Birželis atlydi vasarą

Birželis – šviesos, gėlių ir medaus mėnuo. Birželis atlydi vasarą. Paukščiai parskridę, vištos jau išperėjo viščiukus, prasideda šienapjūtė. Berželiais puošiami kiemo vartai ir namų durys, gėlių vainikais dabinamas trobos vidus ir karvių ragai. Tai metas, kai pajunti, kad niekuo neišsiskirianti gamtos dalelė staiga gali tapti svarbiausiu ženklu.

Jau esu rašęs, kad su keliais bičiuliais turime tradiciją birželio mėnesį pamatyti režisieriaus R. Vabalo kino filmą „Birželis, vasaros pradžia“. Jį dažniausiai šį mėnesį vis dar parodo viena ar kita televizija, o jei ne – randame internete. Mums tai jau tarsi ritualas. Kaip kitaip žinosi, kad prasidėjo vasara. Į Naujuosius juk irgi neįžengsi be „Traviatos“?

Ano meto ideologai aiškino, kad filmas „Birželis, vasaros pradžia“ persunktas neturinčių loginių baigčių ginčų, be teigiamų herojų, o visos dramaturginės jų linijos lieka atviros. Buvo teigiama, kad jeigu tie herojai ir ilgisi permainų, tai patys nežino – kokių. O man atrodė ir atrodo, kad tai – šiltas, ramus, be dirbtinių gaidų sociologinis-psichologinis dokumentas apie 7-ojo dešimtmečio pabaigos Lietuvos provinciją. Vasaros tvankuma gaubia paprastų darbininkų, inteligentijos atstovų, kūrybinio darbo žmonių ginčus, nusivylimus, siekimus.

Viena diena mažame miestelyje ant Nemuno vingio, kur net nėra didesnės prieplaukos, tad garlaiviai praplaukia pro šalį. Beveik visi miestelio gyventojai susiję su sena lentpjūve, kurią reikia rekonstruoti. Tiesa, lentpjūvė išgyvena ne geriausius laikus – pinigų darbininkams nėra. „Bankas tuščias, mažai šnapso geriam“, – mąsto vienas filmo herojų. Vos ne po penkiasdešimties metų ši problema vėl mus pasiveja.

Atvykusio ministerijos atstovo vizija kitokia – vietoj senosios lentpjūvės reikia pastatyti kombinatą. Bet jį statant tektų griauti ne vieną namą, o tai visiškai sunaikintų miestelį. Be ministerijos atstovo, tą dieną į miestelį atvyksta gastroliuojantis teatras, kuriame vaidina iš šio miestelio kilusi aktorė. Deja, jauna moteris nėra patenkinta gyvenimu – negaudama vaidmenų, ji svarsto, ar nesuklydo pasirinkusi aktorės kelią. Tiesa, atvykusi į miestelį, pagrindinį vaidmenį J. Anujo pjesėje „Vyturys“ atliekanti aktorė patiria traumą, tad jaunajai jos kolegei atitenka išsvajotasis vaidmuo. Debiutas scenoje ir dar gimtinėje. Tačiau jaunoji aktorė abejoja, ar pavyks sukurti vaidmenį, o gal geriau nė nerizikuoti.

Tą dieną mažytės dramos lydi ir kitus filmo veikėjus – pasimetusį vietinį kunigą, rutinai pasidavusį gydytoją Balį, išgėrusį kaip tik tada, kai jo pagalba buvo reikalinga lentpjūvėje sužeistam darbininkui. O dar visiems po kojomis painiojasi arogantiškas radijo korespondentas iš sostinės. Iš lentpjūvės direktoriaus lūpų vietoj interviu jis išgirsta tik ironišką sakmę apie mergelę, klaususią žynio apie ateitį ir išgirdusią, kad bus baisiausia: „Niekas nepasikeis.“ Vis dėlto tame nesėkmių rate regime ir kruopelytę vilties. Ji – išleistuvėms besiruošiančių mokyklos abiturientų akyse ir ano meto grupės „Gintarėliai“ atliekamoje dainoje „Ateisiu“, nutęsiant „siu“.

Gal prieš dvidešimt penkerius metus su šio filmo režisieriumi Raimondu Vabalu susitikome Vilniaus r. Antavilių kapinėse, kur jis laidojo savo artimuosius (tiesa, vėliau ir pats tose kapinėse atgulė) ir pasidžiaugėme, jog „Birželis, vasaros pradžia“ itin ryškus ano laikmečio dokumentas. Ir net nepagalvojau, kad filmo miestelio istorija netrukus vėl atsinaujins. Grįžome į tuos metus, kurie vaizduojami filme. Prisidėjo tik emigracija.

Dar viena šio kino filmo savybė – jis man primena gyvenimą Šiauliuose. Tiesa, tik statusas mūsų miesto kiek kitoks – mažu miesteliu jo nepavadinsi, nes mažam miesteliui Šiauliai per dideli, dideliu miestu irgi neįvardinsi, nes tokiam Šiauliai maži. Visgi tenka vadinti Šiaulius mažu miestu, juo labiau, nors ir nenoriu būti blogu pranašu, miestas dar mažės ir mažės.

Kokia bus ši vasara? Skaičiau, kad klimatologai turi ir gerų, ir blogų žinių – didelių karščių nesulauksime, orai bus permainingi, birželis irgi šiemet žadamas nei šioks, nei toks. Ši vasara siūbuos, mėtys kaip amerikietiški kalneliai. Kintančios situacijos, nelauktos žinios, netikėti susitikimai, malonūs ir ne itin išgyvenimai – tokia šių metų vasara. Bus sausros, bet bus ir lietingų dienų. Be to, orai juk priklauso nuo to, ar jūs esate optimistai, ar pesimistai. Juk net ir laimėjęs automobilį žmogus gali likti nepatenkintu ir klausti, kodėl tai negalėjo įvykti anksčiau. O jei dar pirko du bilietus, guostis kam jis tą antrąjį bilietą pirkęs.

Kokie bus orai spėja ir astrologai. Netikiu aš jais ir jei kuo tikiu, tai tik senolių išmintimi. Iš pastaruoju metu girdėtų astrologų patarimų vertingas, mano galva, buvo tik vienas: „Išmeskite iš namų visą šlamštą!“

„Yra sekama sena pasaka, kad ligi Šv. Jono visi žmonės meldžiasi, šaukia lietaus, bet neišsimeldžia, o po Šv. Jono ir viena boba, užkrosny atsisėdusi, by tik pašnibžda vienus poterius, tuojau prakiūra lyti“, – daugiau nei prieš šimtą metų rašė Žemaitė. Senolių išmintis gi paprasta ir aiški: po šiltos žiemos – prasta vasara. Jei Trys Karaliai su pusnimis – aruodai bus pilni. Jei rugys pradeda žydėti iš vidurio – vasara bus lietinga, jei iš apačios – ruduo bus lietingas. Prieš lietų žiogai vakarais negriežia, o štai uodų spiečiai žada gerą orą. Ir jei birželio pradžia šalta, vasara bus karšta.

Ir štai prasidedant gražiausiam metų laikui, kelių Seimo narių paklausiau, kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių. Nė vienas neatsakė. Vieni sakė, jog niekuo nesiskiria, kiti aiškino, jog jie išrinkti liaudies, jog liaudis jais pasitikėjo. Taip, bet koks jūsų išskirtinumas – toliau klausiau. Tuomet kai kurie net porino, kad Seimo narys tai yra tokia pareigybė kaip ir kitos pareigybės, atseit – etatas. Vienas visgi pats manęs paklausė: o kuo mes skiriamės? Atsakiau, jog jie turi išimtinę galimybę – tvarko mūsų pinigus.

Pažvelgus į Seimo posėdžių salę ir matant ten begalę tuščių kėdžių, kyla įvairiausių minčių. Įdomu, kad Seimo posėdžius stropiausiai lankė Antanas Nedzinskas. Jo lankomumas – 98 proc. Kitų net 50 proc. nesiekia.

Daugelis klausia, kaip aš vertinu tą kovą su alkoholiu, nes daugiau Seime tarsi niekas ir nevyksta. Net nežinau ką atsakyti. Mano gyvenime buvo metas, kai labai daug gėriau. Tai buvo tuomet, kai pridariau gyvenimo klaidų ir gėriau iš gėdos, kad pasimirštų. Ir jei būčiau toliau gėręs, niekas iš manęs nebūtų butelio atėmęs: nei sutrumpintas laikas pardavinėti alkoholį, nei atstumas iki parduotuvių.

Po to kelerius metus visiškai negėriau. Dabar kartais išgeriu taurę vyno, kartais gal 40 gramų ko stipresnio. Jei pamatau kur alkoholio reklamą, niekad ji manęs neprivertė viską mesti ir bėgti į parduotuvę ieškoti alkoholio. Ir kai gėriau, ir kai negeriu. Tad nebūtina man taurelė, bet būsiu pažemintas, jei ją iš manęs atims teatre ar lauko kavinėje. Prievarta niekad nieko gero neatnešė.

Man atrodo, kad taip daugeliui. Patys žmonės jaučia, kas gerai, o kas blogai, kas viršija padorumo normas. Sako, yra 10 proc., kurie šito nejaučia. Bet juk ne jiems tie įstatymai taikomi. Jie net nesužinos, kad tokie yra, nebent iš to, kad daugiau „taškų“ pas bobutes atsirado. O losjonų ir gudobelių ekstrakto jie galės nusipirkti visur ir bet kuriuo laiku. Tiesa, TV laidoje „Valanda su Rūta“ išgirdau alkoholio draudimo šalininkų teiginį, jog prasigėrusių pas mus ne 10 proc., bet 48 proc. Suabejojau, nes jei taip būtų, tad, pavyzdžiui, praeivių mūsų bulvare tarpe beveik pusė būtų girtų.

Mano galva, norint kovoti su alkoholiu, reikia steigti kuo daugiau lauko kavinių, o ne atvirkščiai. Štai vakar lauko kavinėje pasižvalgiau, kiek yra geriančių alkoholį. Vienas vyras buvo užsisakęs stiklą alaus, dvi moterys gurkšnojo vyną. Ant kitų stalelių buvo tik kava, arbata, desertai, kai kas pietavo. Lauko kavinės – tikrai nė gėrimų oazės, alkoholikai kuo toliau suka nuo tokių vietų.

Sovietmetį parodų atidarymo metu vaišintis vynu buvo draudžiama. Visi gerdavo kur nors susibūrę po atidarymo ir gerdavo iki „žemės graibymo“. Lietuvai tapus laisva, parodų atidarymai tapo panašūs į prieškarinius („smetoninius“). Atsirado vyno gėrimo kultūra, bendravimo laikant rankoje taurę su parodos autoriumi ir kitais meno mylėtojais kultūra. Dabar, atrodo, tai teks pamiršti, nes parodos atidarymai nemokami renginiai. Atidarysime parodą ir lėksime į kokį „plotą“ su butelaičiu po švarko skvernu.

Kuršėnuose moksleiviai apstumdė mokytoją. Nemanau, kad jie buvo išgėrę ir kaltas čia alkoholis. Reiškia pradėti reiktų ne nuo to. Norisi net pacituoti Luko evangeliją: „Niekas neplėšia lopo iš naujo drabužio ir nesiuva jo ant seno. Nes ir naująjį jis suplėšytų ir senajam netiktų lopas iš naujojo.“

Grįžti vertėtų prie 1883 m. „Aušroje“ suformuotų modernios valstybės apmatų. Įstrigo apsilankymas Juodkrantės mokykloje, iš kurios į miesto galeriją nuveda stiklo koridorius. Tad teisingiausia išeitis – švietimas. Knyga koreguoja žmogaus gyvenimą. Kiekvieną jis būtų kitoks, jei ne jo perskaitytos knygos, išgirsti muzikiniai kūriniai, pamatyti kino filmai, spektakliai, dailės kūriniai. Todėl apsidžiaugiau neseniai „Saulės deltos“ dovanota, jau 500-ąja šios Šiaulių leidyklos knyga „Užburiantys tautinės kultūros vaizdai“ apie garsų kraštotyrininką ir fotografą Balį Buračą. Gražu, kad ši leidykla pavadinta neseniai išėjusios jos ilgametės vadovės Jadvygos Karinauskytės-Kauneckienės vardu.

Knygoje sudėti B. Buračo aprašyti lietuvių papročiai, šventės, tradicijos ir jas iliustruojančios istorinės nuotraukos, jo amžininkų prisiminimai ir vertinimai. Reikalinga knyga. Norisi leidyklą pasveikinti su jubiliejiniu leidiniu ir pasidžiaugti, kad Šiauliuose tokia yra.

Lietuviai visada gerbė knygą. Priimta, kad į žmogų su ja žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Knygyne, nusipirkus knygą, pardavėja dažnai paklausia: „Gal reikia maišelio?“ Atsakau, jog ne, nes, mano galva, kam jau kam, bet knygai maišelis netinka. Na, nebent tai firminis, kurios nors leidyklos ar knygyno maišelis, o šiaip jau knygą geriausiai neštis rankose. Net paplūdimyje pajauti pagarbą žmogui, besinešančiam knygą.

Ką apie nuogą žmogų, t. y. tik su trumpikėmis, pasakysi? O net tokio su vien trumpikėmis žmogaus rankose laikoma knyga viską apie jį pasako. Tiesa, būtent tas su trumpikėmis ir knyga rankose eina į pliaže stovinčią pavėsinę išgerti taurę vyno. O tas, kuris be knygos, ten neina, tačiau pasuka pakrūmės link, kur išsitraukia slėptą butelaitį ir geria „iš kakliuko.“

Garsiam muzikantui žmogelis pasiguodė: „Visą gyvenimą atiduočiau, kad taip gročiau“. Muzikantas į tai: „Aš visą ir atidaviau.“

Vienas bičiulis sako, jog vasara jam – nelaimingas metų laikas. Dar kiti metų laikai, kurie jam nelaimingi, tai: ruduo, žiema ir pavasaris.