„Blogis prasideda ne tada, kai jį pamatome“

Šeštadienį, gruodžio 9 d., Kauno IX forto muziejuje atidaryta ekspozicija „Pabėgimas iš IX forto“, skirta paminėti šio įvykio 80 metų sukaktį. Šiaulietis menininkas Mindaugas Lukošaitis, vienas iš parodos autorių, kviečia apsilankyti IX forte ir pagalvoti, kas mes iš tikrųjų esame ir ką vieni su kitais darome.

Lavonų degintojai

Kas įvyko 1943 m.? Antrojo pasaulinio karo metais buvo masiškai žudomi taikūs nacių okupuotų kraštų gyventojai, ypač žydai. Nors iš pradžių Adolfas Hitleris neabejojo savo pergale, laikui bėgant, karui užsitęsus ir naciams patyrus didelių pralaimėjimų, jis suprato, kad karo baigtis neaiški, todėl nusprendė naikinti savo žiaurumo pėdsakus.

Nacių okupuotuose kraštuose pradėtos naikinti masinės kapavietės: lavonai buvo atkasinėjami ir deginami. Tai vykdė mirčiai pasmerkti kaliniai – daugiausia žydai ir karo belaisviai. Atlikus darbus, jų laukė toks pat likimas.

Suprasdami tai, 1943 m. gruodžio 25 d. naktį 64 kaliniai, vadinamieji lavonų degintojai, pasipriešino tuomečiam nacių režimui ir pabėgo iš IX forto. Išsilaisvinę jie pasuko keturiomis kryptimis: į miestą, į miškus, į Kauno getą ir pas gimines. Deja, prasidėjus kalinių paieškoms, dalis pabėgusiųjų visgi buvo sušaudyti.

Pažįstama tema

Pasak organizatorių, muziejaus lankytojai kviečiami patirti visą pabėgimo seką – nuo degintojų atvežimo iki paties pabėgimo. Prie ekspozicijos prisijungti buvo pakviestas ir Šiauliuose gyvenantis menininkas M. Lukošaitis.

„Istoriškai viskas įvyko forte, kuris dabar yra muziejus, istorija priklauso šiai vietai, todėl ir gimė idėja sukurti tokią ekspoziciją autentiškose patalpose. Muziejininkai ieškojo, kas yra anksčiau dirbęs panašia tematika, ir rado mano kūrinių. Taip pradėjome dirbti kartu“, – pradžią prisimena menininkas.

Kalbėti apie Lietuvos žydų istoriją jam nėra naujas dalykas. Mindaugas pasakoja jau nemažai metų esantis šiame lauke: „Man Holokausto, trauminės patirties temos yra pažįstamos. Tačiau pabėgimo iš Kauno IX forto istorija buvo kiek netikėta, o įsigilinus ji tikrai atrodo išskirtinė. Reikėjo dirbti kitaip, nei dirbdavau anksčiau. Buvo pasirinkta būtent šiai situacijai tinkama kūrybinė strategija.“

Kūrybinės virtuvės iššūkiai

Galvojant apie muziejaus lankytojus, stengtasi istoriją papasakoti suprantamai ir aiškiai: kas buvo, kaip viskas vyko, parodant net tam tikras schemas, nuotraukas, eksponatus. Istorinis tikslumas derintas su meniniais sprendimais. Greta M. Lukošaičio piešinių architektas Džiugas Karalius sukūrė degintos medienos instaliaciją.

„Menas turi savo kalbą. Buvo gana rizikinga derinti meno ir tradicinės muziejininkystės kontekstą. Tokių bandymų yra buvę ir anksčiau: kartais labai pavyksta, kartais ne. Tai yra iš tikrųjų sudėtinga“, – tikina pašnekovas.

Pasak jo, ekspozicijos ruošimas buvo nelengvas procesas: iš pradžių atrodė, kad ribų nėra ir leidžiama naudoti bet kokias priemones, tačiau diskutuojant paaiškėjo, kad viskas nėra taip paprasta. „Komandinis darbas gimdo daugiau idėjų, bet ir tampa sudėtingiau, kadangi nesi toks mobilus kaip dirbdamas vienas, – aiškina menininkas. – Kyla tam tikrų kūrybinės virtuvės iššūkių.“

Kitas iššūkis – atlikimo technikos pasirinkimas. Buvo nutarta piešti iš pabėgimą išgyvenusiojo perspektyvos, taip, lyg pats būtų ką tik ištrūkęs į laisvę: liudydamas istoriją ir neturėdamas nei laiko, nei noro visus savo išgyvenimus pavaizduoti estetiškai, meistriškai. „Žinia svarbesnė už paties piešinio pobūdį, – apibendrina pašnekovas, pasirinkęs savo darbus „išversti į kitą pusę“, t. y. piešti baltai ant juodo. – Matome, kad piešiniai šviečia. Šviesa yra viltis.“

Tai yra visiškas dugnas

Nors apie Holokausto temą M. Lukošaitis, jau imdamasis projekto, žinojo nemažai, jis teigia, kad pabėgimo iš IX forto istorija, ypač tai, kad paroda eksponuojama toje pačioje patalpoje, kameroje, kur gyveno kaliniai, tikrai privertė susimąstyti.

Nors patalpa sutvarkyta, vis tiek juntama, kad tai buvęs kalėjimas: tamsu, šalta, bet kuriuo metų laiku drėgna. Menininkas tikina, kad tokia vieta reikalauja rimties ir priverčia pagalvoti, kas iš tikrųjų esame ir kaip vieni su kitais elgiamės: „Kai ten įėjau, mintys sustojo, smegenys nurimo.“

„Apie bandymo susidoroti su žydais brutalumą kažko naujo nesužinojau. Informacijos apie tai girdėjome daug ir žinome, kad vyko neišsemiamos vaizduotės žiaurumas. Tiek anuomečio karo, tiek šiandienių įvykių situacijoje matome neribotą blogio fantaziją. Šioje istorijoje mane šiek tiek labiau nustebino pabėgimo aplinkybės“, – prisipažįsta menininkas.

Galime įsivaizduoti įkalintų lavonų degintojų kasdienę rutiną: jie keliasi, atkasa suirusius kūnus, kloja juos sluoksniais su pagaliais, malkomis, tada viską aplieja žibalu, degina. Ir taip kiekvieną dieną – kaip į darbą.

„Jie matė savo tautiečius, matė jų – vaikų, moterų, vyrų – palaikus. Tai yra klampi brutalybė. Ir tie žmonės rado ryžto pabėgti, išsivaduoti iš kalėjimo. Vienas bandymas buvo nesėkmingas, paskui visgi pavyko. Kai kuriuos bėglius sugavo, nužudė. Būna ūmūs blogio pasireiškimo epizodai, o čia – ištęstas nekaltų žmonių kankinimas. Tai yra visiškas dugnas“, – teigia M. Lukošaitis.

Tai yra dabartis

Ekspozicijos piešinių autorius mano, kad meno kalba sušvelnina aštrų pasakojimo jusliškumą, tačiau per vaizdinius atveria ir įtvirtina pačią jo esmę.

„Jei tiesiogiai iliustruotume istoriją dokumentiniais kadrais, tarsi atsidurtume ten. Jei žiūrovą pakviestume matyti suirusius kūnus, užuosti kvapus – vaizduotės tikrai pritrūktų, mūsų sąmonė tai užblokuotų, pereitume į savisaugą, žiūrovams įsijungtų ne mąstymo, o išlikimo būsena. Ekspozicijoje paliekama šiek tiek erdvės aštrioms emocijoms, tačiau stengiamasi neversti žiūrovo baisėtis, o leisti per istorijos pajautimą sugrįžti į dabartį“, – kalba pašnekovas.

Jis pastebi, kad dažnai stengiamasi nustumti mintis apie Holokaustą, nekalbėti apie skaudžius istorijos momentus, palikti tai, kas buvo, ramybėje, bet, jo teigimu, apie tai kalbėti reikia, būtina prisiminti, suteikti deramą vietą mūsų istorijoje, atmintyje, kad sugyventume.

„Tai skaudžiai aktualu mūsų dienų kontekste, Rusijai užpuolus Ukrainą, įvykus tragedijai Izraelyje, kur per žydų šventę buvo brutaliai išžudyti kūdikiai, moterys, jaunimas. Karai nėra tik praeitis ir istorija nėra fotoalbumas, kurį galime ramiai vartyti. Tai yra visiška dabartis“, – sako M. Lukošaitis.

Lietuva be žydų kultūros neįsivaizduojama

Pasak pašnekovo, meilė ir pagarba savo šaliai nėra tik skambūs lozungai, su šia vertybe siejasi ir kiti dalykai, pavyzdžiui, atsakomybė ne tik už save, bet ir už savo šalies piliečius. „Patriotizmas yra procesas, – tikina jis. – Tai nėra savaiminė būsena – tai pastanga.“

Menininkas sako, kad patriotiškumą išreiškiame tuo, kad gyvename Lietuvoje, mokame mokesčius, dalyvaujame pilietinėse veiklose, einame balsuoti, kuriame meną, rūpinamės, budime, stebime ir pastebime, kokie geri ar negeri dalykai vyksta aplink.

Rusijai užpuolus Ukrainą, M. Lukošaitis tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu: „Tokią mintį turėjau seniai. Ir daugelis šaulių jais tapo ne todėl, kad išsigando, bet tiesiog pajuto, kad tuomet atėjo laikas. Žodžiais galime daug ką nuveikti, bet kartais tiesiog reikia rankų, kurios irgi kažką darytų – gelbėtų, neštų, gydytų.“

Menininkas įsitikinęs, kad rūpintis mūsų šalies atmintimi, reflektuoti net ir tuos įvykius, kuriuos skaudu prisiminti, – taip pat patriotiškumas. „Žydai yra mūsų piliečiai, Lietuvos istorijos dalis. Nelabai įsivaizduoju, kokia būtų buvusi Lietuva, jei ne žydai, ne jų kultūra. Net patys nežinome, net neįsivaizduojame, kiek dalykų, kuriuos laikome lietuviškais, iš tikrųjų yra žydiški, lenkiški ar kitų tautų“, – sako M. Lukošaitis.

Naujoji Kauno IX forto muziejaus ekspozicija apie žydų kalinių pabėgimą siunčia lankytojams žinią, kad blogis prasideda ne tada, kai jį pajuntame, kai matome jo poveikį, bet daug anksčiau – kai jaučiamės ramūs, saugūs, atrodo, gyvename taikoje ir dar nieko baisaus neatsitiko. „Blogis prasideda ne tada, kai jį pamatome. Kai pamatome, kad blogis jau veikia, yra smarkiai per vėlu“, – įsitikinęs menininkas.