Bergždžios Kinijos iniciatyvos Ukrainos kare

Nuo pat 2022–2023 m. sandūros globalios politikos kuluaruose buvo kalbama, esą Kinija rengiasi pateikti kažkokį išskirtinį, o gal net iš kojų visus išversiantį „taikos planą“, kuris turi pagaliau sustabdyti Rusijos pradėtą karą Ukrainoje. Lūkesčiai buvo dideli: Kinija – viena penkių Jungtinių Tautų Saugumo tarybos nuolatinių narių (visos jos – JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Kinija bei Rusija turi vadinamąją veto teisę), neprisijungusi prie Vakarų šalių Maskvai taikomų sankcijų. Nors pasisako už tarptautiškai pripažintų valstybių sienų neliečiamybę, tačiau Kiniją Maskva laiko savo sąjungininke tarptautinėje arenoje.

Kinijos komunistų partijos Užsienio politikos biuro vadovas Wangas Yi, kuris iki visai nesenų laikų buvo šalies užsienio reikalų ministras, vasarį vykusioje Saugumo konferencijoje Miunchene dalyvavo diskusijose ir anonsavo kai kuriuos prieštaringai nuskambėjusius „būsimojo plano“ principus. Vėliau vyko į Maskvą, susitiko su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, kuris svečią pakvietė pokalbio prie garsiojo ilgo ovalo formos stalo, tačiau šįsyk kalbėjosi veidu į veidą ištiestų rankų atstumu, o ne iš vieno stalo galo į kitą.

Tačiau kol kas iš visos viešųjų ryšių kampanijos išėjo šnipštas. Po susitikimų su Rusijos pareigūnais Wangas Yi paskelbė, esą abi šalys iš konflikto Ukrainoje ieškos išeities į „taiką ir stabilumą“, žemesnio rango kinų komunistų pareigūnams kritikuojant JAV dėl „karo kurstymo“, tačiau pabrėžė, kad kol kas paskelbtos nuostatos atspindi tik Kinijos poziciją ir nėra laikytinos „taikos planu“. Galbūt jau tikrąjį planą Maskvon atveš trečiąją kadenciją Kinijos „pirmininko“ pareigose pradėjęs lyderis Xi Jinpingas, kurio vizito Kremlius tikisi per kelis artimiausius mėnesius.

Kinijos padėtis prieštaringa. Viena vertus, jos ekonomikos sėkmė vis dar labai priklauso nuo globalaus stabilumo ir taikos. Ypač po pandemijos recidyvų, kurių skaudi pasekmė Pekinui – ligi tol itin dinamiškai besivysčiusios ekonomikos lėtėjimas. Per kelis dešimtmečius Kinija yra tapusi „pasaulio fabriku“ ir šios pozicijos nenorėtų atsisakyti ar prarasti. O karas geografiškai tolimoje Europoje trikdo jos planus perkelti didelę dalį prekybos su Europa iš jūros į sausumą. Ukraina – geografiškai svarbi šios strategijos dalis. Kita vertus, Pekinas negali atstumti jam į glėbį krintančios turtingos gamtos iškasenomis Maskvos. Partnerystė su Kremliumi yra naudinga ekonomiškai, be to, tokia draugija ilgainiui gali tapti visokeriopa atsvara Vakarams.

Yra viešai kalbančių politikos analitikų, kurie tvirtina, kad greita Rusijos pergalė pernai pradėtame kare prieš Ukrainą galėjo paskatinti Kiniją panašiai išspręsti Taivano problemą. Šioje saloje po pergalingo komunistams pilietinio karo dar 1949 m. įsikūrė Kinijos Respublikos Gomindano partijos administracija su generalisimu Čiang Kai-ši. Nors absoliuti diduma pasaulio šalių pripažįsta Taivaną Kinijai ir laikosi „vieningos Kinijos“ principo santykiuose su Pekinu, svarbiausios pasaulio demokratijos žada saugoti demokratinę santvarką saloje, net jei ji taptų administruojama iš žemyninės Kinijos.

Toks požiūris tapo dar aktualesnis, kai Kinijos Xi Jinpingo režimas lengva ranka sulaužė su Jungtine Karalyste 1984 m. pasirašytą sutartį dėl Honkongo (buvusios britų kolonijos) perdavimo Kinijai. Tai įvyko 1997 m., Kinijai įsipareigojus 50 metų išlaikyti jo autonomiją, buvusią visuomeninę, ūkinę ir teisinę sistemą. Tačiau 2003, 2007, 2014 ir 2019 m. Pekinas susidorojo su demonstrantais, kurie protestavo prieš demokratijos ribojimus, kol galų gale saloje ėmė veikti Kinijos komunistinio parlamento patvirtintas Honkongo nacionalinio saugumo įstatymas, kuris iš esmės galutinai panaikino Honkongo autonomiją.

Šis kontekstas – iš dalies yra atsakymas į klausimą: kodėl Kinija taip skausmingai sureagavo į 2021 m. Vilniuje atidarytą Taivaniečių (ne Taipėjaus, kaip priimta daugelyje kitų šalių) atstovybę?

Keletą dešimtmečių komunistinė valdžia siekė suvienyti šalį ir prijungti atskalūniškas, tačiau istoriškai kiniškas teritorijas. Vienos buvo tapusios kolonijinių Europos valstybių valdomis (Honkongas, Makao), kitos – pilietinio karo pasekme (kaip Taivanas). Šis siekis buvo toks politiškai stiprus, kad kinų komunistai ėmė oficialiai deklaruoti sąlyginai naują šalies suvienijimo principą – pavadintą „viena šalis, dvi sistemos“. Esą svarbiausia, kad šalis būtų vieninga, ir, siekdami šio pagrindinio tikslo, kinų komunistai žadėjo susitaikyti, jeigu kai kuriose šalies vietose bus išsaugota demokratinė santvarka ir kapitalistinė ekonomikos sistema. Honkongo patirtis parodė, kad pažadai buvo tuštoki.

Ir tai sumenkino Kinijos autoritetą demokratiniuose Vakaruose beigi Kinijos galimybes būti efektyvia tarpininke Rusijos agresijos Ukrainoje klausimais.