Bėgte aplink rajoną

Kaišiadoriečiui Rolandui KRIUGŽDAI – 35 metai. Pagal išsilavinimą jis yra programų sistemų inžinierius, baigęs Vilniaus universitetą. Šiuo metu R. Kriugžda dirba UAB „Savex“ didmeninės prekybos vadovu, yra UAB „Ovalda“ direktorius.

R. Kriugžda sako, kad aktyvus laisvalaikis tapo jo gyvenimo būdu. Dar mokykloje pradėjęs bėgioti, profesionaliu sportininku netapo. Tačiau dabar rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti, keliose varžybose dalyvauta – per metus susidaro apie 30. Ir visas varžybas, pasak R. Kriugždos, pabaigia.

„Esu širdininkas, turėjau padidėjusį kraujospūdį. Kai prieš 6 metus pradėjau bėgioti, nebegeriu jokių vaistų ir neturiu problemų su sveikata“, - sako mūsų pašnekovas. Visai neseniai R. Kriugžda dalyvavo triatlono varžybose Žasliuose. Jam atiteko 43 vieta, nors pasak R. Kriugždos, jam nerūpi nei apdovanojimai, nei garbė. Paskutinis Rolando Kriugždos iššūkis – bėgimas apie Kaišiadorių rajoną. Įspūdžiais iš šio bėgimo dalinasi pats R. Kriugžda.

„Jau praėjo kelios dienos, ir tik dabar pradedi suvokti kiek buvo nuveikta per tą rugpjūčio 11-sios parą... Bet apie viską iš pradžių.

Aktyviai sportuoju jau šeštus metus. Sąskaitoje gerokai virš 10 nubėgtų maratonų, Kaišiadorių apylinkės išbėgiotos skersai ir išilgai. Todėl praėjusiais metais šovė mintis perbėgti rajoną – nuo ribos iki ribos. Ilgai nagrinėjau žemėlapiuose galimus maršrutus ir nusprendžiau bėgti išilgai – nuo Prienų rajono netoli Vilūnų iki Jonavos rajono prie Gegužinės. Iš viso susidarė 53 km. Viliojo šis atstumas, nes tai buvo kažkas naujo, nepatirto. Viskas, kas virš 42 km ir 195 m man dar buvo egzotika. Tyliai ramiai pasigaminau marškinėlius tam bėgimui. Niekas apie jį nežinojo...Gražų ir labai karštą rugpjūčio 5 dienos rytą stojau prie starto linijos. Įveikiau

visą atstumą per 4 val. 45 min. Buvo įdomu peržengti tą maratono ribą. Sutikau daug pažįstamų ir draugų, kurie palaikė trasoje. Po savaitės aplinkybės taip susiklostė jog perbėgau rajoną skersai – nuo buvusios Bernelių užeigos iki Skardžio kavinės.

Vis dar prisimenu padavėjos veido išraišką, kai pasakiau, kad atbėgau iš Kauno, viso buvo 34 km įveikti per 2 val 54 min. Ir tada, kai jau rajonas išlakstytas skersai ir išilgai, nieko kito neliko, kaip tik galvoti apie didesni iššūkį – apibėgti rajoną aplink. Daug vakarų buvo praleista su žemėlapių rankose – ieškota kur tos rajono ribos yra, kiek kilometrų, galvota kaip juos įveikti. Iš pradžių suskaičiavau, kad tai apie 200 km.

Tada pradėjau galvoti per kiek laiko tai įmanoma įveikti. Kuo greičiau bėgti tokį atstumą būtų ir labai sunku, ir ilgai užtruktų. Todėl nusprendžiau visą atstumą įveikti keliais būdais. Rajonas šiaurėje, šiaurės rytuose, ribojasi su Širvintų rajonu, ir ta riba yra Neries upė. Tad vienas etapas jau buvo aiškus. Nuo Lemučionių plauksim baidare link Lomenos žiočių. Kitoje pusėje pietvakariuose, rajono riba eina Kauno mariomis ir Nemunu. Šis maršrutas irgi buvo aiškus. Liko išsiaiškinti maršrutus žeme. Turėjau slaptą planą įveikti maršrutą visiškai tiksliai kaip nupiešta ribos žemėlapyje, deja, kaip paaiškėjo vėliau to padaryti fiziškai neįmanoma.

Kadangi mėgstu gamtą, nebijau žygių, nusprendžiau apeiti visus maršrutus pėsčiomis ir apžiūrėti kaip tai atrodo. Taip gimė sekmadieniai žiemos žygiai rajono ribomis. Sausio 21-ąją buvo pirmasis žygis nuo Lomenos žiočių iki Lomenių kaimo per Lomenos kraštovaizdžio draustinį. Kartu su bendražygiais buvome apstulbę, kokiame gražiame krašte gyvename. Vos keli kilometrai nuo Kaišiadorių - ir atsiduri ant nerealaus grožio Lomenos skardžių.

Vaizdas žiemą kerintis. Laikėmės tiksliai rajono ribos ir išbraidėm kiekvieną Lomenos kilpelę. Viso įveikėm 12 km. Pirmasis žygis buvo baigtas. Jau po kelių savaičių, vasario 11- ąją išsiruošėm į antrąjį žygį Lomeniai- Palemonas. Vietovės buvo pažįstamos, grybauta ne kartą, bet eiti rajono riba buvo kas kita. Čia susidūrėme su pirmaisiais sunkumais – neperbrendamomis pelkėmis. Nors ir buvo žiema, pelkės visiškai neužšalusios. Teko ieškoti kiek įmanoma artimesnių alternatyvių kelių. Iš viso įveikėme 32 km per nepilnas 7 val. ir spėjome Palemone įlipti į traukinį namo. Oi, ta žmonių nuostaba!

Traukinio kontrolierė ilgai šypsojosi, kai pasakėm, jog atėjom iš Kaišiadorių, kad namo parvažiuotume atgal į Kaišiadoris....Vakarinė rajono pusė buvo pilnai išnaršyta ir ištyrinėta. Galvoje sukosi planai, kaip viską išdėlioti laike. Juk tai bus ne kelių valandų žygelis, o visas žygis, užtruksiantis neaišku kiek! Kur startas? Kada startuoti? Nusprendžiau pradėti nuo autostradoje esančios kavinės „Skardis“. Juk matėte kiekvienas, kad visai šalia yra rajono (ir netgi apskrities) ribos ženklas. Taigi starto vieta aiški. Taip dėliojosi trečiojo žygio Bačkonys - Lemučionys planas. Juk kažkaip reikia pasiekti Neries upę. Kovo 18-ąją pasileidžiam į dar vieną sekmadieninį žygį.

Pradžioje viskas puikiai, pirmi 20 km net nepastebim, kaip praeina, dalis bendražygių Kaugonių geležinkelio stotyje grįžta traukiniu namo. Liekam dviese tęsti žygio. Ir vėl pelkės... Šį kartą labiau užšąlusios, bet... galvoje sukasi mintys - juk tai reikės daryti vasarą, ir iškart imu galvoti apie alternatyvas. Šis žygis pasižymėjo sutiktų žvėrių gausa: ir ko tik mes nematėm – stirnos, lapės, kiškiai... O dar tas Kaugonių miškų gražumas...

Iš viso įveikta 38 km. Kuo toliau tuo aiškiau dėliojos visas marštutas, etapai, laikai. Planuojant ėmė aiškėti kad viskas galėtų sutilpti į 24 val. Liko neaiški 60 km atkarpa nuo Nemuno Sekionyse iki Bačkonių. Sprendimas priimtas tai įveikti dviračiu. Prisipažinsiu, Nemaitonių kraštas yra visiškai svetimas man. Nesu ten buvęs turbut. Nieko nelieka kaip tik dar vieną gražių jau pavasario sekmadienį sėsti ant dviračio ir tikrinti trasą.

Balandžio 8-ąją aš jau ant dviračio Nemuno pakranteje. Stebiu aplinką, planuoju, kaip reikes išlipti į krantą po plaukimo baidare, ar patogus privažiavimas. Maršrutas prieš - akis ir pasileidžiu riedeti juo, rinkdamas nematytus vaizdus pakeliui. Ar Lietuva tikrai tokia graži? Pasiekus Domeikiemį atsiveria stulbinantis vaizdas...Vien kalvos ir kalveles aplink. Ar kas sakė, kad Lietuva - lygumų šalis... Toliau Gabio, Švenčiaus ežerai...

Pirmą kartą juos išvydau. Per 5 val 30 min. numyniau 67 km ir grįžau namo pilnas ispudžiu. Viskas patikrinta, telieka sudėlioti galutinius taškus. Nusprendžiu, kad logiškiausia tamsų paros metą praleisti ant vandens. Juk lengviau orientuotis. Taip gimsta visas pilnas planas:startas Bačkonyse, 1 etapas bėgimas 32 km link Neries - 4 val; 2 etapas plaukimas baidare Nerimi 32 km. - 4 val; 3 etapas bėgimas Lomenos žiotys – Kauno marios 38 km. 6 val.; 4 etapas naktinis plaukimas Kauno mariomis ir Nemunu prieš srovę 38 km 6 val.; 5 etapas dviračiu pasiekti Bačkonis
60 km 4 val.

Kai viskas tapo aišku, ėmiau ieškoti tinkamos datos pradėti ir bendražygių. Laiko atžvilgiu norėjau, kad būtų kuo ilgiau šviesu, tad logiška buvo pasirinkti Joninių dieną. Deja, surasti bendražygių buvo sunkiau... Niekas nesiryžo visko patirti kartu. Bet mano idėjos niekas neišmuš, kol jos neįgyvendinsiu!

Buvau pasiryžęs daryti viską vienas tik su logistine pagalba iš šalies. Bet vieną gražią birželio dieną, gaunu žinute nuo savo bičiulio Lino, kuris eidamas garsųjį Camino piligrimų kelią Ispanijoje nuobodžiauja ir klausia apie mano renginį. (Beje, Linas nuėjo iš viso ~1160 km ne pačiu lengviausiu keliu). Kiek pabendravę ir aptarę datas nusprendžiame viską atidėti rugpjūčio 11-ajai, jis bus atsigavęs po žygiavimo, aš galutinai viską suplanavęs.

Taigi taip prasideda tikrasis mūsų žygis. Kadangi turėjome tikslų įveikti viską kuo greičiau, viskas turėjo veikti kaip šveicariškas laikrodis. Palaikymo komanda, logistinė komanda (baidarės, dviračiai). Pradėjus labiau viešinti renginį, atsirado bendražygių, kurie norėjo dalyvauti tam tikruose etapuose.

Šaunu, kad atsirado norinčių labiau pažinti savo kraštą. Paskutinė savaitė prieš žygį tikrai nebuvo lengva. Vakarais važiuodavom su komanda per trasas ir tyrinėjom, kur ką paduoti, kur bus vadinamos tranzito zonos, derinom laikus, kada kur būti. Dalyvių skaičius irgi galutinai paaiškėjo.

Aš su Linu įveikinėju visą žygį, prie mūsų kažkur bėgime prisijungia Giedrė, vėliau trečiame etape Albertas, o vakarop plaukti jau ruošimes penkiese kartu su Šarūnu ir Vitalijumi. Viskas aišku, beliko įveikti. Žygio išvakarėse susitingam su Linu. Atiduodam dviratį logistinei komandai, susidėliojam tik žygiui būtinus daiktus į tam tikrus maišus.

Patikėkit namai buvo pavirtę landyne – vien šiukšlių maišai ir rūbai skani paskutinė vakarienė ir paskutinės nakties poilsis. Poilsiu sunku pavadinti, nes teko visą naktį vaikyti kaimyno moliūgus vogiančius paauglius...
(Bus daugiau)