Benas Ulevičius – apie meilės ir prasmės vandenyną

„Linkiu džiaugsmingai sustoti ir atkreipti dėmesį ne vien į tai, kas gražiai blizga, bet į tai, kas teikia didžiausią ir ilgai trunkantį džiaugsmą“, – šypsosi netipišku krikščionybės propaguotoju pavadinamas Benas Ulevičius, VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas, Religijos studijų katedros docentas. Su neseniai į diakonus įšventintu, žmoną ir dukrą turinčiu dvasininku kalbamės apie šv. Kalėdų prasmę, šeimas ištinkančias krizes, kurias, pasirodo, galima pasitikti džiaugsmingai.

Sugrįžti į širdies buveinę

– Savaitė iki šv. Kalėdų turėtų būti susikaupimo laikas, tačiau bėgame, lekiame, nervinamės, pykstame. Kodėl?

– Žmonės natūraliai nori užbaigti visus reikalus, kurių, atrodo, metams baigiantis ne mažėja, bet daugėja. Taip neretai apsigauname. Norime pabaigti metus tobulai, o pabaigiame labai netobulai – nusilakstome, perkame, ruošiamės. Daugiau laiko praleidžiame ne susitikdami su savimi, apmąstydami švenčių prasmę, bet prekybos centruose. O šis laikas skirtas pamėginti sugrįžti į namus, prie artimųjų, į savo širdies buveinę ir prie Dievo.

– Pažadame sau, kad kitąmet jau tikrai nebebėgsime, bet vėl užlipame ant to paties grėblio. Kaip grėblį patraukti nuo tako?

– Turi kilti šventas nepasitenkinimas, kuris kamuotų tiek, kad nuspręstum, jog daugiau taip nebegali gyventi. Žinoma, inercijos jėga yra labai stipri, todėl būtina kasdieninė sustojimo praktika. Ji nėra sunki, tik reikia valios pradėti. Būtinas aiškus neabejotinas sustojimas kasdien bent po 10 minučių ryte arba vakare, o dar geriau – ir ryte, ir vakare. Tai reiškia ne likti su ekranu, knyga, kitais žmonėmis, o pažvelgti į savo širdies buveinę, pateikti klausimų sąžinei, įvertinti dieną ir tarti vieną kitą maldą. Praktika atrodo nedidelė, todėl mes jos rimtai nesiimame. Svarstome, ką gali 10 minučių pakeisti. Bet jos gali pakeisti labai daug. Nuo to prasideda visiškai nauja gyvenimo programa. Palaipsniui pradedi gyventi ne blaškomas išorinių impulsų, bet įsiklausydamas į širdies programą.

– O Jums pačiam taip pavyksta?

– Man pavyksta, kai pavyksta (juokiasi, – aut. past.). Esu lygiai tame pačiame pavojuje pasinerti į bėgimą, tačiau mano gyvenime yra tam tikros priemonės, kurių, ačiū Dievui, net negaliu išvengti. Esu Katalikų bažnyčios diakonas. Vasarą Lietuvoje nuolatiniais diakonais buvo įšventinti penki vedę vyrai. Tai – istorinis įvykis Katalikų bažnyčiai Lietuvoje, nes šie šventimai vedusiems vyrams buvo teikiami pirmą kartą. Kaip diakonas turiu melstis kasdien liturginių valandų maldą, kuria meldžiasi dvasininkai. Nori nenori tenka sustoti.

Taip pat man pasisekė, kad esu tėtis dukrelės, kuri taip pat priverčia sustoti. Jei nenoriu labai kentėti būdamas viena koja darbo kambary, o kita – žaidimų kambary, geriau kad ir trumpiau, bet pabūti pilnai tame žaidimų kambaryje. Tada laikas sustoja ir gali pasidžiaugti mažais džiaugsmais. Sustoti nelengva, bet kiekvieną kartą, kai tai pavyksta, gaunu šimtą kartų daugiau nei 100 valandų dirbdamas.

– Ar pajutote, kad, kaip ir daugelis mūsų, esate traukiamas į priklausomybę nuo interneto, socialinių tinklų?

– Tą kovą turiu kovoti. Paprastai atradus naują sritį, socialinius tinklus arba galimybę nuolat būti ryšyje kurį laiką visa tai tartum pasiglemžia, užplūsta tarsi banga, kuri neša į šalį. Pamatai, kad gyvenimas krypsta pavojinga linkme, kad netenki gyvojo bendravimo džiaugsmo ir susigriebi. Imiesi praktikų: kalbėti rožinio maldą arba skaityti dvasinę literatūrą ar tiesiog geras knygas.

Mane gelbėja ir tai, kad iš darbo namo vykstu apie valandą. Laikas automobilyje taip pat gali būti naudojamas sustojimui praktikuoti. Važiuodamas kartais meldžiuosi, kartais klausausi įdomios paskaitos, kartais nurimstu ir leidžiu mintims sugulti į savo vietas.

„Jėzus pas mus ateina per kitus žmones“

– Prieš didžiąsias metų šventes iš visų kanalų ima plūsti patarimai, kaip pabaigti metus, kaip rengtis, ką valgyti, ką padaryti, kad kiti metai būtų geri. Bet juk jau prieš du tūkstančius metų buvo parašyta, kaip gyventi džiaugsmingai ir neprisidaryti sau problemų.

– Taip. Jėzaus pagrindinė atnešta žinia buvo, kad svarbiausia dovana žmogui – Dievas ir jo artimas. Nieko geresnio tėtis ir mama negali padovanoti vaikui kaip tik save pačius. Be abejo, dovanų gera gauti, tačiau tos dovanos neteikia tikros laimės, jei tėtis ir mama nedovanoja kartu ir savęs. Sutuoktiniai, šeimos nariai, kaimynai, bendradarbiai vienas kitam dovanoja pirmiausia save. Savo veidą, žvilgsnį, žodį. Tai didžiausias deficitas ir tai nieko nekainuoja, bet daugelis žmonių, gyvenimo pabaigoje atsigręžę atgal, gailisi ne to, kad neuždirbo daugiau pinigų, bet to, kad praleido per mažai laiko su savo artimaisiais. Tai būtų gerai prisiminti per šventes.

Jėzus mus įspėjo dėl vieno dalyko: kad nepražiūrėtume mažiausių dalykų. Nes mažuose dalykuose būna svarbiausi dalykai. Jei atidarai duris, pažvelk, kas už jų stovi. Tai gali būti tavo mažiausias brolis – žmogus, kuriam reikia gerosios naujienos, kažkokios pagalbos. Jėzus pas mus ateina per kitus žmones. Šv. Kalėdos ir ypač adventas yra laikas, kada verta atkreipti dėmesį į šią tiesą.

– Bet mūsų šeimas yra išblaškiusi, išskyrusi emigracija.

– Jaunoms šeimoms tikrai yra nelengva, tačiau būtent čia matome situaciją, kurioje socialiniai tinkai tikrai padeda. Toli esantis tėtis ar mama gali bendrauti su šeima feisbuku, skaipu. Tačiau kiekvienas šeimos narys, tėtis ar mama turėtų šimtą kartų pagalvoti prieš atsiskirdamas. Laikas yra ypatingai svarbus, ypač jei vaikai maži. Materialinė gerovė, įgyta tokia kaina, gali atsisukti skausmingu kampu, griauti šeimą iš vidaus.

Jei tenka išvykti, privalai nepamiršti žmonių, už kuriuos esi atsakingas. Be gyvų žmonių Žemė yra tik lopinys. Tėvynę daro ne žemė, bet tėvai. Šeimos narių, bendruomenės ryšiai yra svarbiausias dalykas. Emigravęs žmogus turi prisiminti šaknis, kiek įmanoma dažniau palaikyti ryšį su namiškiais.

Krizė šeimoje – net džiaugsminga naujiena

– Lietuvos aktualija – vaikų namuose augančių vaikų globa šeimose. Krikščioniui turi būti natūralu mylėti visus – net svetimus vaikus – ir juos globoti.

– Įsivaikinimo klausimas jautrus, sudėtingas. Čia svarbūs ne tik dvasiniai, bet ir psichologiniai aspektai. Ne visoms šeimoms pavyksta tvarkytis su psichologiniais faktoriais. Kartais juk siekiama įsivaikinti norint išspręsti šeimos problemą, bet įsivaikinti turėtų ir galėtų tie, kurie į tai yra šaukiami. Nepašauktiesiems gali nepavykti atrasti prieraišumo tam kūdikiui. Tie, kurie ryžtasi įsivaikinti, mūsų visuomenėje turi būti remiami šimteriopai ir rodomi kaip didvyriški pavyzdžiai. Įsivaikinusios vaikus šeimos susiduria su sunkumais, bet kai tuos sunkumus nugali, atranda naują meilės ir prasmės vandenyną gyvenime.

– Dažnai Dievas žmogui dovanoja sunkumų, išbandymų, taip pakviesdamas keisti gyvenimo kryptį ar jį keisti iš esmės.

– Todėl, kad žmogus nelinkęs savo gyvenimo keisti teigiama linkme. Dažniausiai jis įsitraukia į rutiną, automatinį gyvenimą, aistras, išorės stimulus. Dažniausiai žmogų sustabdo ar jam atveria akis džiaugsmingi įvykiai, o dar dažniau – skausmingi, sukrečiantys. Tada jis supranta savo ribotumą ir tenka pasirinkti, kaip vertinti ištikusią situaciją, buvimo šiame pasaulyje prasmę. Todėl nemažai žmonių atranda Dievą vėlyvesniame amžiuje.

Ypač šeimoms yra svarbu nepamiršti, kad neužtenka vien sukurti materialinės gerovės namuose. Reikia bent kartą per savaitę skirti dėmesio klausimams: kodėl mes esame šeima, kur link judame, kur yra tikroji meilė, kokie mums buvo pagrindiniai šios savaitės iššūkiai? Nes šeimoms tai vienintelis šansas likti kartu.

Besituokiantys žmonės dažnai net neįsivaizduoja, kokia šeimos prasmė. Tuokiasi dėl įvykusios cheminės reakcijos, dėl to, kad yra gražūs vienas kitam ir pan. Vėliau nusiviliama, galvojama, kad meilė baigėsi. O tada ir yra šansas atrasti meilę, kuri yra gilesnė, atnešanti daugiau džiaugsmo, daugiau ramybės nei cheminis uraganas.

Jei šeima pati nekelia klausimų, ją ištinka krizė, kuri dažniausiai būna netikėta. Krizė tikrai ateis, jai reikia ruoštis ir tada krizė bus džiaugsminga naujiena, džiaugsminga galimybė pakilti brandos laipteliu aukštyn ir keliauti kartu toliau. Šeimos, kurios įgunda, džiaugiasi kiekviena krize, nes tiems, kurie neišsigąsta, tai tik pagerina gyvenimo kokybę.