Birštono „Bočių“ jubiliatai

Kaip Jūsų gyvenimo būdą, įpročius, mintis pakeitė šie jubiliejiniai, pandemijos ženklu pažymėti metai? Paprašiau, kad į šį klausimą atsakytų trys šiemet garbingus amžiaus jubiliejus šventę Birštono „Bočių“ bendrijos nariai. Jie pasidalino ir savo „receptais“, kurie išvaiko liūdesį ir padeda susigrąžinti gerą nuotaiką monotoniškoje ir apribojimų pilnoje kasdienybėje.

Šiais metais Birštono „Bočių“ bendrijoje gausiai užderėjo jubiliejų. Pirmininkė J.Barutienė suskaičiavo, kad „apvalias“ savo gyvenimo sukaktis šventė net 28 draugijos nariai. Dėl koronaviruso plitimo adventinis vakaras ir jubiliatų pagerbimas neįvyko, todėl bendrijos aktyvistės jiems paruošė staigmenas – po kalėdinę gėlę, krepšelį su kvapnia kava ir šventiniu atviruku saugiai įteikė ar paliko nuvykusios prie jų namų durų. Atvirukus pagamino nauja bendrijos narė, dailininkė Marija Vienažingienė. Neliko pamiršti, su artėjančiomis Kalėdomis buvo pasveikinti ir nariai, gyvenantys globos įstaigose.

„Pandemijos akivaizdoje supranti, kad didžiausia vertybė yra šeima“

Profesionali operos dainininkė Onutė GRATULEVIČIENĖ, per savo karjerą didžiosiose scenose suvaidinusi daugybę įsimintinų vaidmenų, į Birštono „Bočių“ veiklą įsitraukė jau išėjusi į užtarnautą poilsį. Iki šiol savo skambiu balsu ji džiugino klausytojus choro „Sidabrinė gija“ pasirodymuose. Birželį kūrybingajai Onutei, puikiai valdančiai ne tik balsą, bet ir plunksną, sukako 75 metai. Rūpi sužinoti, kaip jos dabartinį gyvenimą pakoregavo dėl COVID-19 valdymo priimti apribojimai, į ką jai teko iškeisti sceną?
– Dabartinė situacija tikrai nėra maloni: su vyru pernelyg dažnai nevaikštome į parduotuves, apsiperkame, kad produktų pakaktų kelioms dienoms. O šiaip laiką leidžiame namuose, skaitau, sprendžiu kryžiažodžius, – pasakoja Onutė Gratulevičienė. – Man apniukę spalis ir lapkritis ir šiaip yra sunkūs mėnesiai, kai apie save primena įvairiausi negalavimai.
Į pandemijos valdymo apribojimus stengiuosi reaguoti ramiai. Sunkiausia nematyti savų. Štai marti klausia: „Mamyt, gal ką rašot?“ Negaliu, atrodo tarsi cementu būtų užpilta… Nėra tokio įkvėpimo, kad emocijos džiaugsmingai lietųsi. Visgi stengiuosi, ypač kai paskambina vaikai, kad balse nepasijustų kokia nors liūdnesnė gaidelė. Sakau, kad gyvenam ir jaučiamės gerai.
Metai visiems buvo nelengvi. Nedaug buvo progų susitikti ir laisvai pabendrauti su savo artimaisiais. Tai suteikė progą pasitikrinti, kokio gilumo yra meilės jausmas savo šeimai.
Tokiomis aplinkybėmis akivaizdžiai supranti, kad didžiausia tavo vertybė yra vaikai, anūkai, o visas kitas turtas – turi daugiau ar mažiau – tampa nebesvarbus. Gyvenimas pamokė išgyventi ir suktis iš to, kiek turim, galima juk pataupyt, maistą pareguliuot. O meilė, ilgesys savo šeimai, anūkams yra begalinis. Kai negali susitikti, pakalbėti, fiziškai prisiglausti, tada supranti, koks giluminis ir neįkainojamas šitas jausmas. Matau, kad ir vaikams, kokio bebūtų jie amžiaus, šiuo laikmečiu reikia gyvo ryšio su tėvais…
Pagarbus, dėmesingas. Toks turėtų būti ryšys tarp žmonių. Dažnai pagalvoju apie Birštono „Bočių“ bendrijos pirmininkę Juliją Barutienę, svarstau, iš kur tiek daug ji turi savyje energijos, šilumos – prie kiekvieno prieiti, su šypsena pakalbinti, pamaloninti.
Juk būna įvairių dienų – ir repeticijas pamiršti, ir nenori į renginį eiti, o pirmininkė mus visus gražiu žodžiu suburia. Mūsų šeima jai nuoširdžiai dėkinga. Manau, kad iš tokių žmonių reikia pasimokyti atidumo, dėmesio žmonėms. Bet gal to nelabai ir išmoksi, galbūt tai yra duotybė iš Dievo, iš šeimos? Gerbiama Julija mums yra pavyzdys, kaip reikia gyventi, skleisti šilumą ir šviesą aplinkiniams.
Koks mano geros nuotaikos receptas? Štai dabar vaikštinėju, klausausi garsų – kažkur genelis kalena. O man kyla minčių: svarstau, kaip jis randa ir girdi tuos vabaliukus? Žvelgiu į Nemuną – jis apsitraukęs, iš jo tarsi sklinda balta šviesa. Žvelgiu į debesis… Pagal žinomą melodiją savais žodžiais ką nors kuriu, niūniuoju, dainuoju. Tai – savotiška meditacija.
Džiaugiuosi, kad aplinkui miškas, kad takas nuvalytas, jaučiu harmoniją su gamta. Ir tai džiugina, pakrauna žmogų geros nuotaikos, energijos. Kai būnu namuose, klausausi muzikos, kai pasitaiko gera laida – žiūriu ją. Patinka E.Mildažytės vedama laida, kai su pašnekovais visi susėda už stalo, kaip viena šeima, paprastai ir nuotaikingai bendrauja. Į laidą kviečiami menininkai, aktoriai, leidėjai, kiti žinomi žmonės tokioje aplinkoje nuoširdžiai atsiveria… Jų pasakojimai ir mintys ir klausytojui kažką palieka… O dauguma laidų – kažkoks marazmas, kaip aš sakau…
Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Svarbu, kad šeima būtų sveika. Visiems linkiu nešiotis šviesias mintis ir vyti lauk negatyvias. Jei su kuo nors ne pakeliui, kas nors supykdo, neliekit pykčio, mes juk esame visokie… Tiesiog siųskit tam žmogui šviesą, linkėdami, kad Dievas būtų su juo…
Šv. Kalėdų išvakarėse nepamirškime Dievui ir žmonėms padėkoti už tai, ką šiandien turime, už tai, kokie esame. Juk pati didžiausia dovana žmogui yra gyvenimas, turėti šeimą, kuri suteikia atsvarą ir padeda ištverti visus sunkumus. Ramių visiems švenčių…

„Reikia gyventi visavertiškai, kol esame jauni…“

„Bočių“ bendrijos narei Stefai BUNEVIČIENEI rugpjūtį sukako 85-eri.
„Tai – puiki, organizuota draugijos bičiulė, ėjusi Revizijos komisijos narės pareigas, nepakeičiama, kai reikėdavo priimti svečius, įvairių renginių metu suruošti šventinį stalą. Pastaraisiais metais Stefa dėl sveikatos problemų kiek nutolo nuo mūsų bendrijos veiklos, bet nuolat palaikome su ja ryšius,“ – taip apie draugijos narę atsiliepia bendrijos pirmininkė J.Barutienė.
Pakalbinta S.Bunevičienė savo jubiliejaus nesureikšmino, sakė jį paminėjusi kukliai, su dukra, šią sukaktį į antrą planą nustūmė grėsmingas koronavirusas ir kiti rūpesčiai:
–Man šie metai liūdnesni ir vienišesni, nes dukra darbo reikalais išvykusi į užsienį. Kaip gali jaustis žmogus, būdamas vienas tarp keturių sienų? Sveikata nėra gera, tad aplanko ir pesimistinės mintys. Ypatingų draugų neturiu, pastovaus užsiėmimo nėra, visą energiją jaunystėje išdalinau darbui. Dirbau medicinos seserimi, seserimi dietiste „Spalio“, „Tulpės“, „Versmės“ sanatorijose, buvau veikli, mėgau visuomeninę veiklą, padėdavau organizuoti maisto patiekalų parodėles. Prieš porą metų dar dalyvavau „Bočių“ veikloje, tačiau teko viso šito atsisakyti. Nieko nepakeisi – amžius daro savo.
Ypatingų receptų praskaidrinti kasdienai neturiu, paprasčiausiai nepasiduodu nusivylimui, blogai nuotaikai, žinau, kad reikia gyventi toliau. Kai būna geras oras, išeinu valandėlę pasivaikščioti po mišką, jame beveik nesutinku kitų žmonių. Du kartus per savaitę mane aplanko socialinė darbuotoja, kuri pasirūpina vaistais, kitais pirkiniais. Ačiū jai.
Labai daug skaičiau, bet šiuo metu regėjimas suprastėjo. Su akiniais, naudodama lupą, dar sprendžiu kryžiažodžius. Tai didelis išganymas. Pažiūriu laidas, rodomas per televiziją, radijas įjungtas visas 24 val. per parą. Taigi neturiu kuo pasigirti…
Kuomet toks sudėtingas laikotarpis, galiu sau ir kitiems palinkėti būti tvirtiems, nenusiminti, žvelgti į ateitį. Pasiduoti negalima, reikia galvoti, kad viskas bus gerai ir stengtis išvengti koronaviruso, nesukelti papildomų problemų medikams ir artimiesiems.
O jums noriu palinkėti: gyvenkit visavertį gyvenimą, džiaukitės juo, kol esate jauna. Nors gyvenimas atrodo ilgas, bet taip nėra. Metai labai greitai prabėga, jų nesusigrąžinsi atgal…

„Gyvenimas eina, o mes traukiame dainą…“

Į dešimtą dešimtį įžengęs Vytautas LIŠAUSKAS vis dar yra aktyvus „Bočių“ narys, choristas, ne kartą apdovanotas padėkos raštais už ištikimybę dainai, aktyvumą ir gerus darbus.
J.Barutienė itin vertina jo pareigingumą ir paslaugumą: „Gal prieš aštuonerius metus į Birštoną pasisvečiuoti atvyko Klaipėdos „bočiai“. Jie buvo suplanavę kurorte pernakvoti, o kitą dieną vykti į Druskininkus. Tačiau įvyko nesusipratimas, ir klaipėdiškiai neturėjo kur apsistoti nakčiai. Pasidalinome juos po du–tris ir parsivedėme į savo namus, o Vytautas visus likusiuosius pakvietė apsistoti jo sodyboje. Joje radosi vietos ir svečių autobusui. V.Lišauskas kasmet mielai dalyvauja bendrijos narių talkose, tvarkant Gudakalnio ir Panemunio kapines, savo automobiliu visą ekipažą nuveža ir parveža. Tai labai bendruomeniškas ir pozityvus žmogus.“
Ar tikrai Vytautą visur ir visada lydi gera nuotaika?
–Balandžio mėnesį man sukako 90 metų, o dabar jau keliais mėnesiais daugiau. Labai gerai jaučiuosi, ir kasdien vis geriau. Matot, reikia žiūrėti į priekį, būti optimistu, tada įveiksi ir ligą, ir pandemiją,– pataria V. Lišauskas.
– Tarp mūsų, „bočių“, susiklostęs labai gražus bendravimas. Kai likau našlys, žuvo sūnus, gerų žmonių dėka buvau pakviestas į „Bočių“ bendriją. Susiradau pažįstamų, įsitraukiau į chorą „Sidabrinė gija“. Dainavom, daug koncertavom, keliavom. Kasdiena buvo vis kitokia, atnešdavo naujų įvykių, renginių.
Bendrijos dėka buvau netgi išvykęs į dešimties dienų turistinę kelionę, kurios metu aplankiau Paryžių, Briuselį, kitus miestus.
Taip turiningai gyvenome iki pandemijos, susitikdavome su bičiuliais pasikalbėti, pažaisti kortomis, kitus stalo žaidimus. Tikiu, kad pandemiją įveiksime visi kartu, kad galėtumėme vėl susitikti. Tik reikia paisyti medicinos personalo patarimų, Vyriausybės priimtų reikalavimų. Tikiuosi paties geriausio.
Juolab turiu gerą dukrą, kuri atvažiuoja, man padeda buityje, jos šeimai puikiai sekasi ir tuo džiaugiuosi. Susiskambinam su choro dainininkais, „ir taip gyvenimas eina, o mes traukiame dainą, ir gyvenkim linksmiau“. Gyvenu nuosavoje sodyboje, apeinu pastatus, sodą, rūšiuoju obuolius. Turiu šuniuką, kačiuką, keletą vištų ir gaidį, yra kuo rūpintis. Va, jeigu galėčiau daugiau su žmonėmis pabendrauti, tai būtų į sveikatą. Julija Barutienė žadėjo: „Net jei negalėsime toliau dainuoti chore, rengsime susiėjimus ir pasisėdėjimus, o ir choro vadovė Toliama visam laikui su mumis neatsisveikino, darydama poilsio pertrauką, tarė ne „sudie“, o „iki pasimatymo“. Tai toks mūsų žiūrėjimas į priekį…
Kalbino Dalė Lazauskienė