Brangakmenių ekspertas: deimantai – visų žmonių draugai

Brangakmenių ekspertas šiaulietis Giedrius Kleišmantas daugiau nei tris dešimtmečius užsiima švietėjiška veikla – rengia klubus, kuriuose pasakoja apie akmenų grynumą ir gyvastį. Ir būtent todėl jam skaudu, kai žmonės žavisi ir renkasi dirbtinai „pagerintus“ akmenis, kurių rinkoje – bemaž 90 procentų.

Natūralių deimantų mažėja

XX amžiaus grožio ikona Marilyn Monroe dainavo: „Deimantai yra geriausi mergaičių draugai.“ Brangiųjų akmenų ekspertas G. Kleišmantas sako, kad jie – visų žmonių draugai.

„Deimantai – visų žmonių draugai, jei natūralūs ir tiksliai šlifuoti, be įtrūkimų ir angliukų. Tai svarbu, nes angliukai sugeria visą neigiamą informaciją iš aplinkos ir atiduoda žmogui negerą informaciją. O būdami tobuli, deimantai įsileidžia šviesą ir ją žmogui atiduoda. Mažai kas tai supranta, bet jaučia“, – apie deimantų galią ir žmogaus trauką jiems sako G. Kleišmantas.

Tad deimantų draugystės niekas neginčija, tik va – nebe visi draugai dabar yra tikri. Mat natūralius deimantus iš rinkos stumia dirbtiniai. O žmonės juos ir žinodami, ir neišmanydami perka.

„Natūralių deimantų vis mažėja. Ne todėl, kad jų natūraliai mažėtų, bet todėl, kad rinkoje vis daugėja dirbtinių. Visi deimantai 100 procentų yra iškasami gamtoje, bet į juvelyriką patenka tik 1 procentas, visi kiti – į pramonę.

Dabar pasaulyje parduodamų juvelyrinių deimantų apie 70 procentų – jau dirbtiniai“, – atskleidžia brangiųjų akmenų ekspertas.

Todėl per trisdešimties metų pratiką išžiūrėjęs ir iščiupinėjęs begalę brangakmenių, ištyrinėjęs jų charakteristikas, jis pasitiki tik Amerikos geologijos instituto išrašytais sertifikatais, kuriuose rašoma viskas: akmens kilmė, svoris, švara, šlifavimo ir poliravimo kokybė. Visus gautus akmenis papildomai tikrina.

Dirbtinis ar natūralus?

Antras niuansas tas, kad tiek natūralus gamtinis, tiek laboratorijoje augintas, tiek dirbtinis deimantas daugeliu atvejų žymimi vienodai – deimantais. Ir tai yra tiesa. Bet G. Kleišmantas tokiam deimanto „grynumui“ pateikia žmogaus palyginimą su robotu. „Jei norėsime robotą padaryti neva natūralų kaip žmogų, tai nuo žmogaus nulupame mėsą ir odą ir tai uždedame ant geležinių konstrukcijų. Tai mes turėsime ką? Žmogų?“ – atkerta ekspertas tokiems, kurie išvedžioja, kad nėra didelio skirtumo, esą dirbtiniai deimantai – irgi iš natūralios žaliavos.

Nežinančiam gali atrodyti, kas gi čia supras ir koks gi skirtumas, jei atrodo vienodai gražiai, tik yra prieinamesni ir kainuoja pigiau? Akmenų žinovas sako, kad esminis – nebelieka gyvo akmens savybių.

„Visi skaidrūs akmenys, kurie iškasti iš žemės, įleidžia šviesą. Dirbtiniai akmenys šviesos į vidų neįleidžia. Jie spinduliuoja tik nuo paviršiaus. Ką tai sako? Tai, kad jie yra negyvi, neturi Žemės jėgos, neturi sielos. Žmogus gali daug ką pagaminti, bet negali jis įpūsti sielos. Žmogus – ne Dievas. Juk ir vaikas gimsta iš žmogaus, bet sielą jam suteikia žemė, o dvasią – Kūrėjas“, – filosofiškai atsako ekspertas.

Kad žmonės neapsigautų, susižavėję pakaitalais, ir įsivaizduotų realią vertę, G. Kleišmantas pasufleruoja, kad natūralus puikiai šlifuotas bespalvis 1 karato (tokio dydžio taškučio be mikroskopo nepamatysi) briliantas biržoje kainuoja 10 kartų daugiau negu dirbtinio ar auginto laboratorijoje deimanto.

Kuo skiriasi deimantas ir briliantas?

Tūlas pirkėjas gyvo deimanto nei matęs, nei čiupinėjęs nėra, o kuo skiriasi deimantas nuo brilianto, retas kuris žino. Ogi briliantas yra tas pats deimantas, tik jau nušlifuotas pagal aukščiausią standartą. Apvalaus šlifavimo 57 šoninių sienelių. Tai yra briliantinis šlifavimas. Be briliantinio šlifavimo yra dar daug kitų formų, kaip: bagetas, kriaušės arba lašo formos, princesė, laivelio, pagalvės formos ir t. t. Teisingas šlifavimas, poliravimas ir simetrija akmeniui suteikia švytėjimo, kuo darbas meistriškesnis – tuo briliantas brangesnis. Nereikia užmiršti, kad akmuo turi būti bespalvis ir švarus.

„Kad šviesa įeitų į akmens vidų, lūžtų į vidines šonines sieneles ir 100 procentų išeitų atgal, yra paskaičiuota, kad turi būti tiksliai 57 – nei daugiau nei mažiau – taisyklingos briaunos. Toks šlifavimas vadinamas excellent, tai reiškia „puikus“. Tam kad nušlifuotas briliantas žėrėtų, kampus nustatė XX amžiuje mokslininkai. Bet jei taip šlifuoji, reikia labai daug išmesti į šiukšlių dėžę brangios žaliavos. Tuo daugelis šlifuotojų nesuinteresuoti. Todėl 95 proc. deimantų šlifuojami ne puikiai, o blogai, patenkinamai, retai kada gerai. Toks briliantas įsileidžia 100 procentų šviesos, o išspinduliuoja tik 20 procentų, o visa kita išsiskaido į šalis. Jis nebežėri“, – atsidūsta ekspertas G. Kleišmantas.

Visi briliantai šlifuojami rankomis. 

„Aš šiuo klausimu esu sugadintas žmogus“, – prisipažįsta G. Kleišmantas, kuriam yra tekę ištisus mėnesius stebėti šį kruopštų rankų darbą Vinicos (Ukraina) gamykloje „Kristal“, kur jis prieš 35 metus mokėsi brangakmenių paslapčių.

Svarbu grynumas

Tokias profesines subtilybes G. Kleišmantas aiškina eiliniams smalsuoliams nepaprastai kantriai. Mat jam svarbu, kad kuo daugiau žmonių turėtų teisingos informacijos apie akmenis, žinotų, ko teirautis, ir mokėtų įvertinti, ką perka.

Vienas iš nedaugelio brangakmenių ekspertų Lietuvoje ir juvelyrinės parduotuvės savininkas į brangiųjų akmenų pasaulį prieš daugiau nei tris dešimtmečius įžengė kaip verslininkas. Mat anuomet, 1989–1990 metais, buvo madingi antikvaro aukcionai, o kompetentingų vertintojų šalyje labai trūko. Tad G. Kleišmantas kartu su jaunesniuoju broliu Arūnu buvo vieni iš nedaugelio, kurie buvo įleisti mokytis į gana slaptą tuo metu objektą – gamyklą „Kristal“.

Brolis Arūnas vėliau pasuko labiau į mokslą ir tapo Lietuvos draugijos pirmininku, pasaulyje žinomu gemologijos mokslininku, ekspertu. O Giedriui labiau rūpėjo kita akmenų pusė – gyvybė, grynumas ir kokybė. Jie abu leidosi į geologų ekspedicijas Indijoje, kur akmenų išgavimo, apdirbimo ir pardavinėjimo tradicijos labai senos. Ten jie aplankė gemologijos institutą, kasyklas, dirbtuves, parodas, susitiko su mokslininkais ir su verslininkais, kurie šlifuoja brangakmenius.

Kuo daugiau žinių įgydavo G. Kleišmantas, tuo labiau augo reiklumas brangakmenių kokybei – švarumui, grynumui, briaunų šlifavimo tikslumui. To jis reikalavo ir iš tenykščių meistrų.

„Kai kurie man net yra pasakę: „Jeigu ne tu, aš tokių aukštumų nebūčiau pasiekęs.“ Gal ir negerai save girti, bet savo norėjimu ir reiklumu akmens šlifavimui jie pasiekė tokį tobulą šlifavimą, kuris yra klasika“, – šlifavimo meistrais, pas kuriuos užsisako akmenis savo dirbiniams, didžiuojasi G. Kleišmantas.

„Pagerinti“ akmenys

Iškastas akmuo ne visada atrodo nepriekaištingai. „Kokybiškų itin mažai, o neišvaizdžių – daugybė. O žmonės juk nori pasipuošti, tai ką su jais daryti?“ – tendenciją paaiškina G. Kleišmantas.

Todėl rinkoje labai daug „pagerinančių“ priemonių. Ko tik neprisigalvoja pardavėjai, kad akmuo atrodytų patraukliai: kaitina, mirko dažuose, net radiaciją naudoja. Ir tokių gaminių pasaulio rinkoje net 90 procentų. Pavyzdžiui, 97 procentai juvelyrinių rubinų ir safyrų yra kaitinti.

„Nekaitintų nei rubinų, nei safyrų juvelyrikos parduotuvėse nematysite. Ištraukti iš žemės, jie būna drumsti, o pakaitinus pasidaro skaidrūs, ryškūs. Ir taip mums akis dumia“, – apie apgaulingą masinėje prekyboje esančių brangakmenių grožį sako ekspertas, kuris nekaitintų safyrų gauna iš Šri Lankos.

Apsirinka žmonės, pirkdami ir berilus. Už akvamariną moka beveik vienodai, nesuprasdami, kad kuo skaidresnis ir ryškesnis – tuo brangesnis, o šviesus lyg vanduo pigiau turi kainuoti. Smaragdai (kurie irgi priklauso berilų grupei) – žali brangakmeniai, kuriuos tiekėjai neretai irgi sugalvoja „paryškinti“.

„Brazilijos smaragdai turi mikrokanalėlių ir jei jų spalva būna tokia nuvėsusi – vos vos žalia, tai juos net ryškiai žalius padaro. Jie pamerkiami į žalią aliejų, kurio prisigeria per 24 valandas. Tada išdžiovinami ir, uždėjus parafino, kad tas riebalas neišbėgtų, nupoliruojami. Atrodo fantastiškai iki to momento, kol karštu vandeniu su indų plovikliu lėkštes išplausite“, – sako G. Kleišmantas.

Vietoj citrino itin dažnai pardavinėjamas sirupe išvirtas ametistas. Mugėse žmonės susigundo itin žvilgančiais neva akmenimis paslaptingais pavadinimais „Kairo naktis“, „Saulės akmuo“ ir panašiais. Ekspertas švietėjiškuose klubuose žmonėms aiškina, kad tai tiesiog klijuotos sumaltų akmenų ir vario dulkės, ir parodo natūralių akmenų ir variu „pagerintų“ dirbinių vėrinius.

Akmenys – gyvybės forma?

Žinoma, visa tai niekaip neorientuota į mažai išmanantį ir tik akimis perkantį klientą. Į akmenį tokiu atveju dėmesio niekas nekreipia, ar jis ką nors jaučia, nežinia. Niekas neabejoja, kad akmens kristalai, nors ir tin lėtai, bet auga. O pastaraisiais dešimtmečiais, technologijoms tobulėjant, mokslininkų atliekami bandymai fiksuoja tam tikrus akmenų gyvybės požymius, tokius kaip skleidžiamas elektromagnetinis dažnis ir kitus. Akmenų mylėtojai, matydami „pagerinimais“ išniekintus akmenis, liūdnai konstatuoja – jau nebegyvas.

G. Kleišmantas nelinkęs įtikinėti skeptikų, kurie šaiposi ir iš teiginio, kad akmenys yra gyvybės forma. Jis į šį klausimą atsako daugybe klausimų: „Jūs man paaiškinkite, kodėl tie akmenys, kuriuos mes, žmonės, sukuriame, neįleidžia šviesos į save? O visi iš žemės iškasti skaidrūs akmenys įleidžia. Jūs man tai paaiškinkite, kodėl mūsų, žmonių, sukurti rubinai – fantastiški, skaidrūs, gražiausi – šviesos neįsileidžia, o natūralūs – įsileidžia. Jų cheminės savybės yra vienas prie vieno. Jūs man paaiškinkite chemiškai, fiziškai, kodėl taip yra? Kodėl jaučiame, kad, safyru pamasažavus guzą, jis sumažėja, o su sintetiniu masažuok nemasažavęs – jokių energetinių savybių neturi. Kodėl?“

Kokie akmenys dabar madingiausi?

Žinia, ne visi gali įpirkti deimantus, o puoštis nori daugelis. Tad rinkoje egzistuoja brangių ir pusbrangių akmenų mados. Paklaustas, kas madinga dabar, G. Kleišmantas atšauna, kad madinga tai, kas reklamuojama.

„Kas daugiau pinigų į reklamą įmeta, tas ir laimi. „Juodi deimantai – patys geriausi ir gražiausi, ir lia lia lia...“, o kad jie yra tragedija, tai niekam nerūpi, – susierzinimo dėl manipuliacijų neišmanančiais pirkėjais neslepia pašnekovas. – Ieško žmonės juodų deimantų, klausiu, kam jums tokio dalyko reikia, tokio neišsivysčiusio deimanto užuomazgos? Nežinau, kam galėtų jo reikėti, nebent tam, kuris garbina ne Kūrėją. Bet reklama ir mada užgožia viską.“

Ypač tai G. Kleišmantas pastebi, kai į jo parduotuvę ima eiti pirkėjai, vienas po kito ieškodami vieno ir to paties akmens:

„Ateina viena ir sako: „Man ametisto“, paskui kita: „Man ametisto“, kai jau trečia paprašo ametisto, klausiu, ar jau kažkur apie jį perskaitė. Sako: „Taip, rašė laikraštyje, kad ametistas nuo to, nuo to ir ano.“

Kita netikusi mada – akmens dydis, ypač kai žmonės nesidomi kokybe. „Kai moterys lygina, kokį briliantą kam nupirko: „Oho, 10 karatų – didelis! O tavo – toks mažiukas“, nesupranta, kad tas švarus mažiukas gali būti 10 kartų brangesnis nei tas didelis suaižėjęs. Čia tas pats, kaip, užsinorėjus didelės mašinos, vyras nupirktų „Ikarus“ autobusą, kai kitas tuo metu nuperka „Lexus“, – palyginimą pateikia ekspertas.

Būtent dėl tokių tendencijų G. Kleišmantas ir užsiima švietėjiška veikla. Jis kaupia kolekciją, supažindina su akmenų savybėmis, kantriai jas aiškina potencialiems pirkėjams, noriai ir dosniai dalijasi informacija tiek įvairiuose renginiuose, tiek suburdamas smalsuolių klubą parduotuvės erdvėje.