Bendrasis planas kaip pagrindinis miesto bendruomenės susitarimas? Tik ne Šiaulių miesto atveju

“Visuomenės susitarimas” ir “viešas interesas” – gražiai skambančios lozunginės frazės, dažnai tiražuojamos įvairiuose kontekstuose. Visuomenės susitarimai ir viešojo intereso apibrėžimas būdingas ir teritorijų planavimo dokumentams bei jų rengimo procedūroms. Bendrasis planas yra pagrindinis miesto vystymo strateginis dokumentas, iš kurio išplaukia visi kiti strateginiai dokumentai. Dažniausiai tai gremėzdiškas, itin techniškai ir nuobodžiai aprašytas tekstas, papildytas nemažu kiekių įvairių žemėlapių. Juo mažai kas domisi, o mažiausiai domisi politikai. Klaidos pastebimos tik tada, kai susiduriama su konkrečiomis kliūtimis ką nors statyti.

Bendrųjų planų rengimo vajus seniai praėjo. Praėjo ir bendrųjų planų stebėsenos ir korektūrų bei keitimų vajus. Kai kuriuose miestuose keista ir koreguota ne po vieną ir ne po kelis kartus. Šiauliai tikriausiai vienintelis miestas, kurio dar 2009 metais patvirtintas bendrasis planas nė karto nebuvo nei keistas, nei koreguotas. Tas pats bendrasis planas, kuris iš karto po patvirtinimo įgavo pasenusio ir realijų bei rinkos poreikių neatitinkančio plano reputaciją. Pasaulinės finansų krizės akivaizdoje miesto plėtra buvo numatyta itin ekstensyvi su neįtikėtinai optimistiška gyventojų skaičiaus didėjimo prognoze bei neįtikėtinai nelanksčia žemėnauda. Iš karto po patvirtinimo pasipylė prašymai keisti tai vienos, tai kitos miesto dalies reglamentus. Verslo įmonės negalėjo vykdyti plėtros, praktiškai sustabdyta mažaaukštės gyvenamos statybos perspektyva miesto administracinėse ribose, o tai padidino Šiaulių rajono teritorijų patrauklumą ir praktiškai sukėlė neigiamas urbanistines pasekmes sukėlusį miesto driekos efektą. Tačiau politikų abejingumu, biurokratiniais pančiais ir valdininkų tarpusavio ginčais paženklinta situacija prilygo patui.

Bendrieji planai rengiami dešimtmečiui. 2016 metais, po septynerių metų nuo patvirtinimo, pagaliau pavyko suskaidyti bendrojo plano koregavimo procedūras į tris dalis, taip bandant išvengti tam tikrų teisinių ginčų ir potencialiai viso proceso sustabdymo ateityje. Lygiagrečiai paleista ir Šiaulių miesto centrinės dalies urbanistinės vietovės bei pastatų, priskirtinų nekilnojamajam kultūros paveldui ,vertingųjų savybių nustatymo procedūra. Šiauliai bene vienintelis miestas Lietuvoje, kuris neturi iki galo užbaigtos senamiesčio ir centrinės miesto dalies urbanistinės struktūros apsaugos bei nustatytos tolesnio vystymo galimybių koncepcijos. Keli buvę bandymai būtent dėl visuomenės susitarimo nebuvimo tiesiog žlugo.

Atrodytų, pamokos išmoktos ir praeities klaidų nebekartosime. Tokie jautrūs ir įvairias visuomenės dalis paliesiantys procesai reikalauja labai daug viešumo, komunikacijos, diskusijų. Aplinkos ministerijos visuomenės informavimo, konsultavimo ir dalyvavimo priimant sprendimus dėl teritorijų planavimo nuostatai formaliai numato, kad visuomenė turi būti supažindinta ir įtraukta į sprendimų priėmimą, tačiau jokiu būdu negarantuoja nei sprendinių kokybės nei tos pačios visuomenės įtraukimo. Formaliai paskelbus savivaldybės interneto tinklalapyje apie viešą svarstymą garantuoti galime būti tik tuo, kad jokia visuomenė tokiame svarstyme nedalyvaus, nes tokie skelbimai pasimes savivaldybės skelbimų baltame triukšme.

Akivaizdu, kad tokie sudėtingi ir ilgalaikes pasekmes užtraukiantys sprendimai turi būti iš anksto išdiskutuoti kuo platesniame suinteresuotų pusių rate: pristatyti ir paaiškinti verslo asociacijoms, kultūros bendruomenei bei architektams profesionalams, kurie ateityje turės įgyvendinti bendrojo plano sprendinius. Šiuo konkrečiu atveju jokia visuomenė į jokią diskusiją nebuvo pakviesta. Sprendiniai pirmą kartą bus pristatomi per viešą svarstymą, o tai reiškia, kad garantuotai įsisuks raštų pretenzijų ir atsakymų į juos karuselė. Tačiau ar pagrįstai atmetinėjamos pretenzijos ir ar vaisingas šitas procesas visuomenė nesužinos, nes procesas nebus viešas. Mažai tikėtina, kad visuomenę tenkinantis susitarimas, t.y. konsensusas bus pasiektas.

Būtų galima tik papriekaištauti dėl eilinio „valdiško“ teisės aktų informuojant visuomenę įgyvendinimo, tačiau istorija moko, kad pasekmės būna labai liūdnos ir ilgalaikės. Kyla klausimas ar derėjo taip skubėti integruoti Šiaulių miesto senamiesčio bei centrinės dalies nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos dalį į bendrojo plano korektūros sprendinius. Taip sabotuojama ilgai laukta ir miesto vystymuisi gyvybiškai svarbi procedūra.

Priekaištai teliktų priekaištais, jei problemos būtų tik dėl viešumo, tačiau panagrinėjus jokiai profesionalų bendruomenei nepristatytus sprendinius bei aiškinamąjį raštą kyla abejonės ar korektūros rengėjai iš viso suvokia kas yra urbanistinė struktūra ir ką jie savo sprendiniais ruošiasi saugoti. Suvelta į vieną Šiaulių miesto istorinio centro vertingųjų savybių jovalą ir stačiakampis gatvių tinklas ir posesijos, ir keliai, ir įvažiavimai, pravažiavimai, takai, ir gamtos elementai, ir visiškai susimauta aiškinant, kas yra tūrinė erdvinė sandara bei kokios vertingosios savybės jai priskirtinos. Operuojama sąvokomis vidutinio ar stambaus dydžio pastatas, nors visiškai neaišku su kuo čia yra lyginama ir kokiais realiais dydžiais bei proporcijomis operuojama. Galiausiai prie vertingųjų savybių sąrašo pridedami ir mišrus užstatymo tipas , t.y. teritorijoje vardinamas ir perimetrinis, ir laisvai stovintys pastatai, ir net laisvo planavimo. Taip visiškai tampa nebeaišku kas čia vertinga ir kas saugotina, o kas keistina.

Prie paminėto vertingųjų savybių sąrašo pridedamas ir miesto vizualinio identiteto formavimo instrumentarijus, t.y. panoramos, siluetai, perspektyvos, išklotinės bei dominantės. Vadovėlines sąvokas sprendinių autoriai pamiršta pagrįsti argumentais ir paaiškinimais bei schemomis. Na ir galiausiai visą tokią mišrainę užbaigia tiesiog komiškas bendrojo plano masteliui ir detalizacijos lygiui užstatymo bruožų apibūdinimas, kur galime rasti net tinką ir čerpes.

Šiuo metu pasiūlyti sprendiniai neatlaiko jokios urbanistinės logikos, nepaaiškinta kokiais argumentais vadovaujasi, pasiklysta sąvokose. Siūloma saugoti perimetrinį užstatymą, net neišsiaiškinant nei autentiškos urbanistinės struktūros deformacijų, nei kvartalų dydžio. Taip saugomas ir siūlomas „eksponuoti“ Šiaulių valstybinės kolegijos pastatas neva formuojantis aikštės perimetrą, nors tai prieštarauja ne tik istorinei ikonografijai, bet ir galiojančiam aikštės detaliajam planui.

Siūloma visiškai apsaugoti pastatus nuo antstatų ir priestatų, bet leidžia šalia statyti naujus pastatus, kurie neviršys aukščiausio autentiško pastato . Tai siūloma ne atskiriems kvartalams, nes tokie nenustatyti, bet pavienėms gatvių atkarpoms. Dėl nepaaiškinamų priežasčių į saugotinų pastatų sąrašą neįtrauktas Šiaulių Fotografijos muziejaus pastatas, vadinasi teigiama, kad vertingųjų savybių jis neturi. Ar pastačius trečią aukštą, išlaikius gatvės užstatymo charakterį, autentiška pastato dalis neteko vertingųjų savybių? Nors pastarasis projektas yra vienas gražiausių pavyzdžių Lietuvoje, kai realiai įgyvendinama 1931m. Atėnų Chartijos rekomendacijos, t.y. paveldas yra saugojamas jį naudojant ir pritaikant naujiems visuomenės poreikiams.

Keistai skamba, kai teigiama, kad saugotinas yra laisvo užstatymo morfotipas, o dar keistesnis yra siūlymas saugoti „teritorijos istorinio užstatymo reliktinius intarpus“, kur visiškai galima pasimesti ar iš viso saugoma jau susiformavusi, nors ir deformuota urbanistinė struktūra. Jeigu jau saugomi šešto ir septinto XXa. dešimtmečio pastatai, kodėl nesaugomi aštuntojo dešimtmečio vertingi pastatai, ar jie mažiau formuoja gatvių perimetrus? Tuo pačiu metu tarp saugotinų patenka dešimtojo dešimtmečio kai kurie pastatai.

Pasigendu daug ko. Jeigu plano rengėjai turi pretenzijų nustatyti miesto centrinės dalies urbanistinės struktūros vystymo galimybes, jų ribas ir reglamentus, tai pirmiausia turėtų nustatyti kokia yra ta miesto urbanistinė struktūra, ar jai būdingos deformacijos ar transformacijos, ar urbanistinė struktūra baigtinė ar tobulintina. Turėtų nustatyti kokia yra urbanistinės struktūros saugomų vertybių hierarchija ir mastelis, ir nemaišyti čerpių su gatvių tinklu. Šiaulių miesto urbanistinė struktūra ne kartą nagrinėta prof. A.Vyšniūno darbuose, doc.dr. I.Alistratovaitės – Kurtinaitienės disertacijoje, visoje eilėje VGTU absolventų baigiamųjų darbų, miesto centrinės dalies modernizmo architektūros pastatų vertingosios savybės išnagrinėtos ir smulkiai dokumentuotos šviesios atminties akademiko A.Miškinio darbuose.

Pasigendu savivaldybės vadovų dialogo su visuomene ir profesionalų bendruomene. Kas kitas yra atsakingas už šių procesų moderavimą, susitarimą su visuomene ir atskiromis jų grupėmis, kas atsakingas už viešojo intereso miesto teritorijų planavime apibrėžimą? Abejingi tokiems procesams eilinį kartą lipa ant grėblio ir slepiasi už rengėjų nugarų, nes Šiaulių senamiesčio ir centrinės dalies apsauga pasiūlyta bendrojo plano dalies sprendiniuose yra tikras nuosprendis miesto vystymuisi.

Architektė Giedrė Mendoza Herrera, Lietuvos Architektų Rūmų ekspertų komisijos narė