Bibliotekos veidą keičianti Urtė ir pati rašo knygas

„Biblioteka tikrai nebėra ta vieta, kur turi būti tyliai ir vaikščioti ant pirštų galiukų“, – sako Urtė Šulskienė, Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos kultūros projektų vadovė, tik ką pripažinta 2023 metų geriausia jaunąja bibliotekininke. Įvairiausi jos projektai į biblioteką prikviečia ne vien knygų mylėtojus. Tiesa, lentynose galima rasti ir pačios Urtės parašytų knygų, mat ji, pasivadinusi Urtės Uliūnės slapyvardžiu, yra išleidusi kūrinių jaunųjų skaitytojų auditorijai.

Jaunosios bibliotekininkės vardas įprasmino dešimtmečio darbą

Nacionalinės bibliotekų savaitės metu kultūros ministras Simonas Kairys paskelbė geriausius 2023-iųjų Lietuvos bibliotekininkus. P. Višinskio viešosios bibliotekos Bibliotekų metodikos ir vadybos skyriaus kultūros projektų vadovė U. Šulskienė buvo įvertinta 2023 metų geriausio jaunojo bibliotekininko vardu už iniciatyvas, skatinančias bibliotekas diegti naujas, pažangia pasaulio praktika grįstas paslaugas, užtikrinančias Darnaus vystymosi principų aktualizavimą ir sklaidą visuomenei, bibliotekų žinomumo, prestižo didinimą ir bibliotekų specialistų kompetencijų stiprinimą.

Pašnekovė sako nuoširdžiai nesitikėjusi sulaukti tokio įvertinimo, tačiau juokiasi dar spėjusi įšokti į paskutinį traukinį, mat jai vasarą sueis 35 metai. „Buvo dvejopa reakcija. Visų pirma be galo apsidžiaugiau, o iš kitos pusės, tikrai nuoširdžiai nustebau, nes jaučiau, jog konkurencija bus nemaža. Kadangi Lietuvoje bibliotekos veikia tikrai aktyviai ir turi labai daug stiprių darbuotojų, tikėjausi, kad gal ir nebus lengva, nes visi turi, kuo pasigirti“, – šypsosi Urtė.

Ji P. Višinskio bibliotekoje dirba jau ilgus metus – greitai bus dešimtmetis, todėl nenuostabu, kad per šį laikotarpį Urtės su komanda nuveikti darbai, sukurti projektai sulaukė pripažinimo. Dar buvusios bibliotekos direktorės Rūtos Žirgulytės pakviesta, ji pradėjo dirbti Vaikų ir jaunimo literatūros skyriuje. „Atsimenu, vos atėjus į biblioteką, mano pirmasis darbas buvo rašyti projektą Savivaldybei. Pati darbo pradžia buvo absoliučiai kitokia, nei dirbu dabar. Stipriai skyrėsi“, – sako bibliotekininkė ir vardija jai tekusius darbus: skaitytojų konsultavimas, aptarnavimas, dalyvavimas įvairiose edukacinėse veiklose, metodininkės pareigos, darbas jaunimo edukacijų erdvėje.

Tačiau visos veiklos vedė link kultūros projektų vadovės pareigų. „Iki šių pareigų buvo labai ilgai eita, augta, daug mokytasi iš kolegų, iš patirties“, – teigia pašnekovė.

Biblioteka nebėra tik knygų šventovė

Biblioteka – tokia, kokia buvo prieš 10 ir daugiau metų, – neatpažįstamai pasikeitusi. Seniai sugriauti stereotipai, kad bibliotekoje šiukštu negalima kalbėti, kad būtina vaikščioti ant pirštų galiukų ir netrukdyti. Skaityklose – taip, pageidautina netriukšmauti, tačiau šiuolaikinė biblioteka lankytojams siūlo begalę įvairių, regis, net nesusijusių su bibliotekos funkcijomis, veiklų.

„Bibliotekos dabar labai sėkmingai griauna senovišką archetipinį stereotipą, kad biblioteka yra įstaiga, kurioje turi būti tylu, kad tai tik knygų šventovė, skirta griežtai tik skaitymui. Sakyčiau, mes dabar kaip tik transliuojame visai kitokią žinutę – kad biblioteka yra visiems ir apie viską. Mes laužome nusistovėjusias ribas“, – pagrindinį skirtumą pabrėžia pašnekovė.

Jaunoji bibliotekininkė bando prisiminti, kiek pačių netikėčiausių veiklų buvo organizuojama bibliotekoje. Pavyzdžiui, vyko šeimadieniai, kurių metu šeimos sportavo bibliotekoje, kūrybinės vasaros stovyklos jaunimui, eksperimentiniai hakatonai, kuomet menininkai iki išnaktų kūrė, žiūrėdami į didžiulę freską, taip pat labai sėkmingu tapęs ir kasmet laukiamas projektas „Kiemai“.

„Tai mūsų tradicinis renginys, kurį inicijuojant buvo nuspręsta, kad biblioteka nori išeiti į daugiabučių kiemus, arčiau bendruomenės. Dar vienas visiškai naujas projektas – architektūros edukacijos jaunimui, LEGO edukacijos jaunimui. Yra tarsi dvi kategorijos: tradiciniai bibliotekos renginiai, kaip Knygų mugė, ir tie paminėti netradiciniai. Paradoksalu, kad žmonės labai teigiamai priima ir vertina naujas bibliotekos iniciatyvas, tačiau viena iš sunkesnių užduočių yra skaitymo skatinimas. Šiais laikais jis patiria tam tikrą krizę, nes žmonės gauna labai daug įvairaus turinio. Mes visą laiką turime laviruoti ir sakyčiau, kad mums sekasi labai gerai, nes bibliotekos jau yra pakeitusios savo braižą. Tie, kurie užsuka, dalyvauja veiklose, mato, kas čia vyksta ir kad vyksta kitaip nei anksčiau“, – apibendrina bibliotekininkė.

Pačiai Urtei labai sunku išskirti vieną projektą, kuris per 10 metų tapo artimiausiu širdžiai. „Kiekvieną projektą nuoširdžiai vertinu ir kiekvienas savaip brangus, išmylėtas, sukurtas, parašytas, apgalvotas. Bet gal išskirčiau keletą. Vienas jų – „Idėjų greitintuvas“. Projektas vyko kelis kartus, tai buvo jaunimo akademija motyvuotiems jaunuoliams, kurios metu jie kūrė tam tikrą produktą. Man jis labai brangus dėl to, kad kai rašėme projektą, galvojome, kad 50/50 proc.
jog pasiseks. Galvojome, ar pasiseks bibliotekai surengti stovyklą, kur su jaunuoliais kartu dirbtume visą savaitę. Ir kai gavome finansavimą bei galėjome idėją materializuoti, buvo didžiulė laimė.

Kitas labai svarbus ir vienas iš naujausių projektų – „Daiktų biblioteka“. Tai visiškai nauja paslauga bibliotekoms. Tikrai tikiu šia idėja, manau, jei viskas klostysis sėkmingai, ji turėtų įsigalėti ir nacionaliniu lygmeniu, nes daiktų skolinimo paslauga, kurią teikiame nemokamai, sėkmingai griauna socialines nelygybes, užtikrina tvarumą. Viena koja jau esame arčiau užsienio praktikos, kur „Daiktų bibliotekos“ yra itin populiarios. Ši idėja, manau, pasiteisino, nes geriausiai kalba skaičiai – kai kurių daiktų eilėje laukia po keliasdešimt žmonių“, – pasakoja bibliotekininkė.

Bibliotekininkai keliauja ne tik po knygų pasaulį

Kultūros projektų vadovė akcentuoja, kad šiuolaikinės bibliotekos privalo mokytis iš užsienio pavyzdžių. „Bibliotekai yra labai svarbu kurti naują turinį, būti patraukliai, pasisemti kuo daugiau gerųjų pavyzdžių ir gerosios praktikos iš užsienio bibliotekų. Ypač išskirčiau Amerikos bibliotekas, kurios yra absoliučios pionierės ir jas pasivyti yra tikras iššūkis. Bet būtent iš ten ateina labai daug gerosios praktikos, pavyzdžiui, mūsų darbas su demencija, Alzheimeriu sergančiais žmonėmis, mūsų garsiniai arba sensoriniai skaitymai, kurie užsienyje jau daug metų vykdomi, bet būtent mūsų biblioteka juos atsinešė į Lietuvą“, – iš ko semiasi bibliotekos patrauklumo visuomenei pavyzdžių, pasakoja U. Šulskienė.

Beje, būtent kelionės į užsienį galėtų būti išskirtos kaip vienas iš bibliotekininko darbo privalumų. Ypač tai gali sužavėti jaunimą, kurio Lietuvos bibliotekose pastaruoju metu išties netrūksta, tad griaunamas dar vienas stereotipas, jog bibliotekose dirba vyresnio amžiaus žmonės. „Šiais laikais bibliotekininkai turi be galo geras galimybes keliauti. Labai daug įvairių stažuočių, kelionių, nes bibliotekos vykdo įvairius Europos Sąjungos projektus ir tai atveria nuostabių galimybių. Kiek turiu kolegų iš kitų sektorių, retas kuris tiek daug, kaip mūsų ir regionų bibliotekų darbuotojai, keliauja“, – tikina pašnekovė.

Ji pastebi, kad dar yra tokių, kurie ateina įsivaizduodami, jog čia tebėra knygų šventovė, tačiau nustemba, suvokę, kad pateko į kur kas įdomesnę, įvairesnę atmosferą, o jaunimo ir vyresniųjų santykis, jų idėjos bei skirtinga patirtis leidžia bibliotekai išlaikyti reikiamą balansą.

„Kolektyvas, žinoma, keičiasi, yra natūrali kaita. Tik aš sakyčiau, kad dabar turime aukso viduriuką. Labai gerai, kad yra senbuvių, kurie turi žinių, patirties, ir kad yra naujų jaunų žmonių, kurie ateina su naujais impulsais. Tada susijungia skirtingos žmonių patirtys, skirtingi prioritetai ir viskas puikiai užverda. Gal tik išskirčiau, kad ta nauja karta drąsiau imasi rizikingų, bibliotekos kontekstui neįprastų dalykų“, – sako U. Šulskienė.

Knygos atstojo net draugus

Urtė yra literatės ir kalbininko dukra, todėl meilė knygoms, akivaizdu, jau buvo užkoduota genuose. Ir išties pašnekovė sako, kad knygos vaikystėje jai net atstojo draugus.

„Net nebandau nuneigti, kad užaugau su knygomis ir kad tai yra didžiulis tėvų nuopelnas. Skaitymas buvo viena iš labai svarbių mano ugdymo ir auginimo dalių. Aš buvau vaikas, kuris labai daug skaitė – mano vasaros bėgo ryjant knygas. Neturėjau labai daug draugų vaikystėje. Esu net feisbuke rašiusi tokį įrašą, kad man knygos iš tikrųjų buvo draugai. Iš jų atėjo labai daug ir paguodos, ir žinių, ir švelnumo“, – prisimena Urtė ir priduria, kad geriausia Kalėdų ar bet kokios kitos šventės dovana jai buvo knygos.

Nors dabar skaitymui laiko lieka vis mažiau, tačiau Urtė daug dėmesio skiria vaikų literatūrai, nes, augindama sūnų, siekia kuo daugiau skaityti jam. „Man atrodo, kad skaitantis vaikas turi žymiai daugiau galimybių nei tas, kuris neskaito: tai ir fantazija, ir rašyba, ir kūryba – daugybė kompetencijų ateina per skaitymą“, – skaitymo nauda tiki bibliotekininkė.

Na, o jei renkasi knygas tik savo malonumui, dažniausiai nugali detektyvai. „100 procentų – detektyvai ir geri trileriai. Apskritai, patinka ir siaubo literatūra, ir iš vaikų literatūros yra labai daug gerų kūrinių, ir probleminė proza man labai patinka. Meilės romanų irgi kartais užsinoriu, bet šiaip detektyvai labiausiai patinka, mėgstu ir detektyvinius serialus“, – vardija pašnekovė.

Naujų knygų rankraščiai laukia savo progos

Literatūros mėgėjai, ypač vaikai, turi progą paskaityti ir pačios Urtės kūrinius. Moteris yra išleidusi knygelių jaunimui Urtės Uliūnės vardu. Rašyti ji pradėjo jau vaikystėje, paauglystėje, tačiau vėliau, kaip sakoma, nutiko gyvenimas – atsirado šeima, darbas, tad kūrybą teko nustumti į prioritetų sąrašo galą.

Tiesa, nors nuo pirmųjų kūrinių išleidimo prabėgo jau nemažai laiko, rašytoja sako turinti keletą naujų rankraščių, kurie laukia savo progos atsidurti skaitytojų rankose: „Žadu ir toliau rašyti, nes jaučiu, kad jau pribrendau tęsti – turiu minčių, idėjų, tad tikrai turėčiau tęsti.“

Visgi surasti temą yra gana sunku. „Aišku, pirmiausia bandai galvoti, ar yra tokių temų, apie kurias nėra rašyta. Dažniausiai atsakymas yra ne, nes beveik apie viską jau parašyta. Bet kartais yra kažkoks ypatingas kampas ar kažkokia keista detalė. Kartais užkabina net pamatytas straipsnis laikraštyje – jis gali išprovokuoti idėją. Idėjos kartais ateina net negaudomos, tu tik pagauni impulsą, kažką perskaitęs, pamatęs, išgirdęs arba logiškai mąstydamas, apie ką, pavyzdžiui, reikėtų kalbėti paaugliams, kad ta knyga būtų vertinga“, – pasakoja U. Šulskienė.

O paklausta, ar labiau patinka skaityti, ar rašyti kitiems, pašnekovė atsako atvirai: „Kai sulauki gero atsiliepimo apie savo knygą, nėra nieko geriau, tai nuostabus jausmas. Kita vertus, skaityti lovoje knygą, kai, pavyzdžiui, lauke lyja ar kai įsijungi telefone kokią nors lengvą muziką su židinuko vaizdu – man čia irgi yra vienas geriausių laisvalaikio leidimo būdų. Tokia ramybė, pilnatvė, nusiraminimas… Skaitymas ir rašymas, sakyčiau, atsveria vienas kitą.“

Beje, į elektronines ar audioknygas bibliotekininkė taip pat žiūri palankiai. „Manau, kad tai yra beprotiškai reikalinga, ypač audioknygos. Dabar turime Lietuvoje virtualią biblioteką ELVIS, kuri yra nuostabus dalykas. Būtent ji žmonėms, kurie negali matyti, bet gali klausyti, teikia audioknygų. Bet šiaip elektroninės knygos irgi atveria daug įvairių, naujų galimybių. Sakyčiau, tie nauji formatai yra vienareikšmiškai gerai – jie suteikia daugiau laisvės, daugiau galimybių pasirinkti“, – sako Urtė.

Vis tik moteris pripažįsta esanti iš tų skaitytojų, kuriems kur kas maloniau knygą laikyti rankose, galėti vartyti puslapius ir mėgautis tuo kvapu: „Tikrai meluočiau, jeigu sakyčiau, kad tiek mano, tiek turbūt daugelio kitų tradicinių skaitytojų sąmonėje kas nors jau prilygsta tikrai knygai, jos kvapui, jos šiugždantiems puslapiams. Tai turbūt yra įaugę į kraują. Ir kai gali tą knygą į savo lentyną pasidėti, jei esi mėgėjas paišlaidauti knygyne, tai šito niekaip nepakeis planšetėje turimos knygos. Ar trukdo skaitymui tie nauji formatai – manyčiau, kad ne, nes jei žmogus skaito ne popierinę knygą, o elektroninę, arba klausosi audioknygos, tai yra lygiai taip pat gerai, kaip skaityti popierinę knygą. Tiesiog galbūt popierinės knygos vis tiek yra topuose, nes tai yra skaitymo tradicija.“