Benediktas Gylys: „Kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau daiktai turi tave“

„Kreipkis į mane – tu“, – draugiškai siūlo jaunuoju milijonieriumi arba lietuviškuoju Marku Zucherbergu vadinamas vilnietis Benediktas Gylys. 29-erių metų verslininkas prisipažįsta: iš pradžių šie epitetai buvo nejaukūs, tačiau, laikui bėgant, prie jų priprato. Su Benediktu, viešėjusiu Šiauliuose, nuoširdžiai ir paprastai kalbamės apie lietuviškus kompleksus, kišančius koją sėkmingiems projektams, ir apie pasivaikščiojimus basomis sostinės senamiestyje.

Lėtinis nepasitikėjimas savimi pagydomas

– Šiauliai – tik darbinė stotelė, o galbūt šis miestas tau puikiai pažįstamas ir savas?

– Ne, esu čia tik svečias. Iš tikrųjų man buvo labai įdomu atvažiuoti į Šiaulius – apie šį miestą nieko nežinojau. Tik gana tiksliai atspėjau, kad gyventojų yra apie 100 tūkstančių (šypsosi). Į Šiaulius dėl verslo ir dėl meilės persikraustė mano draugas. Po seminaro, kurį surengiau, labai norėjau su juo susitikti. Ne tik todėl, kad buvau išsiilgęs draugo, bet ir tam, kad jis papasakotų man, kokie yra Šiauliai.

– Ir kokie gi tie Šiauliai? Tavo draugo akimis.

– Sužinojau, kad Šiauliai yra pramonės miestas, siūlantis daug galimybių tiems, kurie turi savo idėjų. Dar sužinojau, kad, deja, miestas yra neįvertintas žmonių, kurie jame gyvena. Anot mano draugo, žmonės, ypač jauni, praleidžia pro ausis ir akis galimybes, kurias Šiauliai siūlo, ir pabėga į didesnius Lietuvos miestus arba užsienį.

– Pasitaiko, kad šiauliečiai pasiskundžia: Vilnius turi sostinės statusą, Kaunas – Matijošaitį, Klaipėda – uostą, o ką turime mes?.. Taip ir nusivertiname.

– Aš manau, kad tai yra bendras lietuvių bruožas – vis jaučiamės nepilnaverčiai. Tam įtakos turėjo istorinės aplinkybės. Iš pradžių buvome prastinami bičiulių lenkų, po to sėkmingą menkinimo politiką vykdė carinė Rusija, Sovietų Sąjunga. Iš genų to taip lengvai neištrinsi.

Kitas kaltininkas dėl mūsų žemos savivertės yra žiniasklaida, kuri nuolatos negatyviai vertina gyvenimo Lietuvoje aspektus. Aš augau toje pačioje neigiamos informacijos terpėje, o Lietuvą iš naujo įvertinau tik tada, kai apkeliavau didelę dalį pasaulio. Tuomet supratau, kaip mums pasisekė, kad gimėme būtent čia. Turime gryną orą, apie kurį nesusimąstai tol, kol nepabundi kokį rytą Azijoje. Jautiesi, tarsi surūkęs pakelį cigarečių – dėl dulkių, smogo, chemikalų sunku kvėpuoti. Arba pabūni Londone tuo metu, kai įvyksta teroro aktas – tada įvertini saugumą, kurį turime. Tikrai niekur nesijaučiu taip saugiai, kaip vaikščiodamas Vilniuje ar kituose Lietuvos miestuose.

Aš manau, kad mūsų valstybė nuostabi ir nuostabūs joje gyvenantys žmonės. Savo talentu, gebėjimu mokytis, kruopštumu jie lenkia daugelį kitų tautybių. Esu dirbęs su žmonėmis iš 30–40 pasaulio šalių. Lietuviai pagal savo darbo etiką, darbo kultūrą yra penketuke.

– Kas dar pakliūva į tavo penketuką?

– Vokiečiai, kanadiečiai, amerikiečiai. Beje, amerikiečiai lietuviams dažnai nusileidžia protiniais gebėjimais, noru mokytis. Bet nugali mus tuo, kad pasitiki savimi. Lietuviai visą laiką gyvena, turėdami lėtinį nepasitikėjimą savimi, – tai daro mus mažiau konkurencingus.

– Lėtinis nepasitikėjimas – kaip gydyti šią ligą?

– Visų pirma, reikėtų išsivalyti savo informacinį lauką, nes jis formuoja baimės, įtampos, nepasitikėjimo savimi ir savo valstybe jausmą, kuris yra labai liguistas. Mes gyvename informacijos amžiuje, bet mažai kalbame apie tai, kaip su ta informacija elgtis. Tik tam tikra jos dalis yra gėris, visa kita – nuodai. Čia panašiai kaip su cukrumi: daug amžių praėjo, kol žmonės suprato, kad cukrų reikia vartoti sakingai ir atsakingai.

Taip pat svarbu žiūrėti, su kuo bendraujame. Skaudu, bet net draugams esu pataręs, kad reikia nutraukti arba sumažinti ryšius su kai kuriais artimaisiais, nes jie yra toksiški. Tai, kad mus sieja kraujas, dar nereiškia, jog turime būti kitų žmonių įkaitai.

Iššūkis – nebenorėti patikti kitiems

– Klausiausi vieno tavo interviu, kuriame sakei: žinojau, kad būsiu sėkmingas, lygiai taip pat, kaip kad žinojau, jog, atsikėlus ryte, bus šviesu.

– Tas tikėjimas atsirado dėl savęs programavimo. Kai dvejus metus sau kartoji, kad sukursi sėkmingą verslą, pats tuo įtiki. Kuri vizualizacijas – užsimerki ir įsivaizduoji, kaip bus, kai tau pavyks. Net ir mokslas įrodė, kad ta realybė, kurią mes sukuriame mintyse, ir ta, kuri yra čia, labai artimos viena kitai. Žmogus, kuris sako, kad gali, ir žmogus, kuris sako, kad negali, – jie abu yra vienodai teisūs. Tai – Konfucijaus mokymas. Esu šimtu procentų įsitikinęs, kad savęs programavimas, afirmacijos veikia. Dabar mano vienintelis pranašumas prieš statistinį lietuvį yra tas, kad aš tikiu ir pasitikiu savimi.

– Ir tavęs niekuomet nepersekioja baimė: „O ką žmonės pasakys?“

– Mano knyga „Bitonomija. Įvadas į pirmą milijoną internetu“ būtų parašyta dvejais metais anksčiau, jei ne toji baimė. Kai susitvarkiau informacinį lauką, kuriame gyvenau, mano vidinis kritikas priblėso. Ne, jis nedingo, bet tapo pakenčiamas – galėjau rašyti. O iki tol tarsi bandžiau įtikti 14 milijonų akių. Tai – neįmanoma, o jeigu ir įmanoma, aš nesu toks. Turi būti pakankamai drąsus, kad diktuotumei savo žinutę. Žmoguje slypi gilus noras patikti kitiems – kad kas nors tau nusišypsotų ar pagirtų už tai, kaip mąstai. Su tuo dabar kovoju ir stengiuosi sakyti tai, ką noriu sakyti. Negalvojant, ar mano žinutė patiks, ar ne.

Neprisiriša prie daiktų ir pinigų

– Kai atgavome nepriklausomybę, dalis žmonių spėjo pasinaudoti naujomis galimybėmis, nauja rinka ir užsidirbti keliems gyvenimams į priekį. Ar interneto verslas, kuriame taip sėkmingai sukiesi, irgi toks? Tu spėjai, o kitiems traukinys jau nuvažiavo...

– Geriausias metas pasodinti medį buvo prieš 20 metų. Antras geriausias metas yra dabar (šypsosi). Kai prieš 10 metų pradėjau gilintis į interneto verslą, skaičiau, kad rinka perpildyta, nieko naujo nebesugalvosi. Tada nebuvau toks užtikrintas savimi, suabejojau – gal tikrai mano traukinys nuvažiavo? O iš tikrųjų – kuo toliau, tuo daugiau atsiranda galimybių. Todėl dabar puikus laikas bandyti kurti verslą internete. Tik reikia į jį žiūrėti ne kaip į sprintą, o kaip į maratoną. Man patinka viena frazė, kurią perskaičiau: internete nėra pralaimėjimų, yra tik pergalių arba pamokų. Jeigu verslą kursi su tokia filosofija, tik laiko klausimas, kada jis taps sėkmingas. Vienintelis pralaimėjimas – tai pasiduoti ir sustoti.

– Yra buvę laikų, kai visiškai neturėjai pinigų?

– Būdavo, kad paauglystėje patikrindavau visas kišenes, ieškodamas 10 centų monetų (juokiasi). Nuo 16 metų pradėjau uždirbti. Tai nebuvo didelės sumos, bet pinigų stygiaus nejutau. Iš kitos pusės, gyvenau taupiai. Sėkmingą verslą sukūriau, būdamas 19–20 metų. Kai negražiai išsiskyrėme su verslo partneriu, man liko santaupų – iš jų vis bandydavau kurti naują projektą ir man vis nepavykdavo. Kai buvo likę gal 3 000 litų, susimąsčiau: ką reikės daryti, jeigu viską prarasiu? Bet tuo metu man kaip tik pavyko pajudėti į priekį.

– O ar kankina baimė apskritai likti be pinigų?

– Taip, ta baimė gaji ir aš esu skaitęs įdomių pamąstymų šia tema. Pavyzdžiui, yra Senekos mokymas, kuomet siūloma pamėgdžioti elgetos gyvenimą. Tą praktiką, kai esi apiplyšęs, basas, taikau ir aš. Būna, kad basas vaikštau po senamiestį. Arba praleidžiu dieną, bandydamas neišleisti nė cento. Taip sau aiškiai parodau, kad įmanomas ir toks scenarijus, kad buvimas be pinigų – dar ne pasaulio pabaiga. Juk turiu save, sveikatą, artimųjų, draugų.

Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man kur kas labiau patinka daiktus atiduoti, dovanoti ar išmesti, negu juos pirkti. Kiekvienas daiktas yra tarsi emocinė investicija ir aš jaučiuosi nuo jos pasunkėjęs. Suprantu: kuo daugiau daiktų turi, tuo labiau daiktai turi tave.

– Iš tavęs išgirstu išmintingų sentencijų, citatų. Parekomenduok kelias geras knygas.

– Pirmiausia, mano knyga (juokiasi). O šiaip paskutiniu metu esu pamėgęs Timo Ferrisso knygas. Šis žmogus veda labai populiarią interneto radijo laidą, į kurią ateina žymiausi ir geriausi savo srities specialistai. Su jais Timas Ferrissas kalba įdomiais klausimais. Pavyzdžiui, jeigu turėtumėte didelį reklamos stendą, matomą visai žmonijai, ką ant jo užrašytumėte? Visi tie pokalbiai sugula į jo knygas.

Didelį poveikį man padarė knyga „The Science of Being Great“. Ji pasiekė mane tuo metu, kai jos labiausiai reikėjo. Dar rekomenduočiau paskaityti Ošo knygų, bet tai – ne kiekvienam.

– Esi įkūręs Benedikto Gylio paramos fondą. Papasakok apie jį.

– Fondas veikia penkerius metus, šiuo metu dirbame prie trijų slaptų projektų, apie kuriuos mano komanda kol kas neleidžia kalbėti (šypsosi). Fondo tikslas: žmonių, ypač jaunimo, verslumo, kūrybiškumo ir tikėjimo savimi skatinimas. Vienas didžiausių mūsų vykdytų renginių – išradėjų konkursas, kuris vyko „Litexpo“ parodų ir kongresų centre. Konkurse dalyvavo 40 skirtingų išradėjų iš įvairių amžiaus grupių: nuo 15 iki 70. Jie varžėsi trijose kategorijose: didžiausia idėja, t. y. idėja, kuriai pasaulis dar nėra pasiruošęs, pelningiausia idėja – turinti didžiausią potencialą uždirbti ir žaliausia idėja. Kiekviena nominacija turėjo po 7 000 Eur
piniginį prizą. Žinau, kad daug kam šis konkursas buvo didelė paspirtis.

– Taip išeina, kad augini sau konkurentus.

– Jeigu taip galvočiau, tai būtų iš nepasitikėjimo savimi. Pasaulis didelis – vietos jame užteks visiems. Be to, kuo daugiau duodi, tuo daugiau gauni. Ir aš jaučiu, kad mano pagalba kitiems man pačiam sugrįžo tiek materialiu, tiek nematerialiu turtu.

– Pabaigai, jeigu turėtumei didelį reklamos stendą, matomą visai žmonijai, ką ant jo užrašytumei?

– Šiandien aplink per daug protingų žinučių ir per mažai gerų pavyzdžių, tad užrašyčiau: „Išnuomojamas geriausias pasaulyje 7 milijardams žmonių matomas reklaminis stendas. Dienos kaina – milijonas.“ Surinktus milijonus panaudočiau fondo veiklai ir per daugelį ateities metų pakeisčiau pasaulį.