Bosų bosas Virginijus Butvilas: „Reikia išeiti laiku, kad neišvarytų“

Ilgametis choro „Polifonija“ dainininkas Virginijus Butvilas, dėl balso stiprumo vadinamas Bosų bosu, išeina užtarnauto poilsio. Spalio 1-ąją gimtadienį atšventęs vyras ypač pasiilgs kolegų. „Išeinu iš polifoniečių šeimos“, – sako jis. Virginijus su šypsena pasakoja apie 42-ejų metų karjerą chore, pomėgį grybauti, koncertą, į kurį labiausiai norėtų papulti, ir kokias svajones pildys, nebebūdamas Bosų bosu.

Be dainavimo – niekur

– Kaip prasidėjo jūsų, kaip dainininko, karjera?

– Pradėjau dainuoti darželyje. Pastebėjo, kad turiu kažkokį balsą, ir tėvai nusprendė, kad verta pabandyti įstoti į Vaikų muzikos mokyklą. Po to sekė Aukštesnioji muzikos mokykla (dabartinė S. Sondeckio menų gimnazija). Ten studijavau chorinį dirigavimą. Vėliau įstojau į Menų akademiją, bet po metų teko išeiti: jaunas žmogus galvoja, kad yra pasaulio bamba ir viską žino. Dabar supratau, kad žinau, jog nieko nežinau. Tada – tarnyba sovietų armijoje. Ačiū Dievui, kad gera tarnyba pasitaikė – orkestre. Išmokau groti tūba.

Grįžęs po tarnybos, pačią pirmą dieną ėjau tvarkytis dokumentų į karo komendantūrą ir susitikau Sigitą Vaičiulionį. Jis paklausė, ar nenoriu dainuoti ansamblyje. Sutikau. Tai buvo Senosios muzikos ansamblis. Taip 1980 m. ir prasidėjo mano dainavimo karjera.

– Ar esate dirbęs kitokių darbų?

– Esu dirbęs mėsos kombinate išpjaustytoju, Šiaulių rajono kultūros namuose – metodininku. Be dainavimo – niekur. Mėsos kombinate dirbdamas, dainavau dviejuose ansambliuose ir chore. Manęs paprašė: vyrai, o ypač bosai, visada reikalingi. Buvo labai smagu. Dainavau kartu su savo amžinatilsį tėvu, vadovaujant gerbiamam Mykolui Žalneravičiui. Nuostabus žmogus, nuostabus vadovas, visada žinojo, kaip pasakyti, ką pasakyti, kad mums būtų į naudą ir gerai. Dirbdamas Kultūros centre, taip pat grojau mušamaisiais kapeloje. Pelnėme liaudies kapelos vardą.

– Sako, kad reikia išsirinkti mėgstamą darbą ir nereiks dirbti. Ar dainavimas jums buvo darbas?

– Galiu pasakyti drąsiai: tai buvo ir pomėgis, ir darbas, ir džiaugsmas viename. Ne kiekvienas gali taip pasakyti. Kai dirbi su maloniu jauduliu – oi, kaip faina!

– Kaip rūpinotės balsu?

– Kai esi profesionalus dainininkas, turi visą laiką save prižiūrėti ir kontroliuoti: kad balsas nepervargtų, kad balso stygos neperšaltų, nepersitemptų. Vadinasi, reikia mokėti taisyklingai dainuoti – jeigu pradėsi liaudiškai, gali prisidaryti problemų. Nuo netaisyklingo balso formavimo atsiranda ir mazgelių ant stygų. Visą laiką savikontrolė – tai yra pagrindinis dalykas dainininkui.

Bendraujant su žmonėmis, kolegomis, irgi reikia save kontroliuoti. Aišku, buvo visokių dienų, būdavau ir piktesnis. Kadangi esame kolegos, protingi žmonės, atsiprašome, pasakome, kad ar pavargę buvome, ar rūpesčių turėjome.

– Kaip atrodė jūsų dienotvarkė?

– Mano dienotvarkė labai paprasta. Keliuosi pusę šešių ar be penkiolikos šešios, man žadintuvo nereikia. Prausiuosi. Nepusryčiauju. Anksčiau sau leisdavau kavos puodelį, kad užvesčiau organizmą. Ateinu į darbą, gerą pusvalandį apsitvarkau, kad aparatas priprastų prie aplinkos, prie temperatūros. Einame visi į repeticiją, apšildome savo dainavimo aparatus. Ir taip kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki penktadienio, išskyrus tas dienas, kai vykstame į koncertus. Bet ten irgi panašiai. Tokia monotonija.

Polifoniečiai tapo šeima

– Kokias įspūdingiausias karjeros akimirkas prisimenate?

– Buvo laikas, kai padėdavome Aukštesniosios muzikos mokyklos mišriajam chorui, ypač kai vykdavo egzaminai. Į vieną koncertą susirinko visi, išskyrus bosus – iš bosų aš vienas. Visą koncertą atidainavau vienas pats. Ir nenumiriau. Aišku, balso stiprumą reikėjo labai valdyti, kad pramuščiau tenorus, altus ir sopranus.

Buvo nemažai įspūdingų akimirkų. Kai tik pradėjau profesionalią muzikinę veiklą, šitoje salėje su mumis dirbo nuostabus latvių chorvedys Imants Kokars. Ir koncertai, ir repeticijos su juo be galo įdomios. Dar vienas malonus prisiminimas – kai iš Sankt Peterburgo atvažiavo chorvedys, dirigentas Ravelas Martynovas. Turėjome porą koncertų Šiauliuose. Taip pat nuostabios repeticijos.

Įspūdingiausios akimirkos – kai susiduri su gerais dirigentais. Kiekvienas dirigentas įneša kažką naujo, savo ir tu turi paimti tai, kas geriausia, ir prisitaikyti sau. Kokars toks plastiškesnis. Martynovas turi daugiau pietietiško kraujo, tai labai energingas. Imdavo taip mus į nagą, kad net nejusdavome to. Išpildydavome kiekvieną pastabą. Visi dejuodavo, kad su tenorais problema, prie Ravelo to nebuvo – mūsų tenorai taip uždainavo per koncertą, kad visi sakė: „Vau, pasirodo, ir „Polifonija“ turi tenorų.“

Kiekvienas iš jų mokėjo pasakyti, kaip tai padaryti, galėjo pademonstruoti ir sugebėjo iš mūsų išprašyti, kad padarytume būtent taip. Tai yra patys nuostabiausi dalykai dainininkui.

– Ko labiausiai pasiilgsite?

– Labiausiai pasiilgsiu kolegų. Be abejonės. Gaila palikti, bet reikia išeiti laiku, kad neišvarytų. Labiausiai pasiilgsiu kolegų, bendravimo su jais. Juk kelionės, dainų šventės, koncertai kartu būdavo – viskas kartu. Kaip šeima. Išeinu iš polifoniečių šeimos.

– Turbūt pardavėte daug vakarų ir savaitgalių. Ar likdavo laisvo laiko?

– Likdavo laisvalaikio. Labai mėgstu pasivaikščioti gamtoje, grybauti – be galo. Dabar, sako, problema – grybų nėra. Man šiuo metu jų ir nereikia, galiu vaikščioti po mišką dienų dienomis. Žmonai sakau: „Galiu keturioms dienoms išeiti į mišką ir net nenorėsiu sugrįžti.“ Dabar jau mažiau, bet retkarčiais pavaikštau.

Pagrybauti ir pakeliauti

– Turbūt neišduosite vietų, kur grybaujate?

– Turiu savo mėgstamų vietų. Esu gyvenęs Bubiuose, tai aplink Valentinos Tereškovos pionierių stovyklą ir profilaktoriumą „Elnio“ gamyklos darbuotojams visi miškai išvaikščioti, vos ne kiekvienas medelis pažįstamas. Labai gražios vietos yra Kurtuvėnų regioniniame parke, prie Pašvinio, Vainagių girininkijoje, – kalneliai, pakalnės išvaikščioti. Atvažiuokite grybauti, grybų užteks visiems. Sako, kad kiekvienas grybautojas savo grybą randa.

– Ar šį rudenį jau grybavote?

– Grybavau, bet labai mažai. Kai mačiau turguje voveraičių, širdį skaudėjo. Tuo metu kaip tik važinėjome po koncertus. Kai atsirado laiko, grybų nebebuvo. Dabar turėsiu daug laiko ir patikrinsiu, yra ar nėra.

– Ką veiksite, kai negrybausite?

– Gaila, mašinos nebeturime. Turiu tokią svajonę po Lietuvą pakeliauti. Lietuva – toks nuostabus kraštas. Daug pamatėme: nuostabią Austrijos, Brazilijos, kitų kraštų gamtą, bet šalia tų gamtos stebuklų Lietuva ne ką prasčiau atrodo. Yra tokių vietų, kad net žadą užima.

Norėčiau pabūti Raigardo slėnyje, iš viršaus, nuo skardžio, pamatyti Nemuno kilpas. Sakė, nuostabiai atrodo. Jeigu man kas nors leistų, norėčiau kokią savaitę pasivaikščioti Kuršių nerijoje – nuo vieno krašto vos ne iki rusų užkardos. Nemačiau Raganų kalno, norėčiau užlipti į Nidos švyturį pasižiūrėti.

Kažkada teko Kuršių nerijoje grybauti su tetos draugais. Jau nuo tada visą laiką norisi ten sugrįžti. Anksčiau vis važiuodavome į Palangą, dabar jau atsibodo. Tas šurmulys – ne mano. Mėgstu vaikščioti pakrante, pasimaudyti, o ne gulėti ir kepti kaip spragėsiui. Daug žmonių – skruzdėlynas man nebepatinka. Norisi ramiau, ramiau, ramiau...

„Viską daryčiau, kad papulčiau į „Led Zeppelin“

– Ant scenos esate bosas. Ar toks jaučiatės ir asmeniniame gyvenime?

– Ne, nesijaučiu. Tuoj pasakysiu kodėl. Vyras yra galva, bet moteris yra kaklas ir tą galvą gali sukioti, kur tik nori. Svarbu sutarti, nešaukti ir netriukšmauti. Kuo gražiau sutarsi, tuo ilgiau ir smagiau gyvensi.

– Su choru atliekate daug klasikinės muzikos. O kokią pats mėgstate?

– Su „Polifonija“ roko neatliekame, bet man labai patinka geras klasikinis rokas: AC/DC, „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Aerosmith“, Mickas Jaggeris su „The Rolling Stones“, Rodas Stewartas, „The Beatles“, „Queen“... Roko klasika. Arčiausiai širdies vis tik „Queen“.

– Ar turite mėgstamos lietuviškos muzikos?

– Patinka „Antis“, „Hiperbolė“, dar buvo tokie „Kertukai“, „Saulės vaikai“ – senosios grupės. BIX irgi sena grupė, bet jau nebe taip... Mėgstu pasiklausyti, bet negula į širdį, į Vilnių dėl koncerto nevažiuočiau.

– O dėl ko važiuotumėte?

Tegu ir senukai atvažiuoja „Led Zeppelin“, AC/DC – važiuočiau. Pavasarį gi atvažiuoja „Rammstein“. Siūliau kolegoms, bet kas laiko neturi, kas nenori, o ir ne visi tūkstančius vartome. Bilieto kaina svarbi. Jeigu labai geras koncertas, nusispjaučiau į kainą, pataupyčiau, užsidirbčiau, dar ką nors padaryčiau, kad papulčiau. Viską daryčiau, kad papulčiau į „Led Zeppelin“.