Beveik ketvirtį amžiaus Alytuje veikiančios Loretos galerijos savininkė: niekada nejaučiau, kad tai būtų tik darbas

„Buvo Gintarinė vaistinė, o dabar čia – Sielos vaistinė. Man taip gera nuo šio pasakymo“, – ištaria Loretos galerijos, įsikūrusios Rotušės aikštėje, savininkė Loreta Petravičienė, tiksliai jau net nepamenanti, kas taip pasakė. Alytuje Loretos galerija veikia beveik 25 metus. „Pavadinimą sugalvojau per naktį, mano mergautinė pavardė Galkevičiūtė, taip ir atsirado Loretos galerija, – sako L. Petravičienė. – Galerijos kelias nebuvo lengvas: per tuos metus teko keisti vietas, ieškoti, derėtis dėl patalpų, prisitaikyti prie naujų sąlygų. Bet viską dariau iš širdies, dėl žmonių ir dėl meno. Niekada nejaučiau, kad tai būtų tik darbas – tai buvo pašaukimas. Ir taip jau kone dvidešimt penkeri metai.“

Fotografijos paslapčių mokė fotomenininkas Rimantas Dichavičius 

Į meno sritį Loreta atėjo per fotografiją. „Šeštoje klasėje, per vasaros atostogas, aš galvojau: kodėl gi mokykloje nėra fotobūrelio. Juk turėtų būti. Ir mūsų matematikos mokytoja Marytė Zenkevičienė rugsėjį jį įsteigė“, – išsipildžiusią svajonę mena alytiškė, pabrėždama, kaip gyvenime svarbu svajoti. 

Baigusi mokyklą ji rinkosi tarp kirpėjos ir fotografės profesijų. „Peši plaukus, nebūsi jokia kirpėja“, – strigo mamos žodžiai. Pusketvirtų metų Vilniaus technologijos technikume Loreta  mokėsi fotografijos, jos dėstytojas buvo fotomenininkas Rimantas Dichavičius. 

Grįžusi iš Vilniaus, pradėjo dirbti fotografijos ateljė: fotografuodavo vestuves, laidotuves, portretus. Vėliau alytiškė ėmė teikti nuotraukų, paveikslų rėminimo paslaugą. „Man labai patiko rėminimas. Buvo kokie 1998 metai, kai nusipirkome pirmas stakles. Po trupučiuką, žmonės dar nežinojo tos paslaugos. Bet aš kaifavau. Apskritai aš visą laiką dirbau tai, kas man patiko, ir niekada negalvojau, kad pirmadienį reikia eiti į darbą“, – pasakoja L. Petravičienė.

Per tą laiką gimė 3 vaikai, o 2000-ieji tapo asmeninio virsmo metais, kurie atnešė ir idėją įkurti galeriją.

Loreta sako, kad ši mintis, ko gero, buvusi pasąmonėje: kai dar mokinė su mama atvažiuodavo į Alytų, visuomet užsukdavo į dailės parduotuvę, studijuodama Vilniuje eidavo į parodas, ypač dažnai į galeriją Pamėnkalnio gatvėje. Menas visada buvo prie širdies.

Pati „tempdavo menus į Alytų“

Įkūrus galeriją atsirado natūrali baimė. „Kas ta galerija, ką ten reikia daryti? Rėminimas – tai viskas aišku. Įrėmini gražiai ir pateiki. Tuo metu Alytuje, meno plotmėje, buvo dailininkė Loreta Skruibienė, režisierė, aktorė Loreta Liausaitė ir atsirado dar viena Loreta. Kaip Pilypas iš kanapių“, – dabar jau šypsosi L. Petravičienė. 

Ir pasakoja apie vieną pirmųjų parodų – tąkart Alytuje, skambant gyvai muzikai, buvo pristatyta tapytojo Jono Dailidėno, mus palikusio praėjusių metų rudenį, kūryba. „Nuo pat galerijos pradžios su daug kuo bendravome, ir labai skaudu, kai vienas po kito išeina žmonės, su kuriais tiek metų siejo bendrystė“, – pastebi Loreta. 

Loreta pati važiuodavo pas menininkus, kaip pati sako, „tempdavo menus į Alytų“. 

„Reikėjo labai daug pastangų, diplomatijos, kad palaikytum meninį lygį, ugdytum skonį, net jei ir žinai, kad kūrinį vargu ar parduosi. Dėl žmogaus, kuris ateidavo į galeriją per pietų pertrauką pažiūrėti, įkvėpti meno gurkšnio. Pirmuosius penkerius metus galerijos finansinius reikalus dengiau iš fotografijos“, – pasakoja Loreta.

Galerijoje miesto svečiai atranda ir Alytų

Loretos galerija, dėl įvairių aplinkybių „pasivaikščiojusi“ po įvairias Alytaus vietas, dabar įsikūrė miesto centre, Rotušės aikštėje. Čia L. Petravičienei labai patinka. Galerija tapo vieta, kur žmonės gali sustoti, pajusti meno kvėpavimą, o miesto svečiai kartais ir atrasti Alytų.  

Kai į galeriją užsuka pastarųjų, Loreta vis paklausia, kur šie Alytuje jau lankėsi. Ir jei išgirsta atsakymą, kad dar niekur, pasiūlo aplankyti sinagogą (Audiovizualiųjų menų centrą), Kraštotyros muziejų ir būtinai Baltosios rožės tiltą. 

Ir mena, kaip vieniems lankytojams ji papasakojo tam tikrą galerijos ambasadorystės atvejį. Prieš maždaug 10 metų Alytus išsamiau susipažino su R. Dichavičiaus kūryba. Buvo surengtos dvi fotomenininko parodos – „Žiedai tarp žiedų“ Loretos galerijoje ir „Vizijos“ Alytaus kultūros centre. 
Loretos paprašyta Alytaus turizmo informacijos centro gidė Birutė Malaškevičiūtė supažindino fotomenininką su mūsų miestu, į kurį jis pastarąjį kartą motociklu „Jawa“ buvo atvykęs apie 1950 metus.

Ar tik ne tai ir lėmė, kad R. Dichavičiaus fotoalbume atsirado ir keletas nuotraukų iš Alytaus, kuriose užfiksuotas Stasio Žirgulio memorialas „Nurimęs varpas“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mamos Adelės Čiurlionienės kapo kryžius prie  Šv. Angelų Sargų bažnyčios, „Nemuno“ sodų bendrijoje gyvenantis akmenų muziejaus įkūrėjas Vaclovas Jankauskas.

Orientuojasi į profesionalųjį meną

Loreta orientuojasi į profesionalųjį meną – juk, kaip pati sako, mėgėjų kūrinių pilna visose mugėse. Loretos galerijoje menas tampa ne tik estetiniu potyriu, bet ir prasminga dovana įvairioms progoms: vestuvėms, gimtadieniams, jubiliejams ar kitoms šventėms. Čia galima rasti paveikslų, papuošalų, keramikos dirbinių, tekstilės gaminių, suvenyrų – kiekvienam skoniui ir poreikiui.

Šiemet ypač populiarios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslų reprodukcijos – galima išsirinkti norimo dydžio drobę ir pasirinkti tinkamiausią rėmelį. Galerijoje taip pat pasirūpinama sveikinimų tekstais – Loreta sukaupusi nemažai gražių ir prasmingų žodžių.

„Šių laikų pasaulis pilnas vartotojiškų dovanų – vokelis, atvirukas pinigams ir tiek žinių. Bet pinigus išleis ir niekas Jūsų neprisimins. O meno kūrinys – tai ir emocija, ir vertė. Tai dovana, kuri išlieka, su ja lieka ir prisiminimas apie Jus. Man labai patiko vienos jau vyresnio amžiaus ponios žodžiai: „Vaikeli, manį neliks, bet mano dovana liks“, labai teisingas požiūris“, – sako galerijos savininkė.

Nepaisant, kad alytiškė visą dieną praleidžia tarp meno, kūrinių gausu ir jos namuose. „Bent jau vazų moteriai reikia daug: pagal nuotaiką, puokštėms ar vienai gėlei“, – šypsosi L. Petravičienė.

Klientai pastebi ir įvertina, kad Loretos galerijoje viskas išdėstyta estetiškai, jaukiai, su meniniu skoniu. „Kokia graži keramika, kaip viskas subtiliai pateikta“, – dažnai išgirsta Loreta. Ji laikosi principo: palaikyti aukštą meninį ir estetinį lygį, užtikrinti švarą, tvarką, padėti išsirinkti, patarti ir, žinoma, dailiai supakuoti.

Loretos galerija kryptingai formuoja estetiškai vientisą savo veidą, nuosekliai diegdama vizualinio identiteto motyvus. Stilių dar prieš kelerius metus sukūrė šviesaus atminimo grafikė Aušra Čapskytė-Šarauskienė – šaltibarščių spalva puošia jos darbų įkvėptas skareles, prijuostes, atvirukus, rankines, dovanų kuponus.

Loretai patinka ir atpažįstamais ženklais papildoma Alytaus miesto infrastruktūra: naujausias pavyzdys – dvi erdvės prie Sveikatos tako, kur atsirado spalvingi pabarstukai, atkuriantys „Alytus-Myliu“ logotipo laisvųjų elementų formas. „Iš pradžių mąstai, kodėl tokios spalvos tų išmėtytų Alytaus pabarstukų? O tada jau supranti, kad čia Alytaus ženklas“, – sako L. Petravičienė. 

Jos nuomone, toks kryptingas tvarkymas užtikrina, kad kiekvienas sukurtas ar atnaujintas objektas būtų ne tik funkcionalus, bet ir atspindėtų miesto dvasią, kurdamas savitą, atpažįstamą Alytaus veidą.

Per veiklos metus – beveik 90 renginių

Loretos galerija turi ir savo antrąją erdvę – Vidzgiryje, Jaunimo gatvėje, įsikūrusį Rėminimo centrą. Tai Loretos vyro Sigito Petravičiaus valdos. „Įrėminti galima viską, – šypsosi Loreta. – Viena moteris atnešė vaikų keramikos dirbinėlius, kitą kartą rėminome šaukštus, šukas, kardus, šautuvą su kulkomis…“

L. Petravičienė per galerijos veiklos metus tapo ne tik meno žinove, bet ir komunikacijos, rinkodaros specialiste:  valdo socialinius tinklus, prižiūri elektroninę parduotuvę.

Kartais galerija išeina iš savo įprastų rėmų. Pavyzdžiui, per Miesto dienas kartu su Jaunimo centro braižomosios grafikos ir kompozicijos mokytojos Danutės Želnienės mokiniais buvo kuriamos knygos Alytui. Kartu su Alytaus miesto teatru prisidėta prie paramos akcijos „Tėviškės namams“. O visai neseniai Loreta Rotušės aikštėje subūrė alytiškes moteris į grožio šventę, kurioje pristatyti iš Alytaus kilusios dizainerės Aistės Anaitės lininiai darbužiai.

Paklausta, koks jausmas turėti galeriją, L. Petravičienė ilgai nesvarsto: „Jei jos mano gyvenime nebūtų, nebūčiau sutikusi tiek daug įdomių žmonių, nebūtų buvę visos šios gražios puokštės.“

O geriausia diena galerijos savininkei – kai netyla veiksmas, kai jaučiasi reikalinga, kai pavyksta atliepti kliento norus ir matyti jį išeinant laimingą. Tuomet žino – atlieka savo misiją.

Loreta kartais užsirašo klientų pasakytus žodžius, kartais užsukusius lankytojus įamžina fotografijoje. Jai ypač artimas reportažinio portreto žanras.

Per Duonos dieną, vasario 5-ąją, įkurta galerija ne tik pelno duoną L. ir S. Petravičiams, bet ir dovanoja kultūrinių patirčių Alytui.

Pandemijos metu, kai atsirado daugiau laiko, Loreta surašė galerijos metraštį. Paaiškėjo, kad per visus veiklos metus surengta beveik 90 renginių – tiek galerija jų jau yra padovanojusi Alytaus miestui.