Bijote NT mokesčio – bet tikrosios problemos slepiasi kitur

Visa Lietuva kunkuliuoja dėl NT mokesčio – bet tikrosios problemos slepiasi giliau. Nesimokome iš istorijos: kaip 2008-aisiais apsimetėme, kad krizės nėra, – taip dabar apsimetame, kad žinome, ką darome. Tik šįkart klaidos kaina gali būti dar didesnė – nes ji daroma sąmoningai.

O tuo metu Donaldas Trumpas praėjusią savaitę paskelbė, kad nuo liepos 9 d. nori įvesti 50 proc. muitus visai ES produkcijai. Tai jau seniai nėra rinkimų triukas – tai aiški ir nuosekli grįžtančio protekcionizmo kryptis. 

Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas jau sumažino Lietuvos augimo prognozes – kaip tik dėl kylančio eksporto neapibrėžtumo. Balandį Lietuvos apdirbamosios gamybos produkcijos kainos sumažėjo 3,5 proc., o pramonės lūkesčių indeksas nukrito žemiau neutralios 50 ribos. Augimas, kuris 2025 m. pradžioje dar buvo grįžęs, šiandien atrodo labai abejotinas. 

Kitos Europos šalys imasi veiksmų. Vokietija nuo 2028 m. mažins pelno mokestį nuo 15 proc. iki 10 proc. (Vokietijos koalicijos susitarimas, 2025 m. balandis), taip pat spartins nusidėvėjimo kompensavimo galimybes verslui, mažins elektros kainas ir supaprastins mokesčių administravimą. Be to, pasirinko ne didinti pelno mokesčius, o juos mažinti – tuo pat metu atsakomybę už gynybos ir infrastruktūros finansavimą perkelia į kitus mokesčių kanalus, išlaikydama Vokietijos konkurencingumą. 

Estija – nors nuo 2024 m. padidino PVM nuo 20 iki 22 proc., o nuo 2025 m. liepos planuoja dar vieną padidinimą iki 24 proc., vis dėlto atšaukė planuotą papildomą pelno mokestį, kuris turėjo įsigalioti 2026 m., ir išlaiko nulinį tarifą reinvestuojamam pelnui. Tai rodo aiškų pasirinkimą – finansuoti saugumą per vartojimą, bet ne bausti investicijas. Verslui apmokestinimo stabilumas čia išlieka prioritetas. 

Suomija tuo metu atsisako naujų mokesčių verslui – vietoje to planuoja padidinti PVM nuo 24 iki 25,5 proc. nuo 2025 m. 

Tai aiškus signalas: net ir augant gynybos poreikiams, mokesčių stabilumas verslui išlieka ekonominio saugumo politikos dalimi. Tuo metu mes bijom bet kokio PVM augimo, nors kone visi ekonomistai sutinka, kad tai būtų ir realiausias, ir greičiausias, ir stabiliausias būdas surinkti papildomų lėšų gynybai.  

O kur jūs geriau rasite? 

Tuo metu Lietuvoje Finansų ministerija pati skaičiuoja, kad dėl naujosios reformos BVP augimas bus 0,2 proc. punkto mažesnis. Verslas ir ekonomistai sako – tai per švelni prognozė. Panašu, valdantieji tikrai nusprendė, kad Lietuvoje sąlygos investuoti yra tiesiog per geros (net atvirai tai sako), o mūsų ekonomika auga, matyt, dėl labai gero itin gausios biurokratų armijos darbo. Todėl biurokratiją puoselėsime, o mokesčius verslui didinsime. Vietoje žadėto dialogo sulaukėme kone patyčių: kur jūs dingsite, kur jūs geriau rasite. 

Ir net Seime ta reforma nekelia didelio pasitikėjimo. Dėl GPM dalies teko perbalsuoti tą pačią dieną, o NT mokestis kaitaliojamas tokiais greičiais ir kelia tiek aistrų, kad primena ne rimtą darbą, o muilo operą. Ir nors daugiausia kritikos viešojoje erdvėje sulaukia būtent NT pakeitimai, didžiausią ir sunkiausiai prognozuojamą žalą gali sukelti gyventojų pajamų mokesčio didinimas. Jis ne tik apkrauna vidurinę klasę, komplikuoja visą sistemą, bet ir silpnina paskatas oficialiam darbo santykių deklaravimui, mažina motyvaciją investuoti Lietuvoje, o ilgainiui gali sumažinti ir pačių mokesčių surinkimą. 

Net patys valdantieji yra kankinami abejonių. Kai kurie jau kalba apie tai, kad gynybos mokestis būtų buvęs aiškesnis ir sąžiningesnis kelias. Kiti sako, kad reikės ekspertinio poveikio vertinimo, kurio iki šiol neturime. Biudžeto ir finansų komitetas pavedė Mokslų akademijai tokį vertinimą atlikti tik dabar, kai sprendimai jau praktiškai priimti. 

Deklaruojamas tikslas – saugumas. Bet tai apgaulė 

Valdantieji sako, kad ši reforma – tai investicija į saugumą. Kad socialinis saugumas esą yra ne mažiau svarbus nei karinis. Bet ar tikrai reforma pasieks šį tikslą? Ar išaugusi mokesčių našta, lėtėjantis BVP, mažėjančios įmonių investicijos ir silpnesnė ekonominė bazė iš tiesų sukurs socialinį saugumą? Ar tik imituos jo siekį, iš tikrųjų didindama atotrūkį ir neužtikrintumą? 

Šiandien mums dar per anksti kalbėti apie progresinių mokesčių įvedimą – mes nesame Švedija, dar nesame tam subrendę. Jų BVP vienam gyventojui daugiau nei du kartus viršija mūsų rodiklius. Turime dar pasivyti senbuves valstybes. 

Mūsų žmonės – darbštūs, našūs ir gabūs. Pagal mokesčių mokėjimo indeksą Lietuva yra penkta Europoje – lenkiame estus, latvius. Bet mokesčių reforma gali labai smarkiai pakirsti mokesčių mokėtojų pasitikėjimą valstybe. Naujausia reprezentatyvi „Delfi“ apklausa rodo: 54 proc. gyventojų nesupranta, kam ši reforma reikalinga. Net 87 proc. apie ją girdėjo – bet dauguma nežino nei tikslų, nei naudos. Net 63 proc. gyventojų nurodo, kad greičiausiai arba tikrai pritartų didesniam gynybos finansavimui. Jei turėtų atsakymus į elementarius klausimus: kam, kodėl ir kaip. Šiandien nežino. 

Tai rodo ir „Mediaskopo“ analizė. Tarp daugiau nei 10 tūkst. publikacijų mokesčių tema dominuoja kritiškas tonas, protestai, susipriešinimas. Net prezidentas pripažįsta, kad verslas turi teisę tikėtis stabilumo. O verslas šiandien to stabilumo nebeturi. 

Išvada: einame ten pat, kur jau buvome – į 2009-uosius. Ar dar galime sustoti?

Gali būti, kad dalis valdančiųjų skaičiuoja paprastai: dabartinis, inercinis ekonomikos augimas ištemps juos iki kadencijos pabaigos. Bet tai ciniškas planas. Ekonomikos augimas – didelė vertybė, kuria negalima taip švaistytis. O valstybės valdymas neturėtų būti planuojamas kaip rinkimų grafikas. Norėčiau tikėtis, kad iš to išaugome. 

Pakartosiu: 2026-ieji gali tapti naujaisiais 2009-aisiais. Prisiminkime, kaip buvo tuomet: tuometiniai valdantieji – socialdemokratai – gyveno deklaruodami, kad jokios pasaulinės krizės mūsų nepalies, ignoruodami pasaulinės krizės ženklus. Tą daro ir dabar. Po to, kaip žinome iš istorijos, atėjo naktinės mokesčių reformos ir prieita net iki pensijų mažinimo, nekalbant apie algas. Tikrai norime tai pakartoti? 

Kol kas neturime atsakymų į paprastus klausimus: kiek tiksliai sumažės augimas? Kiek darbo vietų nebus sukurta? Kiek investicijų pasuks kitur? Neturime jokios ekspertinės išvados apie reformos tikrąjį poveikį – nei ekonomikai, nei socialinei sistemai, nei regionams. O juk tai gali būti net ne katė maiše, o skėrių pilnas stiklainis – skėrių, kurie sugrauš mūsų pavyzdinio, stebuklu vadinamo augimo pagrindus. 

Jeigu tai tęsis, mūsų ateities stagnaciją lydės viena iš sudėtingiausių pasitikėjimo krizių per 20 metų. Ir ši reforma taps ne finansiniu koregavimu, o istorine klaida.