Benita Vasauskaitė grįžo atiduoti duoklės Šiauliams

Šiemet Lietuva švenčia Lietuvos valstybės 100-metį, o VšĮ "Įstartas" suburti aktoriai, repetuojantys Valstybiniame Šiaulių dramos teatre, prisimena, kad prieš 28 metus mes atkūrėme nepriklausomybę. Todėl aktoriai Kovo 11-ąją kviečia į Šiaulių arenos Mažąją salę, kurioje pristatys premjerą – spektaklį-diskoteką „Pietinia kronikas. Originals on the stage“. Pakviesta gimtajame mieste sukurti Monikos vaidmenį, „Keistuolių teatro“ ir „Atviro rato“ aktorė Benita Vasauskaitė atvira: prisiminti vaikystės Šiaulius ir juos pažinti iš naujo – ypač jautrus gyvenimo momentas.

Daug pirmų paragavimų

„Nerealaus geruma Rimanta Kmitas popromans „Pietinia kronikas“ lip ant scenas!“ – jau šaukia afišos, o aktorė Benita Vasauskaitė, šią savaitę repetuojanti gimtuosiuose Šiauliuose, prisipažįsta, kad labai jaudinasi. Jauna moteris repetuoti spektaklyje pradėjo lapkritį, o spektaklis-miuziklas, kuriame aktoriai dainuos, šoks, gros, dienos šviesą išvys jau greitai – Kovo 11-ąją.

„Kai režisierius Antanas Gluskinas pakvietė vaidinti, nes rinko grynakraujus šiauliečius, pamaniau, kad privalau dalyvauti. Esu labai užimta, bet pasiryžau spėti viską suderinti. Priimu tai kaip galimybę atiduoti duoklę Šiauliams“, – šypsosi ji.

Benita sako puikiai prisimenanti, kokius jausmus išgyveno 1990-aisiais. Lietuva atgavo nepriklausomybę, o ji, būdama vos šešerių, žingsniavo į pirmąją klasę.

„Buvo keistas laikas. Prisimenu sprogusią mašiną prie „Sarmos“ parduotuvės. Prisimenu, kaip tanketės prie Savivaldybės pastato buvo atvažiavusios. Mes, vaikai, bėgome jų žiūrėti. Buvo baisu ir kartu smalsu“, – sako ji.

Benita atsimena ir tai, kaip 1993-iaisiais į Kryžių kalną atvažiavo popiežius Jonas Paulius II. Ji buvo trečiokė, bet puikiai suprato, kaip tai svarbu Lietuvai. „Tarėmės su mama, kad mane pasiims, bet ji paskutinę akimirką persigalvojo. Aš taip verkiau ir taip pykau ant mamos. Nors buvau devynerių, suvokiau, kad tai labai svarbu. Per nespalvotą „Šilelį“ žiūrėjau visą transliaciją prisispaudusi“, – pasakoja ji.

Aktorė prisimena ir „raudonas“ šventes, apie kurias mama sakydavo, kad tai ne jų šventės. Prisimena ir jau po 1990-ųjų į Lietuvą pradėjusias plūsti vakarietiškas prekes: kramtomąją gumą, kurią lauždavo per pusę, tirpią arbatą granulėmis, kurią valgė šaukštais, neva labai skanų margariną „Rama“, degančius „Ulker“ sausainius, ant palangės nokinamus beskonius bananus...

„Daug pirmų paragavimų siejasi su nepriklausomybės atgavimu. Vėliau tuos dalykus teko „atragauti“, nes supratome, kaip tai nesveika. Ratą turėjome apsukti, kad suprastume, kas yra lietuviški natūralūs dalykai. Ir tuometis skurdas buvo labai natūralus. Matai vyresnę pusseserę ir galvoji, kad tik greičiau ji tą megztinį išaugtų ir man atiduotų“, – šypsosi ji.

Benita prisimena labai aiškiai supratusi, kokia svarbi Lietuvai buvo atgauta nepriklausomybė. Kaip suaugusį žmogų, žiūrintį filmus apie partizanus, iškeltą trispalvę, taip ir mažą mergaitę iki ašarų graudino tie patys vaizdai.

Mama, močiutė tai įdiegė. Jos mergaitei pasakojo apie ištremtus gimines, pasakojo, kaip teko bėgti, kad neišvežtų į Sibirą. „Kalėdų buvo negalima švęsti ir nesupratau, kodėl. Į bažnyčią nebuvo galima eiti. Buvau maža, bet hiperjautri. Alegorijos apie kareivių batų ištryptą prosenelės gėlių darželį mane labai jautriai lietė“, – sako ji.

Kalbėti šiaulietiškai pamiršti neįmanoma

Akivaizdu – aktorės asmenybė gana primena jos kuriamos Monikos personažą. Monika yra spektaklio pagrindinio veikėjo R. Kmitos draugė, kuri yra kitokia nei 1990-ųjų merginos. Ji skaito knygas, jodinėja žirgais, groja fleita ir kelia filosofinius klausimus.

„Jai neužtenka tik draugų, diskotekų ir mokyklos. Su pagrindiniu veikėju Rimantu Monika susidraugauja per knygas, svajones apie kažką tokio, ko patys nori, bet nepažįsta. Rimantas tuo laiku važinėja į Rygą pardavinėti „štukų“ kaip ir kiti šiauliečiai, bet su Monika jie tampa ypatingais sielos draugais“, – sako aktorė.

Pasak Benitos, spektaklis apie šiauliečių gyvenimą 1990-aisiais kviečia juos susivienyti. O labiausiai ji sveikina romano autorių R. Kmitą su tuo, kad savo knyga jis privertė skaityti tuos, kurie paprastai neskaito knygų...

„Tai – didelis dalykas. O mums bus didelė dovana, kai žmonės, pamatę spektaklį, pajus malonumą, prisimindami laikmetį, kai galės iš jo ir iš savęs pasijuokti. Juk tai labai sveika“, – kalba pašnekovė.

Be jokios abejonės, spektaklyje bus kalbama šiauliečių šnekta. „Kai man pasakė, kad reikės prisiminti kalbėti šiaulietiškai, atsakiau, kad pamiršti, kaip kalba šiauliečiai, neįmanoma. Taip, kaip nepamiršti dviračiu važiuoti“, – šypsosi Benita.

Dar prieš gerą dešimtmetį prisipažinti, kad esi iš Šiaulių, kalbi šiaulietiškai, būdavo gėda. Benita sako dabar supratusi, kad tai – jokia gėda. Reikia didžiuotis, kad esi iš vietovės, kuri turi autentišką tarmę, humorą, kurio kitų miestų gyventojai nesupranta. Juk laisvė mums padovanojo tvirtumą, pasitikėjimą.

Sužavėjo pagarbos ir kūrybos atmosfera

Benitos mama dirba muzikos mokytoja Šiaulių specialiojo ugdymo centre. Pietiniame mikrorajone augusią mergaitę ji išleido mokytis į „Juventą“, kurioje sustiprintas muzikinis paruošimas.

„Juventos“ mokyklą yra baigę „keistuoliai“ Darius Auželis, Ilona Balsytė, o Benita dabar vaidina „Keistuolių teatre“ bei teatre „Atviras ratas“, kurį įkūrė visas jos kursas su vadovu šiauliečiu Aidu Giniočiu.

Gal būtent „Juventa“ ir paskatino mergaitę sekti „keistuolių“ pėdomis? Benita sako, kad jos gimtoji mokykla jai turėjo daug įtakos, kad išmokė būti laisva, kūrybiška, muzikalia ir artistiška.

„Mes turėjome idėjų ir galimybių rengti renginius, statyti spektaklius, leisti laikraštį. Kilus idėjai, visada sulaukdavome pagalbos iš mokytojų, mokyklos vadovų. Net stebiuosi – kontrolinio dieną paprašai mokytojos išleisti repetuoti ir ji leidžia tau ateiti atsiskaityti kitą dieną“, – sako aktorė, pridurdama, kad tas gautas pasitikėjimas leido suvokti, kaip jai patinka būti pagarbioje terpėje.

Benita ketino studijuoti žurnalistiką, bet dokumentus padavė ir į aktorinį. Per stojamuosius egzaminus ji patyrė, kad būsimieji žurnalistai rimti, įsitempę, konkurencingi, o aktoriai – laisvi, kūrybiški, atsipalaidavę. „Atmosfera skyrėsi kaip diena ir naktis. Supratau, kad noriu būti tik teatro atmosferoje“, – šypsosi ji.

Dabar Benita yra pelniusi ne vieną aukščiausią Lietuvos teatro apdovanojimą ir sako, kad apdovanojimai yra keistas dalykas. „Kiekvienas menininkas, kad ir sakytų viešai, kad kuria sau, kažkiek meluoja. Menas reikalauja žiūrovo. Ir menininkui įvertinimas – svarbu. Apdovanojimai skatina, suteikia džiaugsmo, bet jie pažymi tik sėkmingą etapą, o ne padeda tašką, po kurio gali nusiraminti“, – paaiškina ji.

„O kas esi tu – originals a padielke?“

Spektaklis-diskoteka „Pietinia kronikas. Originals on the stage“ yra skirtas suaugusiems žmonėms nuo 16 metų. Jame skambės geriausi 1994-ųjų „gabaliukai“, o dainų tekstus parašė pats romano „Pietinia kronikas“ autorius R. Kmita.

Visi spektaklyje vaidinantys aktoriai buvo atrinkti per atvirą atranką: jie turi skirtingą patirtį scenoje, bet „visi laisvai kalb šiaulietiškai“: B. Vasauskaitė, Inga Jarkova, Monika Geštautaitė, Radvilė Bronušaitė, Goda Žukauskienė, Justinas Narvidas, Kornelijus Stučkus, Petras Šimonis.

O kam tie angliški žodžiai šiaulietiško spektaklio pavadinime? Režisierus ir scenarijaus autorius A. Gluskinas šypsosi: 1990-aisiais mes visi norėjome į Vakarus, bandėme mokytis anglų kalbos, kažką angliškai „pinti“.

„Bet mane labiausiai užkabino romano idėja: „O kas esi tu – originals a padielke?“ Užgriuvo mus nepriklausomybė su laisve ir demokratija. Tada mes viską aklai kopijavome. O ar išlikome tokie patys kopijuotojai?“ – klausimą kelia režisierius.