Blogiausia, kai negali tylėti, bet ir pasakyti neturi ką

Ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių mėgsta kalbėti. Užstalėje ar kur kitur jie pasakoja savas istorijas. Sutinku, jog bekalbėdamas pats sau pasirodai įžymus. Dargi atrodo, kad turi viską: ir šlovę, ir pinigų.

Kalbėtojai vienas nuo kito mažai skiriasi. Tiesa, sunkiau suprasti, ar jie patys tiki tuo, ką pasakoja. Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“ Kartais atrodo, jog pasakotojui ne tiek svarbi pasakojamoji istorija ir jos perteikimas, kiek tai, kad jis yra dėmesio centre. Žmonės veržiasi į realybės šou, nori išsipasakoti. Kas juos ten varo, jeigu ne noras būti matomais?

Krikščionybės istorijos knygos primena šventąjį Antaną – didį pamokslininką, sutraukdavusį gausias minias žmonių, ir net, pasak legendos, paukščiai lėkdavę bei žuvys iškildavusios į vandens paviršių jo pasiklausyti. Kokias temas savo pamoksluose gvildeno šis XII–XIII a. sandūros šventasis? Pasirodo, jis smerkė biurokratizmą, kyšininkavimą. Įdomiausia, ką pabrėžia istorijos šaltiniai, kad tie jo pamokslai buvę labai veiksmingi.

Galima prisiminti ir kitus ano meto pamokslininkus: šv. Pranciškų, šv. Augustiną, šv. Joną Auksaburnį ir kt., kurių klausytis žmonės atvykdavę iš tolimiausių kraštų, o jų išspausdinti pamokslai pateko į krikščioniškosios literatūros aukso fondą.

Šiandien pamokslautojų daug, bet naudos jokios, o pats žodis „pamokslas“ mūsų visuomenėje tapo itin nuvalkiotas ir nepopuliarus. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne rašoma, jog „pamokslas“ reiškia pamokomą kalbą. Beje, dabar bažnyčioje šio žodžio atsisakoma, pervadinant jį kitu – „homilija“. Tiesa, užsukus į provincijos bažnytėles didaktinių pamokslavimų dar galima išgirsti, bet vis rečiau.

Kodėl Antano Strazdo, Motiejaus Valančiaus, Juozo Tumo-Vaižganto, Adomo Jakšto ir kitų pamokslai jaudindavo širdį, o šiandienos pamokslininkų – ne? Juo labiau niekam jokio poveikio nedaro politikų kalbos. Juk sakiniai gražūs, o mintys tarsi teisingos?

Viduramžiais klajojantys pamokslininkai savo karštomis kalbomis keldavo norą atgailauti ir vidinį džiaugsmo protrūkį. Dar vėliau Martinas Liuteris Kingas savo pamokslais vedė juodukus į kovą už savo teises.

Pavyzdžių iš istorijos galėtume vardyti begalę. Šiandien, sako, pamokslai neduoda rezultatų, nes jie neįtikina. Skamba juose raginimai „reikia“, „privalome“, „turime“, bet mūsų jie nesujaudina, praslysta pro ausis ir širdis. Trūksta žodžių, kurie nebūtų tuščias instrukcijų, gyvenimo receptų, normatyvų komponentas. O blogiausia, kad patys kalbantieji pagal savo pamokymus negyvena. Dėl to nebelieka klausimų: „Kas? Ko? Kam? Ką? Kuo?“, o įsigali vienintelis klausimas „Už kiek?“

Senovės Graikijoje nesusitvarkantys su savo pareigomis ir didžiausią pavojų aplinkai kėlę politikai buvo tremiami iš miesto – taip nelikdavo nesąžiningų. Kaip šiandien realybės šou žaidimuose, kuriuose kiekvieną savaitę kas nors iškrenta. Senovės graikų ir šiandienos realybės šou patirtį vertėtų pritaikyti nūdienos politikams.

O pagaliau kas gali ir turi teisę šiandien mokyti? Sovietmečiu tai tarsi galėdavo baigusieji aukštąsias partines mokyklas. O kas šiandien? Justinas Marcinkevičius jau tarsi ir ne. Jo pakaitalo irgi neatsiranda. Sąjūdžio lyderiai išsisklaidę kas kur. Bažnyčia? Teisės žmonės? Kas tada? Štai kur klausimas. Nebent galima pasiguosti tuo, kad neatsakyti klausimai yra patys geriausi. Nors pamiršau gaisrininkus. Jų reitingai stabilūs. Tai gal jie.

Ką šiandienos mokytojai mums pasako? „Aš nieko nenoriu pasakyti, aš sakau tą, ką aš noriu pasakyti, tą aš jums ir pasakiau“, – sakė A. Brazauskas. Užklaustas apie „Euroviziją“, jis atsakė trumpai: „Nežinau, Vyriausybė ten nedalyvauja, nedainuoja.“ „Žmonos nemušu, negeriu, nes dabar adventas“, – sakė R. Paksas. „Aukštas“, – į klausimą apie savo išsilavinimą atsakė V. Uspaskichas. Seimo narė Irena Šiaulienė klaipėdiečius pakvietė į renginį, kuris buvo įvardytas kaip jos pačios literatūros ir muzikos rytmetis S. Dacho namuose.

Ir nenorėdamas pastebi, kad mūsų politikai arba meluoja, arba nesupranta, ką kalba. O dar ta istorija apie Loretą Graužinienę, kurią užnešė taip toli, kad ji ėmė aukštinti Gabrielių Landsbergį kaip aukščiausios klasės politiką ar Seimo Pirmininką Viktorą Pranskietį, kuris prisipažino, kad iš visų knygų jo pati mėgstamiausia E. M. Remarko „Trys draugai“, kurios pagrindiniai herojai nieko neveikia, o tik per dienas maukia romą.

Štai vienas Seimo narys skelbiasi kovosiąs, kad būtų grąžinta mirties bausmė. Tai juk tu supranti, kad mes esame ES nariai ir santykis su mirties bausme yra aiškus, bet ieškai pigaus populiarumo ir tiek.

Šiandienos politikų kalbos kiek panašios į orų pranešėjų, kurie irgi dažnai nepataiko. Iš jų prognozių dažniausiai išsipildo tik viena: „Iki susitikimo rytoj“.

Diskusijose irgi visi stengiasi dalyvauti, nes diskusijos – aukščiausia pokalbių forma. Puiku, kai paprasti pokalbiai virsta diskusijomis, kurios, mano galva, yra vertingesnės už tuos pavienius pokalbius, pamokymus ar pamokslavimus. Gaila, kad diskusijų pas mus tartum nėra. O kažkada Vilniaus Šv. Jono bažnyčioje (ir ne tik joje) viena priešais kitą buvo dvi sakyklos. Į jas užlipę kunigai jėzuitai diskutuodami dėstė savo pamąstymus tikėjimo temomis.

Lotynų ir lietuvių kalbų žodyne parašyta, kad „discussio, -onis“ – tai sukrėtimas; tyrimas, nagrinėjimas; ištryškimas iš organizmo; finansinė revizija. Aš diskusijas pavadinčiau „nesibaigiančiu pokalbiu“. Sovietmečiu diskusijų tarsi ir būdavo, tačiau kaip tik nuo tada jos įgijo tam tikrą negerą kvapelį. Jų pabaiga turėdavo būti tokia, kokios reikėdavo.

Mielai prisimenu anuometes diskusijas miesto autobusuose. Keleiviai sudarydavo kolektyvą, kurį vienoje ar kitoje stotelėje kažkas palikdavo, bet įlipdavo nauji dalyviai. Diskutuojama dažniausiai būdavo apie orus, miesto įvaizdį, buvo aptariamas ir vienas kitas žymesnis asmuo. Dar diskusijos vykdavo ant suolelių prie laiptinių. Tik čia dalyviai nesikeisdavo, tad ir temos greitai būdavo išsemiamos, nebent viskas prasidėdavo iš pradžių. Dabar žmonės autobusuose tyli, suolelių prie laiptinių beveik nelikę, tad diskusijoms reikia naujų erdvių, o jų neatsiranda.

Jei ne politinės partijos, diskusijų šiandien beveik ir nebūtų. Nebent gėjai dar nori, kad su jais būtų diskutuojama. Šiandien, kai kalbėtis susėda politikai, žinok, kad diskusijų nebus, o tik monologai, besibaigiantys tuo pačiu sakiniu: „Prašau manęs nepertraukti, nes aš jūsų nepertraukiau.“ Jei norite dar labiau įsiutinti su jumis diskutuojantįjį, pasiūlykite jam nusiraminti. Diskusijų „bėgimą“ laimi tas, kuris paskutinis pasiekia tikslą. Diskusijos geriausiai atsako bent į vieną klausimą: „Kas yra tas kalbantysis?“ Akutės bėgioja, demagogija per kraštus liejasi... Nors šiaip diskutuojantys vienas nuo kito mažai kuo skiriasi. Tarp „rimtųjų“ ir „populiariųjų“ diskusijų, deja, žioji bedugnė. Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: „Džiaugiuosi tave matydamas (matydama).“ Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos.

Televizijoje diskusijų laida. Dalyviai net paraudę bando perrėkti vienas kitą, staiga laidos vedėja visus nutraukia: „Turime pašnekovą.“ Gal tuo norima pabrėžti, koks svarbus visiems liaudies balsas? Ką tas pašnekovas pasako? Mažos pensijos, viskas brangsta, euras tapo lygus litui... Laidos dalyviai klausosi įsitempę, tarsi pirmą kartą būtų tai išgirdę.

Artėjant rinkimams liaudies balsas užkeliamas ant pjedestalo. Sugebama juo manipuliuoti, palenkti savo pusėn. Kai rinkėjams ima atsakinėti Seimo nariai ar kiti mūsų politikai, kandidatai į šiuos postus, pamiršti, ko buvo klausiama.

Iš kalbėtojų lūpų baigia pradingti žodis „blatas“, bet jį pakeitė žodis „korupcija“. Daug žodžių apie blogus poelgius dingsta, bet vietoj jų atsiranda kiti, nes patys poelgiai lieka.

Pamąsčiau, jog šiandieninius 60-ečius ar 70-ečius galima pavadinti sovietiniais žmonėmis, 40–50-ečius – gariūniečiais, o 20–30-ečius jau drįsčiau vadinti laisvais, nors kažkokio senojo baudžiavos raugo jie irgi dar turi.

Kalbėtojai kalbėtojais, na, o tylėjimą vertinantys tyliai sau ir gyvena. Niekur nesikiša, turi nuomonę, bet pasilaiko ją sau. Negali sakyti, kad jiems viskas nusišvilpt, bet negali teigti, kad ir ne vis vien. Kartais tylėjimas traktuojamas kaip pasyvumo išraiška, o kartais – kaip slėpiningas išminties atitikmuo. Puiku, kad yra žmonių, kurie paradoksaliausiu būdu derina gebėjimą kalbėti ir tylėjimo savybę. Suprask, tylėti yra apie ką.

Tokie žmonės niekada netyli susidūrę su blogiu, bet jų nerasime tarp tų, kurie, kaip kažkas vaizdžiai pasakė, seilėja mikrofonus mitinguose. Tiesa, atsakinguose postuose jų beveik neaptiksi. Paprasčiausiai jie nemėgsta demagogijos. „Kalbėjimas yra menas, tačiau tylėjimas – dar didesnis menas“ – didžiųjų išmintis. Tylėti neprivalo nebent tik menininkai. Jeigu būtų kitaip, koks nors profesionalus muzikantas galėtų liūdnai griežti savo kambarėlyje, niekur iš jo neišeidamas.

O apie ką man šiandien norėtųsi kalbėti? Norėčiau pasidalinti Viduržemio jūros dieta, apie kurią neseniai išgirdau: saulė, lengvas vėjelis nuo jūros, šviežios saulėje natūraliai užaugusios daržovės, šaltai spaustas alyvuogių aliejus, jūros gėrybės ir raudonojo vyno taurė. 2010 m. UNESCO Viduržemio jūros dietą pripažino kultūriniu paveldu. Svarbiausia, kad ši dieta – streso sumažinimas, kas svarbu sergant ar norint išvengti širdies ir kraujagyslių ligų.

Girdėjau patarimą, kad neturint ką pasakyti geriausia patylėti, ir antrą patarimą: nereikšk savo nuomonės nepaklaustas. Turiu draugą, iš kurio sunku ištraukti žodį, kompanijose jis visą vakarą pratyli, tačiau atsisveikindamas visad tarsteli: „Atleiskite, gal ką ne taip pasakiau.“ Baigti norisi pamokymu, kaip reikia gyventi: „Nerūkykite, negerkite, saikingai maitinkitės, ribokite sekso santykius, žodžiu, džiaukitės gyvenimu!“