Bernotų bibliotekininkė A. Filipavičienė švenčia 90-ąjį gimtadienį

Bernotų kaime, ant kalnelio, augalijos žalumoje puikiai įsitaisiusi Almos ir Stasio Filipavičių sodyba. Šiuos namus aplankyti proga tikrai graži – liepos 9 dieną Alma švenčia 90-ąjį jubiliejų. Jį sutinka linksmai nusiteikusi – širdis tiesioj kūpa šviesiais prisiminimais. Nors gyvenime visko būta, visko patirta, bet gerumas ir meilė viršija sunkumus. O tų garbingų sukakčių tikrai ne viena. Alma 45-erius metus dirbo savo svajonių darbą – buvo bibliotekininkė, su vyru Stasiu jau artėja prie deimantinių vestuvių... Jubiliatę sveikino ir jos šviesiu gyvenimu džiaugėsi Ignalinos rajono savivaldybės vicemeras Vaidotas Židanavičius ir Mielagėnų seniūnas Adas Trakymas. Šventės dieną kartu buvo ir senelius nuolat globojanti mylima anūkė Simona su šeima.

Ponia Alma vis pasakojo ir pasakojo, skubėdama bėrė savo gyvenimo, savo gražiausių akimirkų,  patirties žodžius, lyg bijodama kažką praleisti, kažkuo nepasidžiaugti, nepadėkoti. Bekalbant apie praeitį, moters akyse sužibo jaunystės ugnelė, o veide švietė šypsena. Almos gimtinė – Tumelėnų kaimas, šeimoje užaugo dvi sesės ir du broliai. Visi išvykę mokytis miestuose ir pasiliko, tik  ji savo krašte laimę atrado.

Vaikystė, kaip ir visų karo, pokario vaikų, buvusi vargana. Mama apsiūdavo, apmegzdavo, tėvas vietoj kuprinių medines dėžutes knygoms susidėti sumeistraudavo, tik batukų negalėjai gauti... Nuo 16 metų vaikai jau galėjo padirbėti kolūkyje, tada dukart per savaitę nusipirkdavo forminės duonos. Jos žmonės tik iš Vydžių parsiveždavo. Mokykloje vadovėlių trūko, mokytojas papasakodavo, vaikai kažką užsirašydavo. „Nežinau, kaip mes ten viską išmokom...“ – sako Alma.

Vilniuje baigusi bibliotekininkystės studijas mergina pirmiausia įsidarbino Mėčionių kaimo bibliotekoje. Prisimena, kaip ten būdavę šalta, su veltiniais sėdėdavusi, bet jaunystėje tie nepatogumai nebuvę tokie baisūs. Mėčionys – etnografinis gatvinis kaimas, įsikūręs XVI a. antroje pusėje per Valakų reformą, priklausęs Dysnos dvaro Dietkauščiznos palivarkui, paskui Vilniaus benediktinų vienuolynui. Supratusi jo istorinę ir kultūrinę vertę, Alma ėmėsi rinkti istorinius duomenis, fotografuoti ir aprašinėti  sodybas, šeimas, jų buitį, švenčių tradicijas. Vėliau visa tai sugulė į  pačios parengtą leidinuką „Miečionys" (pavadinimas pagal vietinių žmonių tarimą).

Na, o jau dirbant Bernotų bibliotekoje gimė daugiausia gražių, šviesiais prisiminimais virtusių akimirkų, įvykių. Knygos, istorijos, žmonės – viskas susipynė į prasmingą kasdienybę, kuri maitino Almos sielą. „Biblioteka dirbdavo ir savaitgaliais, turėjau net 416 skaitytojų, knygas reikėjo ir po namus išnešioti, buvau subūrusi knygnešių grupelę. O kiek visokių susitikimų, vakarų surengta! Ir poetai, ir rašytojai atvažiuodavo, žmonės vos sutilpdavo. Stengdavausi visiems dėmesį parodyti, knygas užsakinėdavau, kokių tik pageidaudavo, visus kursus lankiau, naujovėmis domėjausi ir dabar man viskas  rūpi: ir naujienos, ir kultūra, ir politika...“ – pasakojo Alma.

Vakare po darbų sugrįžusi bibliotekininkė skubėdavo apeiti savo ūkį, gyvulius augino, pardavinėjo, nes alga – tik 70 rublių. Laimei, jos vyras Stasys buvo statybininkas, labai rūpestingas ir darbštus. Kai juos iš vienkiemio dėl melioracijos į Bernotus perkėlė, plyname lauke namo statybą organizavo, o paskui sodino ir sodino, kur kokį augalėlį, medelį suradęs. Vasaromis pas juos Almos brolių ir sesės vaikai vasarodavo, daug šurmulio, džiugesio būdavo.

Alma su vyru gražiai sugyveno ir dabar sutaria, vienas kitam pagelbėja. Alma pati siūlą į adatą įveria, bet mazgelio negali užrišti, tada vyro prašo. Anksčiau abu mėgo pakeliauti, naujas vietas pamatyti, dabar gi džiaugiasi trimis anūkėmis, šauniomis proanūkėmis Patricija ir Izabele. Dukros dar visai mažutės, o sūnaus prieš keletą metų netekę, apraudoję, su tokia lemtis susitaikė. Savo akių šviesą Simoną ir jos vyrą Nerijų seneliai tiesiog apipila pagyromis. Viskas čia jų rankomis sutvarkyta, padaryta, prižiūrėta.

Alma labai dėkinga ir seniūnui, kuris prireikus visada pagelbsti. Tų gerumo, meilės ir padėkos žodžių išties daug. Ir jokio skundo. Gali tik žavėtis tokiu uždegančiu optimizmu ir noru džiaugtis gyvenimu. Almai jos svečiai sugiedojo „Ilgiausių metų“ ir linkėjo sulaukti 100-ojo jubiliejaus. O per tą laiką dar galima papildyti prisiminimų aplanką, kurį moteris, dirbdama bibliotekoje, kurios jau seniai nėra, rūpestingai rašė, nuotraukas kaupė. Galbūt netgi krašto muziejus ta įdomia medžiaga galėtų pasidomėti.