Bibliotekos Komiksų centre dirbantis Tomas: „Viskas gali tapti įmanoma, reikia tik geros idėjos ir pastangų“

Rugpjūčio 20–24 dienomis Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Komiksų centro darbuotojas Tomas Januškevičius dalyvavo mokymuose jauniesiems Afrikos bibliotekininkams „Initiative for Young African Library Innovators“ (IYALI), Yogyakartoje (Indonezijoje), į kur jį pakvietė organizacija EIFL (Electronic Information Fer Libraries). Čia Tomas pristatė komiksų dirbtuves, įsikūrusias bibliotekoje. Ne vienus metus su komiksais dirbantis Tomas atskleidė, kas labiausiai stebino šioje egzotiškoje šalyje ir kokios pasisėmė patirties bei idėjų.

Kaip radosi galimybė išvykti į Indoneziją?

Tai buvo jau antri metai, kai vedu jauniesiems Afrikos bibliotekininkams užsiėmimą apie Komiksų centrą, komiksus, piešimą, kūrimą ir galimybes, kaip jie visa tai galėtų pritaikyti savo bibliotekose. Praėjusiais metais šis renginys vyko Vilniuje, o šiemet jau reikėjo išvykti į Indoneziją, todėl tai jau buvo didžiulis įvykis ir iššūkis.

Indonezijoje pristatei Komiksų centrą, jo veiklą, Šiaulių miesto savivaldybės viešąją biblioteką. Kaip manai, kokią naudą suteikė tavo pateikta informacija?

Pasidalinau gerąja patirtimi. Kitiems buvo įdomu, ką mes veikiam Komiksų centre, gal net atrodė, kad tai yra labai sudėtinga, pavyzdžiui, grafinės planšetės ir 3D spausdintuvas ir panašiai, bet juk viskas orientuota į patį pagrindinį dalyką – kūrybą, piešimą ir turint net minimalias priemones galima vykdyti panašias veiklas. Tad buvo įdomu pristatyti šias veiklas, ir ką jie galėtų pritaikyti savo bibliotekose.

Vadinasi, tai, ką tu pristatei, jiems buvo nauja?

Taip. Jiems kūrybinė erdvė bibliotekoje yra gan naujas dalykas. Ir ne tik Šiauliuose, bet ir pasaulyje bibliotekose, nes bibliotekos iš esmės dalinasi knygomis, technologijomis, bet, kad tai atsiranda kaip vieša erdvė, kur tu gali leisti laisvalaikį, domėtis įvairiomis veiklomis, kurti, susirasti hobį... Tai dar yra gan naujas dalykas.

Tai, kaip minėjai, pasidalinai gerąja patirtimi, o kokių naujovių, kokios patirties pats pasisėmei?

Yra įvairių idėjų. Galbūt didžiausią įspūdį paliko lankant bibliotekas ir klausantis visų pristatymų, kaip jie prisitaiko prie iškilusių iššūkių, kaip randa sprendimų būdus ir juos pritaiko. Kiekvieną kartą jie yra skirtingi ir kai kurie, manyčiau, ir mums tiktų. Tarkim, sudominant moksleivius vienokiomis ar kitokiomis temomis, veiklomis. Pavyzdžiui, kai perskaitytą knygą realizuoja projektas, tarkim, „Aquaponics“ daržininkystė, kur augalų auginimui nereikalinga žemė, visas trąšas ir reikalingas medžiagas gauna iš to, ką palieka žuvytės. Ir naudojant šias trąšas auginami augalai, kuriuos realizuoja savo bibliotekos bendruomenėje, ir prie to gali prisidėti visi moksleiviai, dalyvaujantys bibliotekos veikloje. Taip skatinama domėtis technologijomis. Tai gan stipriai traukia ir yra labai įdomu, supranti, kad tai gali būti realu, gali pačiupinėti, pažiūrėti praeinant pro šalį, pauostyti. O šalia padėta knyga, pagal kurią viskas yra padaryta. Ir tai palieka didelį teigiamą įspūdį. Supranti, kad viskas gali tapti įmanoma, reikia tik geros idėjos ir pastangų.

O kaip prabėgdavo Indonezijoje tavo diena?

Keltis reikėdavo anksti. Papusryčiavus mes aptardavom, kas įvyko praėjusią dieną, kokie buvo stipriausi įspūdžiai, po to pradėdavom naujos dienos darbus. Kiekviena diena buvo skirtinga, pavyzdžiui, vieną dieną mes lankėm bibliotekas, kitą dieną mes dalinomės savo patirtimi, trečią dieną mes mokėmės lyderystės, kaip pristatyti projektus ir kaip susirasti partnerius. Tad kiekviena diena buvo įdomi ir naudinga.

Na, o pati šalis? Kokį įspūdį paliko?

Tiesą sakant iš viešbučio mes tiek daug neišlindom, bet tiek, kiek pamačiau, supratau, kad ji yra visiškai kitokia nei mūsų šalis, visai kitaip nei mes gyvenam. Viena iš didžiausių keistenybių buvo tai, kad ten nėra šaligatvių. Visi važinėja mašinomis, motociklais, o vietų, kur eiti žmonėms, kur pasivaikščioti, nėra. Įdomu ir keista tai, kad pėstieji dažniausiai būna turistai ir, aišku, jiems nelabai yra kur eiti. Kaip man aiškino vietiniai, jie patys yra tinginiai, tingi vaikščioti, todėl ir nėra šaligatvių. Jei reikia kažkur nuvykti, sėdama į taksi, į nuosavą motociklą kurių ten begalė ir taip nuvykstama, kur reikia, net jei ta vieta už 100 metrų. Tad pasivaikščiojimo kultūra pas juos išvis neegzistuoja. Tad mes, šiauliečiai, su savo bulvaru, Vilniaus gatve, turbūt jiems būtume lyg kokie kosmonautai.

Tai ką galėtum patarti vykstantiems į tolimą šalį, į tokio pobūdžio seminarą?

Reikia būti atviromis širdimis naujiems potyriams. Naujos pažintys, kurias užmezgi, kartais išsivysto į naujus projektus. Tad pasidalindamas savo patirtimi, ne tik duodi, bet ir gauni, nes pristatydamas savo idėjas, jas patikrini kitam kontekste, pamatai, kad kažkas pasidaro nesvarbu, o kažkas ypač reikšminga.