Be sankcijų Rusija ginkluotųsi sparčiau

Minint trečias karo metines, išėjo šešioliktas ES sankcijų paketas. Vis dažniau girdime svarstymus, kad jis gali būti paskutinis. Tačiau sankcijų nutraukimas būtų klaida. Jos reikšmingai apsunkina Rusijos ginklavimąsi – ginklų gamyba pabrango apie 60 proc., detalių įvežimas tapo itin sudėtingas, o tiekimo keliai turi apimti 10 ar 14 šalių.

Šie skaičiai rodo, kad sankcijos veikia ir jų atsisakyti būtų pavojinga. Tai leistų Rusijai lengviau atkurti savo karinius pajėgumus ir greičiau pasiruošti naujam puolimui.  Kad taip nenutiktų, derantis dėl karo Ukrainoje pabaigos, Europa turi veikti dviem kryptim:

Pirma – leisti naujas sankcijas ir nesutikti su švelninimais. Tikėtina, kad JAV gali atsitraukti nuo savo griežtos sankcijų politikos. Valstybės sekretorius M. Rubio užsiminė, kad dėl sankcijų bus deramasi su Rusija. Tačiau, Europa šiuo klausimu turi visus svertus priimti savarankiškus sprendimus. ES ir JAV sankcijos – tai visiškai atskiri teisiniai produktai, kurie nėra tarpusavyje derinami, o juos rengia ir tvirtina viena nuo kitos nepriklausomos institucijos. Tai reiškia, kad tik pati ES sprendžia, ką įtraukti ar išimti iš sąrašų. Todėl didesne problema gali tapti ne JAV spaudimas, o susitarimas dėl principinės pozicijos Europos viduje.

Ne visos valstybės nori toliau griežtinti ribojimus, nes tai reikalauja jų pačių kaštų. Tai matyti ir naujausiame sankcijų pakete: buvo įtraukti nauji apribojimai aliuminiui ir „šešėliniam laivynui“, tačiau ES nesiryžo sankcionuoti rusiškų suskystintų dujų. Tai reiškia, kad ateityje norint išlaikyti sankcijų spaudimą, ES gali būti priversta keisti taktiką. Užuot mėginus riboti ištisas prekių ar žaliavų grupes, gali tekti apsiriboti specifiniais komponentais, kurių trūkumas tiesiogiai ribotų Rusijos karines galimybes. Toks kompromisinis variantas leistų bent iš dalies išlaikyti sankcijų efektyvumą net ir mažėjant kai kurių ES valstybių norui imtis griežtesnių priemonių.

Antra svarbi veiklos kryptis – stabdyti jau galiojančių sankcijų apėjimą. Nors viešai neigia sankcijų poveikį, Rusija skiria itin daug resursų apėjimo schemų kūrimui. Pastebima, kad į jas dažnai įsitraukia trečiosiose šalyse ir  Europoje veikiantys neskaidrūs verslai. Taip mažinamas jau įvestų ir patvirtintų sankcijų veiksmingumas.  Nors tikslių duomenų koks yra finansinis sankcijų apeidinėjimo poveikis nėra, galima matyti, kad erdvės stiprinti tai, kas jau sukurta dar tikrai yra.

Galimi bent keli konkretūs to būdai: 1) bausmių griežtinimas ir suvienodinimas visoje ES, 2) tyrimus atliekančių institucijų stiprinimas, 3) pažeidėjų įtraukimas į sankcijų sąrašus. Pirmieji žingsniai šia linkme matomi penkioliktame ir šešioliktame sankcijų paketuose. Sankcionuotos kelios prie apėjimo schemų prisidėjusios finansinių paslaugų įmonės, Kinijos ir kitų šalių bendrovės. Tačiau kol kas tai daroma per siauriai ir per lėtai, kad būtų juntamas atgrasymo efektas. Esamų priemonių stiprinimas gali būti itin aktualus, kai ilgainiui bus vis sunkiau susitarti dėl naujų ribojimų. 

Taigi, nors matoma, kad sankcijos nepasiekė pirminio tikslo ir nesustabdė Rusijos agresijos, nereikėtų skubėti nuo jų atsitraukti per anksti. Kiekviena diena, kai galioja ribojimai, kainuoja Rusijai ir sunkina jos ginklavimąsi. Svarbu neleisti, kad ryžto ir sutarimo trūkumas ES sutrukdytų išnaudoti turimą sankcijų įrankį.