybėje…
Parengė Dalė Lazauskienė